Prieš bemaž dvejus metus DELFI jau lankėsi Daukšos gatvės daugiabutyje. „Aplinka, slogi. Vietoje langų kai kur apklotai ar polietilenas. Šukėmis, šiukšlėmis, nuorūkomis ir buteliais nusėtos prieigos išduoda gyventojų įpročius. Skalbiniai, vežimėliai, besimėtantys žaislai – kad orgijų stebėtojai vaikai“, – tada rašė ten apsilankiusi žurnalistė.
Per dvejus metus situacija juk turėjo pagerėti. „Ne, viskas čia taip pat“, – į realybę grąžina pirmame Bangladešo aukšte veikiančių nakvynės namų vadovė Regina Chmieliauskienė.
Skersvėjis, tamsa ir besimėtantys švirkštai
Nors įėjimą į bendrabutį puošia neseniai nupirktos metalinės durys, o sienas – plastikiniai langai, namo gyventojai nesikeičia metai iš metų – aplink šmirinėja įraudusios žmogystos, prie įėjimo būriuojasi vaikai, o iš bendrabutyje esančių būstų girdisi mažose erdvėse įkalintų šunų lojimas ir barnių nuotrupos.
Viduje – skersvėjis ir šaltis. R. Chmieliauskienė ankšta, aptrupėjusia laiptine veda į antrą aukštą, kur gyvena socialinius būstus gavę gyventojai. Įeiname į tamsų koridorių, kur nosį riečia į sienas įsigėręs rūkalų ir iš bendro tualeto besiskverbiantis šlapimo kvapas.
„Sveiki, su svečiais!“ – nuotaikingai su koridoriuje pirmyn atgal vaikštinėjančiais gyventojais pasisveikina ekskursijos vadovė.
„Prašom, svečius priimsim, – atsako antro aukšto gyventoja ir tuoj pradeda pasakoti apie namo problemas. – Čia virtuvė, skalbiamės rūbus. Remonto reikia. Va, šildytuvą nusipirkom, nes šiaip nėra šilto vandens. Nors indus galim išsiplauti.“
Gyventojos minėta virtuvė iš tiesų panašesnė į skalbyklą. Suskeldėjusiu linoleumu išklotoje patalpoje išrikiuotos keturios skalbimo mašinos. Pats kambarys – pergrūstas įvairiausiais daiktais: nuo garso kolonėlių iki tuščių bokalų ir širdelės formos pagalvėlių. Didelės erdvės pojūčio neprideda ir skersai kambario iškabinti skalbiniai.
Pašnekovė prisipažįsta, kad Bangladeše gyvena jau dvylika metų. Iš pradžių, sako, buvo sunku, bet po to priprato. Tiesa, ramybės pašnekovei neduoda kaimynai. „Kariaujam su vienu dabar, va, vakar pareiškimą nunešėm. Jis nieko nedaro, pas jį ateina. Narkomanai“, – pasakoja antro aukšto gyventoja.
Mėgėjai svaigintis pas vieną šio aukšto gyventojų ateina nusipirkti narkotikų. Nekviesti svečiai, pasakoja, slampinėja po bendrabutį, tualetuose palieka švirkštų. Beje, tais pačiais bendrais tualetais naudojasi ir name gyvenantys vaikai, kurių čia gyvena daugelyje kambarių. „Kitos bijo, aš kaip įlekiu, kaip pradedu staugti... Bet vis tiek žiūrėk, kad į nosį negautum“, – apie savo žygdarbius pasakoja gyventoja.
„Išeina probleminių kartos. Mama rizikoje, bus dukra rizikoje, dažniausiai būna, kad dukros vaikai irgi nebegali savarankiškai egzistuoti, turi sunkias negalias“, – apie ištisas šeimas, gyvenančias panašioje aplinkoje, pasakoja socialinė darbuotoja R. Chmieliauskienė.
