Pasak jo, klausimų dėl prezidentės elgesio konstitucingumo kilti neturėtų – priešingai nei tuo atveju, jeigu Vyriausybė imtųsi naikinti R. Palaičio sprendimus dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo.
J. Žilys DELFI teigė, jog prezidentė neprivalo tarsi notaras dėti parašus po kiekvienu premjero teikimu dėl konkrečių ministrų. Esą tokiu atveju prezidentams būtų uždrausta daryti bet kokią įtaką Vyriausybės formavimui – o praktika rodo, kad konkrečių ministrų atžvilgiu aiškius sprendimus darė ne tik D. Grybauskaitė, bet ir kiti prezidentai.
Tuo tarpu premjero Andriaus Kubiliaus siūlymas Vyriausybei naikinti R. Palaičio įsakymus dėl FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimo, konstitucinės teisės žinovo nuomone, kelia rimtų abejonių. Esą Vyriausybė tokiu atveju imtųsi teismų darbo, be teismo sprendimo konstatuodama, kad ministro patvirtintas teisės aktas prieštarauja įstatymams. J. Žylio nuomone, tokiu atveju grupė Seimo narių arba prezidentė galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti išaiškinimo, ar toks Vyriausybės sprendimas ir jam pagrindus suteikianti įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai.
Prezidentė – ne notaras
D. Grybauskaitei nusprendus palikti R. Palaitį vidaus reikalų ministro poste, pasigirdo pareiškimų, esą taip prezidentė galimai nepaisė Konstitucijos, mat ji esą privalo tvirtinti premjero teikimą atleisti pasitikėjimą praradusį ministrą. Tačiau J. Žilys su tokiomis interpretacijomis nesutinka.
„Abejoju tokiu interpretavimu šitos konstitucinės normos. Konstitucijoje įtvirtintos Respublikos prezidento prerogatyvos labai plačios formuojant Vyriausybę. (...) 84 (Konstitucijos – DELFI) straipsnyje sakoma, kad prezidentas ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus. Dar kartą reikėtų prisiminti konstitucinę normą, kad ministras yra atskaitingas Seimui. Tai suponuoja, kad Seimas gali pareikšti politinį nepasitikėjimą ministru. Taip pat prezidentui atskaitingas – reikia įsidėmėti šitą konstitucinę formulę. Ir tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui. Štai šitose konstitucinėse normose, jas interpretuojant, prezidento funkcijos nėra vien tik notarinės. Nėra vien tik notarinis veiksmas, tvirtinant vieną ar kitą ministro pirmininko sprendimą konkrečiai dėl ministro paskyrimo arba atleidimo iš pareigų“, - aiškino dėstytojas.
Pasak jo, minėtos konstitucinės normos nusako valdžių tarpusavio sąveikos principus, bet neriboja prezidento teisės pritarti ar nepritarti sprendimui dėl vieno ar kito ministro skyrimo arba atleidimo.
„Šitos išvardintos konstitucinės normos – ne tik juridinė išraiška, kurias formulavo Konstitucijos leidėjas. Bet suponuoja nuolatinį ir nepertraukiamą politinį prezidento ir Vyriausybės bendradarbiavimą formuojant Vyriausybę, o Seimui priklauso galutinė teisė konstatuoti, kad prezidento patvirtinta Vyriausybė ir jos programa, kurią teikia Vyriausybė Seimui aprobuoti, atitinka Seimo politinės daugumos nuostatas. (...) Taip iš tiesų, pagal 1998 m. Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimą, viena iš prezidento priedermių yra užtikrinti darnų valstybės mechanizmo veikimą, institucijų bendradarbiavimą. Tokį bendradarbiavimą turi užtikrinti ne tik valstybės vadovas, prezidentas, bet ir visos kitos institucijos privalo rūpintis šitokiu požiūriu įgyvendinant Konstituciją. (...) Atrodo, kad Konstitucijos prasme tartum didesnių formaliųjų problemų ir nebūtų, tačiau akivaizdžiai šitose konkrečiose situacijose, apie kurias dabar kalbama, trūko politinio dialogo, politinio susitarimo ir veiksmų derinimo. Ir tai, aišku, iššaukia pakankamai aštrią konfliktavimo situaciją vykdomojoje valdžioje“, - tęsė J. Žilys, pažymėdamas, kad mato konfliktą tarp prezidentūros ir Vyriausybės, bet ne parlamentinę krizę, kuri suponuotų būtinybę skelbti pirmalaikius rinkimus.
