Atsilaikyti patiems daugiau nei savaitę prieš 4 Rusijos armijas. Tokia, regis, neįveikiama užduotis buvo iškelta aukštiems JAV ir Lietuvos atsargos karininkams, kurie stalo pratybose vasarą imitavo keturis invazijos scenarijus. Šią savaitę pristatytas tyrimas neišvengiamai sukėlė klausimų, diskusijų. Jas galima apibūdinti paprastai: planuojame gintis su sąjungininkais, bet o kas, jei jie vėluos?
Vieniems tai atrodo savaime suprantamas, realistiškas scenarijus, kitiems – šventvagystė, abejojimas Aljanso patikimumu. Buvęs vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas (SACEUR) gen. Philipas Breedlove’as ne tik stebėjo procesą iš arti, vertino jį, bet ir pats leidosi į diskusijas – kiek tokie scenarijai yra realūs, kaip jie atliepia tai, kas vyksta Ukrainoje ir ko galima iš to pasimokyti.
Galėsime apsiginti, jei turėsime kuo
Pagrindinės tyrimo mintys buvo suformuluotos daugiau nei aiškiai. Pirmoji – žinutė šalies valdžiai, visuomenei, o ir potencialiam agresoriui: Lietuva gali apsiginti pati, net 10 dienų, kad ir su labai ribota, vėluojančia sąjungininkų parama. Ir ne prieš bet ką, o prieš 4 Rusijos armijas.
Būtent tam ir buvo surengtos karinės simuliacijos pratybos, kuriose 4 scenarijų metu bandyta pažiūrėti, ko Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms reikėtų potencialaus karo su Rusija metu 2027 metais.
Ph. Breedlove’as įvertino visus keturis scenarijus ir kaip buvęs naikintuvo F-16 pilotas, JAV karinių oro pajėgų generolas, vadovavęs amerikiečių aviacijai Europoje, o tada ir visai NATO karinei struktūrai, iškart atkreipė dėmesį į tai, ko nebuvo šiose pratybose – būtent oro pajėgų vaidmens.
Jei tarsi „Žiedų valdove: Karaliaus sugrįžime“ scenoje signaliniai laužai uždegti, kviečiama pagalba ir NATO turėtų atsakyti, bet realybė gali būti ne tokia magiška: štai jau 10 dieną kariaujame iš esmės vieni, kas tada?
Pasak Ph. Breedlove’o, toks scenarijus menkai tikėtinas, nes amerikiečiai dar 2014 metais įrodė, kad per 11 valandų nuo įsakymo gavimo gali pasirodyti Lietuvoje, – per tiek laiko nuo sprendimo Vašingtone į Šiaulių aviacijos bazę atskrido papildomų naikintuvų F-15 „Eagle“.
„Tad mūsų pajėgos gali reaguoti taip greitai, jei tik priimamas politinis sprendimas. Dešimtąją dieną, mano, kaip buvusio NATO pajėgų Europoje vado (SACEUR) nuomone, galbūt ne sunkios NATO pajėgos sausumoje, bet oro pajėgos tikrai pradėtų kurti efektus mūšio lauke.
Jūs žinote, kad esu naikintuvo pilotas, aviatorius. Ir aš tikiu, kad NATO oro pajėgos, jei tik būtų reikiamų politinių sprendimų, išties pakeistų tai, kaip atrodo šis žemėlapis“, – tikino Ph. Breedlove’as.
Vėliau, anot jo, net ir blogiausio scenarijaus metu, kuris sukurtas pagal ypač nepalankią pratybų legendą (Ukraina nugalėta, JAV įklimpusi kare su Kinija, NATO skilusi, o Rusija siekia tęsti agresiją), amerikiečiai būtų pajėgūs remti sąjungininkus, prisijungtų ir laivynai – jie gali suduoti raketinių smūgių priešo užnugaryje.
Bet svarbiausia šiuo pratimu buvo parodyti, kad ir sausumoje Lietuva su ribotais sąjungininkų pajėgumais gali tiek išlaukti, priversti priešininką smarkiai nukraujuoti. Karas Ukrainoje vis dėlto parodė, kad net ir patyrusi didelių nuostolių Rusija pajėgi mobilizuotis, mesti naujas armijas į mūšį.
Tad klausimas „kas tada?“, kuris pirmąją Rusijos invazijos bangą 2022-aisiais atlaikiusiems ukrainiečiams kyla vis dažniau, nėra atsitiktinis.
Tai, kad karas užtruko ne Kremliuje optimistų įvardytas 3 dienas ar tris savaites, o nesibaigia artėjant prie 3 metų sukakties, rodo kelis dalykus: kad ir kaip sunku būtų lyginti potencialų Rusijos ir NATO konfliktą, visuomet reikia įsivertinti turimas pajėgas, pajėgumus, šaudmenų ir amunicijos atsargas, gebėjimą atkurti nuostolius.