Nenori keistis
Noriai kalbanti Bangladešo gyventoja tikina, kad antras aukštas bendrabutyje – geriausias, bet vis tiek turi savų problemų. „Remonto laukiam. Žada, bet niekaip nepadaro. Langai kiauri, neužsidaro, jeigu šalčiau – mums viskas užšals. Pas mus aukšte garsios muzikos nebūna, nors anksčiau kaimynė nedavė gyventi, teko parašyti pareiškimą – dabar apsiramino. Čia turi savo butą, bet nesijauti, kad savame bute gyveni.
Čia už vandenį moki už visą namą. Jeigu pas mus kranai užsukti, kad nevarvėtų, tai kitur vanduo bėga dieną naktį – ir turėsi mokėti už tą vandenį. Tušti butai irgi problema. Ba, išpirktas vienas – šalta baisiausiai, skundžias vaikai“, – beria pašnekovė.
Moteris veda mus į tualetus. „Va. Ir čia vis tiek mums reikia eiti, o ką daryti, į kibiriukus gi nedarysim. Durys – išlūžusios, su varžtais suveržėm. Sakė, pinigai yra skirti, bet nieko nedaro. Balkono duris irgi žadėjo įdėti“, – skundžiasi gyventoja.
Padėkojam, atsisveikinam ir keliaujam toliau. Čia prabyla R. Chmieliauskienė: „Reikėjo paklausti, kada jūs paskutinį kartą už butą mokėjot? Iš kur savivaldybė gali skirti tų pinigėlių, jeigu čia praktiškai niekas nemoka už butą“, – sako nakvynės namų vadovė.
Ji pasakoja, kad kai kurie čia gyvena ir po 15-ka metų, tačiau darbo ir naujo būsto ieškotis nebando, tik skundžiasi. Ir dieną name galima jausti alkoholio tvaiką – gyventojai atsikelia, pavalgo, nueina į parduotuvę ir visą likusią dieną vaišinasi svaigalais, slampinėja po koridorių ir nuolat rūko, pasakoja R. Chmieliauskienė. Tiesa, ji skuba patikinti, kad name gyvena ir tvarkingų šeimų, kurios dažniausiai čia apsistoja laikinai.
Netvarkingieji gyventojai, pasakoja, švaros taisyklių nesilaiko – pavyzdžiui, per langus meta viską, kas papuola. „Ir po du traktorius šiukšlių išveždavom. Anksčiau nakvynės namų gyventojai tvarkydavo, dabar pasidavėm. Niekas to nevertina, ir mane pačią buvo vandeniu iš viršaus apipylę. Juokiasi, šaiposi“, – pasakoja pašnekovė.
Gebėjimą gyventi praradę
Pirmame Bangladešo aukšte, už užrakintų durų, – nakvynės namai. Ilgame koridoriuje išdėstytuose kambariuose gyvena virš 30 gyvenimo nuskriaustų kėdainiškių. Daugeliui jų koją pakišo besaikis alkoholio vartojimas.
„Atėję gyventojai dažniausiai būna iš konteinerių, šiukšlynų, todėl jie nori neštis visokiausius daiktus iš konteinerių. Kambarius jie valosi patys, mes suteikiame tam tikras paslaugas: ir maistą gaminasi, ir gali skalbtis rūbus, ir maudytis, turim biblioteką, darosi rankdarbius“, – pasakoja R. Chmieliauskienė.
Tačiau kontingentas – įvairus. Pašnekovė sako, kad yra turėję gyventojų ir su aukštuoju išsilavinimu, buhalterių – alkoholis esą padaro savo. Naują gyvenimą, sako, pradeda mažuma – per 9-erius metus iš duobės išlipusius galima suskaičiuoti ant pirštų.
Dažnai į nakvynės namus patenka nebemokantys gyventi žmonės. Kai kuriems, daug laiko praleidusiems konteineriuose, gyvenimas palyginti švariose patalpose atrodo nepriimtinas.
