Pastarosiomis savaitėmis plintantys P. Filatjevo – buvusio 56-ojo desantininkų pulko seržanto atsiminimai pavadinti ZOV (trimis raidėmis Z, O ir V kurios žymi ne tik Rusijos karinės invazijos techniką, bet ir tapo agresijos simboliu, kuriuo dalis rusų didžiuojasi) yra tam tikra prasme unikalus kūrinys. Vos 141 puslapio leidinys, kurį P. Filatjevas patalpino savo VKontakte paskyroje, yra ne šiaip vienas pirmųjų išsamių rusų karių pasakojimų ne tik apie karą Ukrainoje, kelią link jo.
Vakaruose šio kūrinio ištraukas pasigavusi žiniasklaida P. Filatjevą jau pristato kone kaip disidentą, kuris ryžosi rizikuoti savo gyvybe ir kritiškai papasakoti savo išgyvenimus, atskleisti detales apie vis dar įsišaknijusią korupciją, netvarką Rusijos armijoje, veidmainystę Kremliaus vadovybėje ir ją šlovinančių propagandinių ruporų gretose. Dėl savo pasakojimo P. Filatjevas turėjo bėgti iš šalies, rizikuodamas būti apšauktas išdaviku, sulaukti ilgų metų kalėjimo bausmės ar net baisiau.
„Nieko daugiau negaliu padaryti, tik aprašyti tai, ką manau, kas susikaupė sieloje per šį beprotnamio laikotarpį“, – savo atsiminimuose atvirauja P. Filatjevas.
Jo emocingas, detalėmis, objektyviais ir labai subjektyviais pastebėjimais praturtintas pasakojimas – nuo pasiruošimo karui, pačių kovos veiksmų Chersono fronte iki pseudofilosofinių ir politinių pasvarstymų dėl karo priežasčių, vertinimų Ukrainos ir Rusijos santykių praeities, dabarties ir ateities gali pasirodyti jau matytas.
Tokių rusų karių atsiminimų netrūko po Pirmojo ir Antrojo Čečėnijos karų, kai tarnyba nusivylę rusai peikė visus iš eilės – savo vadus, aukščiausią karinę ir politinę vadovybę Kremliuje, nieko apie tikrą karą nesuprantančią visuomenę bei kruopščiai aprašė įsišaknijusią netvarką kariuomenėje.
Iš P. Filatvjevo pasakojimo susidaro įspūdis, kad niekas Rusijos armijoje iš esmės nepasikeitė, nebent pasidarė tik dar blogiau. Karas Ukrainoje, anot P. Filatjevo, rusams dar baisesnis už tai, ką patyrė jo tėvas per du Čečėnijos karus. Tačiau kaip ir ankstesniuose rusų karių atsiminimuose iš minėtų karų, taip ir P. Filatjevo kūrinyje savigrauža, kritika ir pastebėjimai turi kitą medalio pusę.
Kas privertė tarnauti?
Iš pirmo žvilgsnio ją lengva ignoruoti, kai P. Filatjevas pradeda savo pasakojimą nuo to, ką ne šiaip neigia Kremlius – kad Ukrainoje Rusija pradėjo ne šiaip kažkokią „specialiąją karinę operaciją“, o kuo tikriausią karą, bet ir baudžia visus, kurie karą vadina karu.
Vien už tai P. Filatjevui jau būtų kilusi grėsmė, nekalbant apie visas jautrias detales, kurias jis ryžosi atskleisti rusams – pirmiausia kūrinys skirtas būtent kariaujančios Rusijos piliečiams, kad jie sužinotų „tiesą“ apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, o ne ką rodo valstybiniai kanalai ir kalba oficialūs pareigūnai.
„Aš ne vergas! Aš ne bailys! Aš patriotas!“, – save prisistato buvęs desantininkas, kurio ne tik tėvas kariavo abiejuose Čečėnijos karuose, bet ir jis pats dar nuo vaikystės klausydamasis tėvo pasakojimų iš karo mėsmalės Čečėnijoje, suvokdamas karo baisumus, nusprendė ten tarnauti 2007-2010 metais.
Sykį jau pasitraukęs iš armijos P. Filatjevas pasirašė naują sutartį 2021 metais – garbės jausmas, didžiavimasis armija ir tarnyba senajame tėvo dalinyje, teoriškai elitiniame 56-jame desantininkų pulke Feodosijoje, Rusijos okupuotame Kryme ne prie ko.