Tai svarbu ne tik ilguoju laikotarpiu, kurio norėtų išvengti NATO, bet ir pradinėje fazėje, t. y. pirmosiomis dienomis, kai ginklai, technika ir šaudmenys eikvojami ypač sparčiai.
„JAV karo koledžuose turime šį garsų posakį: mėgėjai kalba apie taktiką, profesionalai – apie logistiką. Kaip ir sakėte, jei turite blizgančią naują įrangą, bet neturite amunicijos atsargų, su kuriomis tai galite naudoti, kils didelių problemų.
Vėlgi, Ukrainoje matėme, kad rusai smarkiai susimovė su logistikos planavimu, todėl jų pradinis puolimas prieš Kyjivą baigėsi nesėkme dėl daugelio priežasčių – ir dėl purvo, ir dėl oro, bet jie nebuvo logistiškai pasiruošę karui ir manė, kad šis truks 5 dienas. O tiek netruko.
Tad dabar suvokiame, kad turime padaryti du dalykus: išgyventi iki tol, kol ateis NATO, ir kai tik pastiprinimai ateis, mums amunicijos reikės ir patiems – mums, Lietuvai, ir kitoms NATO pajėgoms“, – priminė buvęs SACEUR’as.
Svarbiausia – parengtis, o ne patys ginklai
Kitaip, nei pačiame pristatyme, kuriame akcentuoti konkretūs pajėgumai, pavyzdžiui, tankų, artilerijos sistemų skaičiai, „Apache“ sraigtasparniai, pašnekovas pernelyg nesureikšmino ir neišskyrė atskirų platformų.
Esmė, jo manymu, yra ne čia – net jei pajėgumai, gebantys kurti efektus, yra svarbūs, pavyzdžiui, HIMARS sistemomis galima šaudyti iš didelio atstumo į priešo invazines pajėgas ir jas naikinti dar joms neįsiveržus, ne mažiau svarbūs yra ir gebėjimai tai daryti. O tai nėra paprasta.
„Delfi“ tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ Ph. Breedlove’as priminė: pats gebėjimas įsigyti įrangos ir ginkluotės tėra viena dalių – planuojant įsigijimus neišvengiamai skaičiuojami laiko, išlaikymo, infrastruktūros kaštai.
Visa tai yra ilga finansinė, gebėjimų „uodega“, kuri velkasi iš paskos, it net turint geriausius ginklus bei techniką jie taps beverčiai, jei nebus parengta su tuo siejamų esminių elementų.
„Jeigu neruoši įgulų, netreniruosi jų su įranga, neišbandysi, visa tai mūšio lauke nebus efektyvu.
Tad svarbu, kad kai Lietuva įsigys naujos įrangos, reikės skirti pinigų ir parengčiai – treniruotis su ta įranga, užtikrintai ja naudotis, išbandyti. Nes jei turi pakankamai HIMARS’ų ar „Apache“ sraigtasparnių, tai tavo pajėgos turi būti tinkamai parengtos jais naudotis, o tai gali daug ką pakeisti mūšio lauke. Vien tik įrangos įsigijimas tėra pirmasis žingsnis rengiantis ja kariauti“, – teigė atsargos generolas.
Sunkiausia pajudinti ne pajėgas, o politikus
Ukraina prieš atvirą karo fazę turėjo nemažai įrangos ir ginkluotės – tai buvo bene vienintelė šalis Europoje, kuri turėjo tiek daug pajėgių vidutinio ir ilgojo nuotolio oro gynybos sistemų. Niekas iš Ukrainai draugiškų šalių Europoje, įskaitant čia esančias JAV pajėgas, neturėjo ir neturi tokių pajėgumų. Tačiau pajėgų parengimas, nepaisant ukrainiečių patirties kaunantis su Rusija, dar nereiškia gebėjimų efektyviai panaudoti turimas pajėgas.
Pavyzdžiui, dronų karybos akcentavimas, anot Ph. Breedlove’o turi ir šalutinį poveikį – taip kariaujama ne todėl, kad tai būtų efektyviausia priemonė, o todėl, kad kitų alternatyvų Ukraina neturi.
„Šiuo metu Ukrainoje manevrinis karas nevyksta – nėra oro paramos, oro viršenybės, nėra ir manevrinio karo. Mes kariaujame to paties stiliaus karą, kaip prieš 100 metų Pirmajame pasauliniame kare, nes tų svarbių elementų manevriniam karui trūksta“, – pažymėjo JAV generolas.
Lietuva oro paramos galėtų tikėtis, kaip ir oro gynybos priemonių, tačiau tik tada, jei būtų priimtas savalaikis politinis sprendimas šias priemones aktyvuoti, dislokuoti ir, jei reikia – panaudoti.
Abejonių dėl to sukėlė būtent karas Ukrainoje, nes ukrainiečiai jau kurį laiką maldauja sąjungininkų ne tik daugiau ginkluotės, technikos, bet ir leidimo visa tai panaudoti prieš Rusiją, jos teritorijoje. O kas, jei Lietuvos įsigytų HIMARS sistemų irgi nebus galima panaudoti Rusijos teritorijoje dėl suvaržymų, siekiant neišprovokuoti Kremliaus galimai branduolinei eskalacijai?