„Neseniai buvo atvežtas vienas žmogus, per didelius šalčius miegojęs skudurų krūvoj lauke. Seniai jau mačiau tokį žmogų – kaip įlindo į vonią, padėjėjas ėjo tris kartus žiūrėt, ar nepaskendo – tiek buvo išsiilgęs to vandens, kad pusantros valandos pragulėjo.
Stengėmės padėti, nuvedėm, sutvarkėm dokumentus, kad gautų socialinę pašalpą, sutvarkėm maisto talonus. Bet pabuvo dvi naktis ir dingo – jam nepriimtinas toks gyvenimas. Kodėl jis turi praustis, kodėl jis turi dirbti?“ – pasakoja socialinė darbuotoja.
Kai kurie atėję gyventojai net nesupranta, kad turi negalią, teigia. „Tarkime, jam viskas gerai, kad šlapimas nelaiko. Atsisėda blaivus vyras ir ant kėdės, sofos prišlapina – jam atrodo natūralu“, – kalba R. Chmieliauskienė.
Kai kurių gyvenimo nuskriaustų išsižada net medikai: „Ateina socialinis darbuotojas be žmogaus. Vakar buvau pas gydytoją, pradėjau sakyti, kokios jo bėdos, ką su juo daryti. Gydytoja ir sako: „tu socialinė darbuotoja, o aš tik gydau.“ Aišku, kiti gydytojai – geranoriški, padeda“, – sako ji.
Geria, kaip išmano
Nakvynės namų bėda aiški – gavę pašalpas nakvynės namuose apsistoję baliavoja. Dėl šios priežasties keliems gyventojams pinigai yra apriboti – socialiniai darbuotojai kartu su gyventojais eina pasiimti pinigų ir planuoja, kaip juos panaudoti. Už šiuos pinigus, sako, negalima pirkti alkoholio ir cigarečių.
Gyventojai, kuriems pinigai yra apriboti, tikina, tuo nėra patenkinti – iš pradžių barasi, grasina eiti skųstis. Tačiau skylių gyventojai vis tiek randa – pašnekovė pasakoja, kad išmoningi piliečiai iš kažkur atsineša tabako, iš kurio patys sukasi cigaretes, o pinigų alkoholiui tenka maldauti iš praeivių.
„Jeigu gauni pašalpą 102 eurus, sakai, nusipirk miltų, grietinės – išsivirsi varškėtukų. Jie nežaidžia tokiais dalykais, nusiperka varškės, koldūnų ir viskas. Aš negarantuočiau, kad jie išvis sau nusiperka. Jis nusiperka kavos, aliejaus, koldūnų – pilnai tikiu, kad po to už pusę kainos juos parduoda.
Padeda ir gailestingi žmonės. Vienas gyventojas pats sakė, kad turgaus dienomis per porą valandų susirenka gal 20 eurų. Žmonės gaili, bet tikrai neverta duoti nė cento“, – pasakoja pašnekovė.
Būna, kad grįžta išgėrę – neįleidžiam. Bet kartais pasitaiko, kad žmogus ateina blaivus, bet po to matai, kad po nakvynės namus jau vaikšto įkaušęs – kažkaip įsineša“, – sako pašnekovė. Anot jos, svaigalus vyrai dažnai įsineša už bato aulo arba striukėje. Būna ir įdomesnių atvejų – neleistini gėrimai į nakvynės namus patenka ir per langus.
Gyvenimo nakvynės namuose nesaldina ir grėsminga kaimynystė. R. Chmieliauskienė tikina, kad kai kurie vyresni gyventojai net bijo išeiti į parduotuvę, todėl reikia juos lydėti.
„Mes įsikūrę ne vietoje, turėtų būti kažkoks atskiras namas ar kitas rajonas. O čia – namo jaunimas, būna, kad ir rankas sulaužo. Būna, kad išgėręs gyventojas grįžta į nakvynės namus, darbuotojas net nespėja įleisti – jaunimas jau būna aptvarkęs. Cigaretes, pinigus išima“, – aiškina pašnekovė.