Karas Ukrainoje prasidėjo taip, kaip ir galima buvo tikėtis XXI amžiuje. Vasario 24-osios rytą ukrainiečius pažadino pirmoji kruizinių raketų atakos banga. Kelių šimtų raketų salve buvo skirta Ukrainos strateginiams objektams, ypač aerodromams, stacionarių radarų stotims, vadavietėms, sausumos pajėgų bazėms. Dalį raketų pavyko numušti, dalį – tik užfiksuoti ore.
Didžiąją laiko dalį iš maždaug tūkst. km. atstumo raketos skriejo kruiziniu greičiu (būtent todėl jos taip ir turi būti vadinamos – kruizinės, o ne rusišku terminu „sparnuotosios“), o paleistos buvo iš Rusijos ir Baltarusijos gilumos – ten oro erdvėje naktį nuobodžius ratus suko ir įsakymo pulti laukė kelios dešimtys rusų strateginių bombonešių Tu-160 ir Tu-95.
Kiekvienas jų gali gabenti po keliolika kruizinių raketų – nuo senesnių Ch-55/555 iki naujesnių Ch-101. Jų modernias, kiek modifikuotas versijas – garsiąsias „Kalibr“ gali leisti tik karo laivai.
Praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po šių pirmųjų salvių iki šiol karo metu nenukentėję rusų bombonešiai, jų bazės ir personalas sulaukė pirmojo, tegu ir simbolinio atsako.
Žinia apie tai, kad dviejuose Rusijos kariniuose aerodromuose nugriaudėjo sprogimai, pirmadienio rytą ėmė plisti pirmiausiai rusų informaciniuose kanaluose. Gruodžio 5-osios rytą Saratovo srityje esančio aerodrome, anot pranešimų, smogė nežinomas bepilotis, apgadindamas du bombonešius Tu-95 ir sužeisdamas du karius, o dar vienas sprogimas nugriaudėjo Diagilevo aerodrome, netoli Riazanės, kur sprogo benzinvežis, žuvo trys žmonės, šeši buvo sužeisti.
Ir, suprantama, kaip mat pasipylė spėlionės: kas ir kaip sugebėjo įvykdyti tokią atsaką už mažiausiai 600 km nuo Ukrainos sienos. Bet ar tai buvo diversantai, ar „neatsargiai rūkantieji“, ar nauja ukrainiečių raketa, galbūt bepilotis orlaivis ir ar tai buvo žadėtas atsakas, apie kurį praėjusią savaitę užsiminė Volodymyras Zelenskis, dabar jau ne taip svarbu.
Daug svarbiau yra simbolinė bei praktinė tokios atakos prasmė – tiek artimiausiu metu, tiek žiūrint iš istorinės perspektyvos.
Ir nors ko kas net nėra patvirtinta (ir vargu ar kada artimiausiu metu bus pripažinta), kad tai iš tikrųjų buvo ukrainiečių ataka ir apgadinti bent du bombonešiai, vien pats bandymas būtų ne šiaip įžūlus, drąsus smūgis Kremliaus reputacijai, strateginiams pajėgumams, o kartu ir atsakas už raketų atakas prieš Ukrainą, bet ir priminimas Rusijai, ko verta jos strateginė galia.
Pasekmės juntamos jau dabar
Pačios Rusijos bombonešių operacijos iš visų Rusijos karinių pajėgų buvo bene produktyviausios ir efektyviausios nuo karo pradžios ir iki šiol nebuvo patirta jokių nuostolių. Tai iš dalies suprantama, turint omeny, kad bombonešiai yra ne šiaip strateginės aviacijos dalis, jie ir skraido saugiu atstumu nuo Ukrainos sienos, o kartu ir nuo ukrainiečių oro gynybos pajėgumų, kurių pajėgumą jau patyrė Rusijos naikintuvai, šturmo aviacijos orlaiviai, ypač sraigtasparniai.
Šimtus kruizinių raketų į taikinius Ukrainoje paleidę rusų bombonešiai ne tik nedaug kuo rizikavo, palyginus su kitais rusų orlaiviais, jų ir bazės yra toli nuo Ukrainos. Engelso karinių oro pajėgų bazė ir kiek arčiau esanti Diagilevo bazė yra už šimtų kilometrų, oro gynybos priemonių dengiamoje erdvėje, tad abiejuose aerodromuose esantys bombonešiai Tu-95 bei jų įgulos galėjo jaustis saugiai. Iki šiol.