Po kelių nesėkmingų bandymų dirbti privačiame versle, kuris nukentėjo nuo ES sankcijų P. Filatjevas nemato kitos išeities, tik grįžti į armiją. Ir tai, ką joje randa, pasirodo baisiau už ankstesnes patirtis 2007-2010 metais. Tuomet Rusijos armijoje teoriškai turėjo įvykti lūžis – po pražūtingų Čečėnijos karų ir ypač po 2008-ųjų karo Sakartvele Rusijoje suvokta, kad beviltiškai atsilikusios šalies ginkluotosios pajėgos turi būti reformuotos.
Tuometinis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas pradėjo ambicingas reformas, kurių tikslas buvo paversti Rusijos ginkluotąsias pajėgas moderniausia technika, įranga ir ginkluote aprūpinta ir puikiai parengta karine galia, paprastai kalbant „antrąja pasaulio armija“.
Šis planas vykdomas iki šiol, nors keitėsi ir ministrai – pats A Serdiukovas buvo atleistas, nuteistas, o vėliau ir paslaptingai amnestuotas už masinį reformoms skirtų lėšų iššvaistymą, o pats Vladimiras Putinas kasmet po kelis sykius giriasi, kiek procentų armijoje sudarys moderni ginkluotė ir įranga. Esą kasmet viskas tik geriau. P. Filatjevas greitai pamatė, kad tai yra baisus melas.
Dalinyje prieš karą – visiška anarchija
Atvykęs į savo naująjį dalinį jis pasibaisėjo gyvenimo sąlygomis – trūko lovų, o tos, kurios buvo kareivinėse, buvo užkrėstos, aplinkui slampinėjo laukiniai šunys.
Karių apgyvendinimas Rusijoje – ilgametė ir žinoma problema, tad bandymas rasti patalpas, kur bent jau būtų elektra ir nereikėtų gyventi kaip apgriuvusiame name besiglaudžiančiam benamiui, anot P. Filatjevo, buvo didelis iššūkis.
„Galiausiai išsinuomojau būstą už savo pinigus“, – rašė jis. Bet veiklos kareivinėse išvengti, žinoma, neįmanoma. Visi kariai turi valgyti, o maistas čia buvo siaubingas, jo trūko, nors tai, ką gaudavo – neišvirtas bulves ir sudžiuvusią duoną su sriuba tebuvo smulkmena, palyginus su apgailėtinomis higienos sąlygomis: neveikė nei dušai, nei tualetai.
Tai nestebina – nors pats P. Filatjevas tarnavo dalinyje, kuris puolė pietų Ukrainą iš okupuoto Krymo, kitur tokie vaizdai iš rusų karių, besiruošiančių invazijai taip pat buvo panašūs. Pavyzdžiui, Baltarusijoje stotyje antisanitarinėmis sąlygomis prieš karą apsistoję rusų kariai šiurpino vietos gyventojus, mat rusams visko trūko. Tai patyrė ir pats P. Filatjevas.
Laukti teko ne tik santechnikos darbų, bet ir karinės aprangos – Rusijos armijoje įprastos vagystės dažniausiai pasireiškia tuo, kad išduodami skirtingo dydžio batai, o norint gauti tinkamus, juos reikia pirkti. Dažniausiai tai daroma iš perpradavėjų, kurie batus gauna iš korumpuotų armijos sandėlininkų.
Nuvylė ir mokymų doktrinos padėtis armijoje – bet kas, patikėjęs armijos propaganda apie puikų karių rengimą, pažengusį toli į priekį nuo 2010-ųjų, galėjo nusivilti radęs tą pačią ar dar baisesnę netvarką: niekas nieko nežino, nesiima iniciatyvos, vadų eiliniai kariai dažniausiai nemato, vietoje jų taktikos saviveikla užsiima Rusijos armijoje vis dar tarnaujantys zampolitai – politinio vado pavaduotojai.
O kai nėra patikimos, gerai organizuotos ir sklandžios vadovavimo grandinės, kovinio rezultatai dažniausiai baigiasi taip, kaip ir galima tikėtis – fiasko.
„Vieną dieną buvo numatytos kovinio šaudymo pratybos poligone. Atsikeliame penktą ryto, praleidžiame tris valandas rikiuotėje laukdami sunkvežimių, galiausiai išvykstame ir atvažiuojame 12 valandą.
Vėl išsirikiuojame, o vadai ima staugti, kad kažkokie popieriai užpildyti ne taip, kaip turėtų būti. Majoras suplėšo dokumentą ir isteriškai klykdamas pareiškia, kad šaudymo pratybų nebus“, – prisiminė P. Filatjevas.
Po tokios scenos majoras pasišalina, o jaunesnieji karininkai nesiryžta imtis iniciatyvos, kol galiausiai dar kartą persigalvojama ir spiginant 50 laipsnių Krymo karščiui prasideda pratybos.