„Aš manau, kad Respublikos prezidento konstitucinėse prerogatyvose formuojant Vyriausybę, skiriant ir atleidžiant konkrečius Vyriausybės narius nėra kategoriško vertinimo, kad valstybės vadovas visais atvejais turėtų patenkinti ar nepatenkinti Vyriausybės vadovo pageidavimo ar siūlymo vieno ar kito ministro atžvilgiu“, - pridūrė pašnekovas.
Šalies vadovas turi teisę dalyvauti Vyriausybės formavime
Pasak jo, jeigu prezidento parašas po premjero teikimu atleisti ministrą būtų privalomas, lygiai taip pačiai prezidentas negalėtų oponuoti premjerui formuojant savo ministrų kabinetą. Tuo tarpu D. Grybauskaitė, pradėjusi eiti šalies vadovės pareigas, pageidavo, kad socialinės apsaugos ir darbo ministro poste nebeliktų konservatoriaus Rimanto Jono Dagio – Vyriausybė tam pakluso. Lygiai taip pačiai, konkrečių politikų prie ministrų kėdžių neprileido ir D. Grybauskaitės pirmtakas, prezidentas Valdas Adamkus.
„Formuojant Vyriausybę, visi prezidentai vienaip ar kitaip darė įtaką Vyriausybės sudėčiai. Ir vyko dialogas. Tai ne tik automatinis patvirtinimas, pritarimas viskam tam, kas ateina iš Vyriausybės“, - konstatavo J. Žilys. Anot jo, jeigu būtų kvestionuojama šalies vadovo teisė turėti savo nuomonę dėl ministro skyrimo ar atleidimo, tektų apskritai keisti prezidento konstitucinio statuso supratimą.
Panaikinus R.Palaičio sprendimą, Vyriausybė galbūt pažeistų Konstituciją
Anot konstitucinės teisės žinovo, kur kas daugiau klausimų gali kilti tokiu atveju, jeigu A. Kubiliaus Vyriausybė panaikins R. Palaičio sprendimą dėl FNTT vadovų atleidimo. Visų pirma, tokiu sprendimu šis Ministrų kabinetas konstatuotų, kad ministro įsakymas neteisėtas, ir taip imtųsi dirbti Vyriausybės kompetencijai nepriklausantį teismų darbą. Visų antra, esą kiltų rimtų abejonių, ar tokias galias Vyriausybei suteikianti įstatymo nuostata atitinka Konstituciją.
Siūlymą naikinti R. Palaičio įsakymus konservatoriai grindžia Vyriausybės įstatymo 34 straipsniu: „Vyriausybė turi teisę pripažinti netekusiais galios Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka ministrų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų priimtus teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams“. Tačiau nėra jokio teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad R. Palaičio įsakymai prieštarauja kokiems nors teisės aktams. J. Žilio nuomone, be teismo sprendimo naikindama ministro įsakymą, Vyriausybė galimai dirbtų ne savo darbą.
„Tai būtų neordinarinis veikimas. Nors tokia galimybė Vyriausybės įstatyme yra, tradiciškai šiuos klausimus sprendžia teisminės institucijos. Administracinis teismas gali nagrinėti Vyriausybės nario akto teisėtumą“, - aiškino konstitucinės teisės ekspertas.
Pasak jo, jeigu Vyriausybė tokiu būdu panaikins ministro sprendimą, atsiras pagrindas Ministrų kabineto veiksmų ir minėtos Vyriausybės įstatymo nuostatos konstitucingumo vertinimui.
„Kai Vyriausybė panaikintų ministro aktą, atsiranda galimybės Vyriausybės aktą ginčyti Konstituciniame Teisme – ar jis neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Užprogramuojamas naujas teisminis ginčas – jau Konstituciniame Teisme“, - sakė pašnekovas.
Pasak jo, į Konstitucinį Teismą tokiu atveju kreiptis galėtų Seimo narių grupė iš ne mažiau kaip penktadalio visų parlamentarų arba pati prezidentė.
DELFI primena, jog R. Palaitį ministro poste palikti nusprendusi D. Grybauskaitė teigė nenorinti veltis į koalicijos partnerių priešrinkimines batalijas ir pasiūlė jiems santykius aiškintis Seime. Konservatoriai ragina R. Palaitį atsistatydinti, tačiau nei jis pats, nei jį delegavusi Liberalų ir centro sąjunga tokio scenarijaus nepriima.
Viešai suabejojusi, ar D. Grybauskaitė tebepasitiki A. Kubiliaus Vyriausybe, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasiūlė rengti pirmalaikius rinkimus, tačiau į tokią galimybę atsargiai žiūri patys konservatoriai. O didžiausios opozicinės frakcijos jau paskelbė pritarsiančios pirmalaikiams rinkimams, jeigu juos rengti pasiūlys valdantieji.