Liūdnai pagarsėjęs Prancūzijos prezidento pareiškimas, kad NATO esą ištiko smegenų mirtis šiandien atrodo lyg šūvis iš tolimos praeities. Ir nors nuo 2019-ųjų, atrodo, praėjo vos keleri metai, o pasaulis išgyveno iki tol sunkiai įsivaizduotas krizes – nuo kovido pandemijos iki atviro karo Ukrainoje, visada galima ieškoti atsakymų, ar išties pasikeitė kai kas daugiua, nei retorika.
Pavyzdžiui, jei Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tais metais dar kalbėjo apie Rusiją, kaip apie europietišką šalį, su kuria galima kurti bendrą saugumo sistemą nuo Lisabonos iki Vladivostoko, tai šiandien E. Macronas jau kalba apie būtinybę stiprinti pažadintą NATO, apie Rusijos keliamą grėsmę Europai.
Bet kalbėti yra viena – tiek apie būtinybes, tiek apie pasirengimus tokiems scenarijams, jei po JAV prezidento rinkimų į Baltuosius rūmus grįžtų Donaldas Trumpas. Kalbos apie realios, o ne retorinės ir skaldančios lyderystės trūkumą Europoje netyla jau kurį laiką – nė viena iš didžiųjų Europos valstybių ar jų lyderių neįkvepia, kaip vienijanti, JAV galią bent iš dalies atstoti galinti uola.
O realūs veiksmai rengiantis įvairioms krizėms per artimiausius metus ar net dešimtmečius atrodo dar liūdniau. Karas Ukrainoje tai akivaizdžiai pademonstravo: Europos šalys neturi pakankamai pajėgumų, rezervų, valios ir gebėjimų remti vieną iš savame žemyne užpultų valstybių, kurios siekis tebuvo ir tebėra integracija į Europos bendriją. Europoje vis dar nėra suvokimo, kad šio žemyno laikas baigiasi.
O kodėl mes turime ginti Europą?