Jei tai išties buvo ukrainiečių bepiločių orlaivių ataka, tai eilinį kartą klausimų susilauks tiek bazių apsauga, tiek Rusijos oro gynybos pajėgos, gali lėkti pulkininkų, generolų galvos. Gali tekti stiprinti oro gynybos bei perimetro apsaugos pajėgumus visose strateginėse rusų bazėse, kad ir kaip toli nuo Ukrainos jos būtų. O tai reiškia papildomus pajėgumus, žmones bei pastangas ten, kur teoriškai neturėtų pasiekti ukrainiečiai ir atvirkščiai – šių pajėgumų rusai negalės permesti į Ukrainą.
Bombonešių įguloms ir aptarnaujančiam personalui ataka reiškia papildomą psichologinę įtampą, staigų suvokimą, kad niekur negali jaustis saugiai – šiaip ar taip vienas milžiniškas bombonešis Tu-95 gabena 84 tonas aviacinių degalų ir keliolika kruzinių raketų, kurių viena turi 400 kg konvencinių sprogmenų arba 250 kilotonų galios branduolinę galvutę. Tad dėl „neatsargaus rūkymo“ ar dėl kitokių priežasčių kilęs sprogimas net ir netoli tokio bombonešio nėra pati geriausia perspektyva.
Be to, Rusijos kariškiai dar turės atlikti išsamų tyrimą, kas konkrečiai nutiko, t.y. jei ataką vykdė bepilotis orlaivis, reikės nustatyti, iš kur jis atskrido. Vienoje versijų įvardijamas net Kazachstanas, kaip pakilimo šalis, o tai jau turėtų ypač reikšmingų pasekmių Maskvos ir Astanos santykiuose.
Vien sprogimų Engelso bazėje priskyrimas Ukrainai jau yra svarbus signalas ukrainiečiams ir jų rėmėjams – dabar visi tik ir spėlioja apie tikruosius ir spėjamus jų pajėgumus bei galimybes suduoti skaudžius bei tikslius smūgius rusams. Pasitvirtinus informacijai apie sėkmingą ataką, ukrainiečiai bet kokiu atveju turės priežasčių džiūgauti, nes jei tai buvo diversija, Ukrainos agentai įvykdė dar vieną sėkmingą užduoti, o jei tai buvo bepilotis orlaivis – irgi gera žinia. Juk neseniai buvo paskelbta, kad Ukrainos gamintojai sukūrė 1 tūkst. km veikimo nuotolį įveikti galintį bepilotį orlaivį.
Jei tos ar kitas išties surengė šią ataką, net ir nedidelio skaičiaus – dviejų bombonešių apgadinimas yra reikšminga psichologinė pergalė, įrodanti, kad Ukraina gali atkeršyti būtent tiems pajėgumams, kuriais rusai juos iki šiol puldinėjo be atsako.
Ukrainiečiai jau nesyk įrodė – vieną kartą atakavę rusų karinę bazę jie gali pakartoti tokį antpuolį dar kartą ir surengti tikrą Čornobajevkos pasirodymą. O jei gali smogti rusų bazei netoli Saratovo, tai grėsmė gali kilti ir arčiau esantiems, ne mažiau simboliniams objektams, kad ir, pavyzdžiui, Putino rūmams Krasnodaro srityje, Juodosios jūros pakrantėje.
Kodėl net kelios netektys yra svarbios
Kita vertus yra ir dar keli svarbūs veiksniai, susiję su sprogimais Engelso ir Diagilevo bazėse. Tai yra dvi iš trijų Rusijos strateginės aviacijos bazių (trečioji, ironiškai pavadinta „Ukrainka“ yra toliausiai nutolusi nuo Ukrainos Rusijos Tolimuosiuose Rytuose). Jei Ukraina gali pasiekti tokius rusu pajėgumus, tai ne šiaip probleminė užduotis rusų oro gynybos priemonėms, tai yra strateginė grėsmė, juk minėtose bazėse esantys bombonešiai Tu-95 ir Tu-160 yra Rusijos strateginių pajėgų dalis.
Net vieno orlaivio sunaikinimas ar apgadinimas (o tai reiškia išvedimą iš rikiuotės kad ir laikinai) keičia strateginių pajėgų pusiausvyrą pasaulyje, ypač atsižvelgiant į amerikiečių bombonešių pajėgumus.
Rusija ir JAV neatsitiktinai turi galiojantį susitarimą dėl strateginių pajėgų START, dėl kurio nors ir nevyksta konsultacijos, jis pernai buvo pratęstas 5 metams: susitarime išsamiai ir glaustai aprašyti visi turimi pajėgumai, įskaitant minėtus bombonešius. Jų bazės iki karo būdavo kasmet inspektuojamos.
Net kelios netektys yra rimtas smūgis, ypač Rusijai, mat ji šiuo metu teturi 64 bombonešius Tu-95 – visi jie yra MS ar vėlesnių modifikacijų, pagaminti 9-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Rusijos karinės oro pajėgos taip pat turi 17 bombonešių Tu-160, dalis kurių yra modernizuoti, o dar dešimt planuota pagaminti per artimiausius metus. Bet tokie užmojai buvo iki karo Ukrainoje.