„Vandens nėra, pratybos vėl nukeliamos, tada paaiškėja, kad bus naktiniai šaudymai iki pirmos nakties. Kariai grįžta į kareivines išsekę, dehidratavę ir alkani po vieno maisto davinio 3-4 kariams. Tai nieko daugiau, nei sabotažas prieš savo armiją“, – pasakojo P. Filatjevas.
Ir tai – ne pati blogiausia patirtis, mat pratybose ir daliniuose taikos metu ne tik Rusijos armijoje „būna visko“. Bet juk, pasak P. Filatjevo, 56-asis pulkas turėtų būti elitinis, garsiųjų desantininkų dalinys, kuriame turėtų būti pavyzdinis kovinis rengimas, geresnės gyvenimo, pratybų sąlygos.
Vis dėlto ir čia klastojami duomenys: kai galiausiai buvo surengtos parašiutinio rengimo pratybos, prasidėjo masinis kovido protrūkis, nors teigiami testų rezultatai „stebuklingai išgaravo“, net jei pusė karių nebuvo paskiepyti ir taip abejotinos vertės „Sputnik V“ vakcina.
Galiausiai kelis kartus nukeltos pratybos surengtos 2021-ųjų lapkritį, intensyvinant parengimo programą, kai Rusija jau pradėjo telkti pajėgas invazijai prieš Ukrainą.
Tačiau skubėdama įvykdyti reikiamus normatyvus ir pažymėti reikiamas varneles parengties dokumentuose dalinio vadovybė vos nesukėlė tragedijos – šuoliai rengti naktį, prie beveik minusinės temperatūros ir nusileidimo zonai makabriškai per klaidą parinktos kapinės.
„Tik laimingo atsitiktinumo dėka niekas nežuvo, nenusileido ant antkapio ar kryžiaus“, – rašė P. Filatjevas, kuris dar prieš šuolį skundėsi neturintis reikiamo dydžio striukės ir turėjo ją pirkti pats (kurią, tikėtina, pavogė ir tada pardavė aprangą išdavinėjantis sandėlininkas). Vis dėlto jam ir kitiems vis tiek nepasisekė – jie pasigavo plaučių uždegimą ir buvo paguldyti į ligoninę, kur netikėtai sutiko ir dalinio vadą, besislapstantį nuo nepatogių klausimų apie pasiligojusią kuopą.
Galiausiai P. Filatjevo nervai neišlaikė – jis ėmė rimtai svarstyti tai, ką puse lūpų aptarinėjo 90 proc. jo dalinio vyrų – nutraukti kontraktą su armija. Teoriškai tai leidžiama, bet praktiškai sudėtinga. Tada nuo tokio žingsnio jį esą sulaikė garbė – jo tėvas tarnybos metu kentė panašias nuoskaudas, bet negalėjo apleisti „kovos draugų“, tai esą būtų tiesiog bailumas.
Tad P. Filatjevas pateikė oficialų skundą Gynybos ministerijai, kuriame aprašė tikrąją padėtį.
„Kontraktininkų gretose tvyro apatija. Net karininkai nebenori tarnauti. Nebeliko kovos dvasios. Rusijos ir desantininkų vėliavos atrodo nušiurusios, skylėtos, lyg po karo, nors neseniai buvo keistos. Vėliavas kelia kasdien per himno giedojimo ceremoniją, bet pusė tarnybos vyrų negieda, žodžių nemoka, o vien popieriuje esantys antiteroristiniai padaliniai rytinės rikiuotės metu niekada nepasirodo.
„Per pastaruosius mėnesius tai, ką išvydau, mane pašiurpino. Tiesą pasakius, čia visiška anarchija ir beveik jokio kovinio pasirengimo, net vietiniai gyventojai iš mūsų, desantininkų, juokiasi“, – raškė P. Filatjevas. Jis sulaukė netikėto atsako: jo dalinys, iki tol turėjęs teoriškai brigados statusą, gruodį reformuotas į pulką iš dviejų batalionų bei žvalgybos kuopos.
Bet kaip ir Čečėnijos karų metu, tokie daliniai dažniausiai liko skeletiniai: oficialiuose dokumentuose rašoma viena, o tikrovė visai kita. Tad jei teoriškai desantininkų kuopoje turėtų tarnauti apie 100 karių, batalione – mažiausiai 500, tai iš tikrųjų P. Filatjevo batalione tebuvo 165 vyrai (t.y. tiek, kiek NATO šalyse įprastai būna vieno kuopoje), po 45-60 trijose kuopose.