„Sunkiausia yra pajudinti politinį sprendimą, o kai tai turi, pajėgas gali permesti labai greitai“, – dar kartą sprendimų priėmėjų vaidmenį priminė Ph. Breedlove’as.
Ir čia yra esmė: net jei neįtikina naujieji NATO gynybos planai, kuriuose atsirado priskirtų pajėgų, net jei amerikiečiai visada pasirengę atvykti ir kariauti, jau žinodami savo priešininką, dar yra ir kitas veiksnys.
„Vaizdžiai kalbant, ponas Putinas mums čia daug padėjo – mūsų politinė situacija dabar geresnė, nes Putinas pademonstravo esantis priešas – NATO dokumentuose taip ir pažymima.
Be to, vėlgi, grįžkime į 2014-uosius, Pamenate, kad SACEUR’as, t. y. aš, kreipiausi į NATO ir paprašiau imtis veiksmų Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Bet dėl tų baimių NATO nusprendė to nedaryti.
Tuomet JAV pajėgų vadas Europoje, t. y. vėlgi aš, kreipiausi į savo vadovybę ir JAV pajėgoms Europoje buvo iškart suteikta teisė veikti – Baltijos šalyse sustiprinta naikintuvų misija. O tada prisijungė ir kitos Aljanso šalys.
<...> visi šoka prie 5-ojo straipsnio ir sako, kad nieko čia nebus, čia per daug. Bet tokios šalys kaip JAV į 5-ąjį straipsnį žiūri kaip į dvišalius įsipareigojimus, panašiai, kaip nutiko 2014-aisiais. Tai nutiktų ir čia“, – tikino JAV generolas.
Atgraso ne tik branduoliniai ginklai
Kol kas tuo patikėti gali trukdyti keli dalykai: tiek įvardytos pratybų sąlygos – JAV kausto veiksmai Pietryčių Azijoje, tiek galimi neramumai JAV po prezidento rinkimų ir naujosios administracijos Vašingtone požiūris į sąjungininkus. Ir viso to pavyzdžiu dabar laikoma būtent Ukraina.
Tai ukrainiečiai laiku ir reikiama apimtimi negauna visko, ko prašo. Net ir nebūdama Aljanso nare Ukraina siekia tokia būti, gauti iš sąjungininkų tiek tolimojo smūgio pajėgumų, tiek leidimų juos panaudoti. O galbūt, kaip svarstoma neoficialiai, negavusi, kas pažadėta arba trokštama, Ukraina esą gali pati siekti branduolinio atgrasymo, t. y. branduolinio ginklo.
Tai padaryti Ukrainai būtų gerokai sudėtingiau, nei mano šio sprendimo šalininkai – net ir turėdama specialistų, technologijų, sovietmečio patirties, Ukraina turėtų skirti milžiniškų lėšų, laiko ir kitų pastangų pajėgumui – patiems užtaisams, jų pristatymo priemonėms, procedūroms, šalutiniam poveikiui, susijusiam su sąjungininkų praradimu. Ir visa tai dar negarantuoja sėkmės.
Vien pats Rusijos pavyzdys tai ir įrodo – nuolat grasindama branduolinio ginklo panaudojimu Rusija to nepadarė net ir tada, kai ukrainiečiai įsiveržė atakuoti tų teritorijų, kurias Rusija laiko savo dalimis, netgi tada, kai įsiveržė į Kursko sritį, dalį kurios vis dar kontroliuoja. Tad kodėl branduolinį ginklą stebuklingu būdu įgijusi Ukraina gebėtų staiga atgrasyti Rusiją? Ir jeigu jį panaudotų – kas tada, turint omeny Rusijos branduolinį arsenalą?
Vienintelis kelias, kuris įrodė, kad Rusiją galima nugalėti mūšių laukuose, išstumti okupantus, bent jau kol kas yra konvencinis – pakankamai ginkluotės, pakankamai apmokytų karių ja naudotis, užtektinai technikos, atsarginių dalių ir amunicijos, t. y. to, ko Volodymyras Zelenskis prašė pirmosiomis invazijos dienomis. Ir tebeprašo.
Paradoksalu, bet tai yra ir „Lietuvos gynybinės galios tyrimo“ išvada: norint gebėti atsilaikyti prieš Rusiją, būtina turėti pakankamai priemonių, kurios kainuotų daug – kad ir 15 mlrd. eurų.
Bet alternatyva blogiausiu atveju gali būti apkasų linijos sugriautoje šalyje, okupuota teritorija, kuriose siautėja nesyk matytos šalies agresorės kariai ir ilgas karas be pabaigos. Geriausiu atveju, jei NATO sąjungininkai atvyktų laiku, Lietuva turėtų parengtą, suspaustą geležinį kumštį, kuriuo galima vis tiek suduoti smūgį agresoriui.