Nepaisant modernizavimo procesų, šie orlaiviai yra morališkai senstantys ir nors kare Ukrainoje įrodė savo vertę šaudydami kruizines raketas iš didelio atstumo, kovoje su lygiaverčiais priešininkais nesunkiai aptinkami rusų bombonešiai yra ypač pažeidžiami.
Rusija jau ne vienerius metus skelbė kurianti naujos kartos bombonešį PAK-DA, tačiau taip ir nesugebėjo jo pristatyti – brangus vystymo procesas, specialių medžiagų, įrangos ir technologijų poreikis, nesugebant įvykdyti kitų užsakymų, lemia tai, kad Rusijos strateginė aviacija priversta naudoti 6-ojo ir 9-ojo dešimtmečio senienas su ribotais 2017-2020 m. atliktų modernizacijos darbų privalumais.
Palyginimui, JAV neseniai pristatė naujos kartos bombonešį B-21 „Raider“, kurių JAV karinės oro pajėgos ketina įsigyti apie 100. Vieno tokio ilgojo nuotolio bombonešio planuojama kaina – apie 700 mln. dolerių yra didesnė, nei kelių rusų bombonešių kartu sudėjus.
Tačiau naujų amerikiečių bombonešių galimybės, slapiųjų (stealth) technologijų ir jutiklių integravimo galimybės pranoksta viską, ką gali Rusijos strateginės aviacijos orlaiviai. Kita vertus, rusams dar iš viso sekasi, kad jie turi tiek ir tokių bombonešių, kiek dabar belikę.
Rusai atakuoja bombonešiais, kuriuos pirko Ukrainoje
Ironiška tai, kad po Sovietų sąjungos griūties Ukraina, o ne Rusija turėjo daugiau bombonešių. Iš 210 pagamintų Tu-95 Ukrainai atiteko net 150, o Rusijai buvo likę 83 įvairių modifikacijų tokių bombonešių. Iš dešimčių pagamintų ar gaminamų Tu-160 Ukrainai atiteko net 19 tokių bombonešių, kai Rusijai – vos trys. Dar kelis Rusija spėjo pasigaminti, o pagal susitarimą su JAV, ukrainiečiai turėjo dalies savo bombonešių atsisakyti.
Neretai pamirštama, kad liūdnai pagarsėjęs 1994-ųjų Budapešto memorandumas buvo ne šiaip sutartis, pagal kurią Ukraina turėjo atsisakyti iš SSRS laikų paveldėtų branduolinių ginklų, bet ir didžiosios dalies strateginės aviacijos.
Nei vieno, nei kito Ukraina tais laikais išlaikyti negalėjo ne tik dėl milžiniškų išlaikymo kaštų. Branduoliniai ginklai Ukrainai techniškai net ir nepriklausė, jų paleidimo kodai buvo Rusijoje, tad Ukraina jų net ir norėdama negalėjo panaudoti, nors šiais laikais neretai naudojamas argumentas, esą jei ukrainiečiai būtų išsaugoję „savo“ branduolinį ginklą, jos niekas nebūtų drįsę pulti.
Tuo metu didžiąją dalį bombonešių Tu-95 ir Tu-160 ukrainiečiai galėjo tik teoriškai panaudoti – trūko atsarginių dalių, pilotų, pinigų jų rengimui, orlaivių priežiūrai, todėl didžioji dalis buvo supjaustyta į gabalus. Vienintelį savo bombonešį Tu-160 ukrainiečiai išsaugojo aviacijos muziejui Poltavoje.
Vis dėlto Rusija sugebėjo išsipirkti dalį ukrainiečių turėtų ir svarbiausia, skraidančių bombonešių – aštuonis Tu-160, tris Tu-95 ir virš 575 kruizinių raketų Ch-55 už vos 275 mln. dolerių buvo parduoti Rusijai. O ir pati suma Ukrainai neatiteko, bet buvo nurašyta, kaip skola už rusiškas dujas.
Liūdnoji šios ironiškos istorijos dalis ta, kad minėtieji aštuoni Tu-160 bei trys Tu-95, kurie atiteko Rusijai 1999-2001 metais, po dviejų dešimtmečių naudojami prieš tą pačią Ukrainą, šaudant tas pačias kruizines raketas į taikinius Ukrainoje. Tačiau jei pasitvirtins informacija, kad ukrainiečiai sugebėjo apgadinti bent kelis rusų bombonešius, o vienas jų bus iš kadaise pačios Ukrainos Rusijai parduotųjų, tai Kyjivo kerštas bus įvykdytas su kaupu.