„Taigi, iš viso mūsų pulke tebuvo 500 vyrų“, – skundėsi P. Filatjevas, kurio nuomone, invazijai į Ukrainą Rusija tik teoriškai išstatė 200 tūkst. karių armiją – iš tikrųjų jų esą tebuvo pusė, o likę buvo tik popieriniai kareivėliai, korumpuotų armijos biurokratų suvestinėse sužymėtos „mirusios sielos“. Bet svarbiausia, žinoma, kad kruopščiai sužymėtos invaziją žyminčios raidės, pavyzdžiui, Z.
Prieš invaziją – pokazūcha ir beprotnamis
Bet Rusijos armiją, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, kamuoja ne tik personalo problemos. Per „netikėtus patikrinimus“ iš anksto susitarę ir „kam reikia, ką reikia patepę“ inspektoriai labai įdėmiai apžiūrinėdavo stovinčią karinę techniką – išblizgintą, padažytą, kur reikia.
Bet iš tikrųjų technika gedo arba iš viso nevažiavo, pavyzdžiui, P. Filatjevui skirtas sunkvežimis buvo be veikiančių stabdžių.
„Atvykusio generolo visai nedomino mūsų nudrengtos „kaliausių“ uniformos. Ir nors visa įranga atrodo šimto metų senumo, didelė dalis – tiesiog neveikia, raportuose parašoma, kad viskas, tikėtina, veikia sklandžiai. Ir tai buvo daroma likus keliems mėnesiams iki specialiosios operacijos“, – tikino P. Filatjevas.
Tad visai nenuostabu, jog pradėjus invaziją į Ukrainą dalis technikos tiesiog sugedo ir buvo numesta tiesiog pakelėse – jos įgulos nei turėjo kuo taisyti, nei mokėjo tai daryti.
Bet prieš pat karą į P. Filatjevo skundus, žinoma, niekas rimtai nereagavo, priešingai – jis gavo velnių nuo savo vado, kuris, savo ruožtu, sulaukė tik papeikimo iš aukštesnės vadovybės.
Eiliniai kariai, nors ir palaikydami seržantą, pripažino, kad skųstis Rusijos armijoje yra beviltiškas arba rizikingas užsiėmimas. O tokia apatija, nei jei aiškiausiai rodė, kad Rusijos armijos įvaizdis slepia siaubingą pokazūchą bei „visišką beprotnamį“, vengimas imtis iniciatyvos ir baimė galiausiai sustabdė nuo ryžtingesnių veiksmų. Tai daugelį karių atbaidė ir nuo pasitraukimo lemiamu momentu.
„Tada, kai jau jautėme, kad kažkas tuoj atsitiks, pasitraukimas būtų buvęs gėdingas. Nežinau, kas mane paskatino atsisakyti minčių nutraukti sutartį su armija – patriotizmas ar nenoras pasirodyti bailiu“, – rašė D. Filatjevas. Vis dėlto jis liko tarnauti.
O ir laiko buvo per mažai – vasario viduryje netgi sergantys jo dalinio kariai buvo permesti į intensyvias pratybas poligone „Staryj Krym“. Tada jis galutinai suprato, kad kažkas tikrai įvyks, tik niekas nežinojo, kas konkrečiai ir kodėl, nes vadai nieko niekam nesakė.
„Sklido gandai, kad Ukraina, o gal ir visa NATO puls Krymą, o mus permes į pasienį, kad Ukraina puls Donecko ir Luhansko respublikas“, – prisiminė P. Filatjevas. Jis pažymėjo, kad jis niekada nepalaikė nei Krymo okupacijos, nei „liaudies respublikų“ sukūrimo, nematė nei priežasčių jas ginti, nei prasmės, kodėl tai turėtų daryti. Tačiau būdamas karys jis esą „tik vykdė įsakymus“.
Toks klasikinis nacių pasiteisinimas, nesyk skambėjęs Niurnbergo tribunolo metu, P. Filatvjevo atsiminimuose nuskambėjo ne kartą: esą karys privalo vykdyti nurodymus, kas jam liepta, negalvoti, o būtent sprendimų priėmėjai ir visuomenė privalo galvoti ir veikti – jeigu reikia, tai ir užkirsti kelią karui. Bet niekas to nepadarė, priešingai, anot D. Filatvjevo, visa Kremliaus propagandos mašina tik ir kurstė, ruošė šalį karui, o jam prasidėjus ir pasipylus pirmiesiems siaubingiems nuostoliams ne tik nesustojo, bet ir dar labiau sugriežtino retoriką, nors patys ir nematė karo.
„Aš nemačiau apkasuose Skobejevos, Kiseliovo, Rogozino, Lavrovo, Medvedevo, nors juos nuolat girdžiu kalbančius, kaip reikia žudyti. Kurie Dūmos deputato sūnūs yra kare? Ar jų vaikai talentingesni ir sumanesni, ar jų tėvai tiesiog nenori tokio likimo, kaip mūsų, nes tai bent šioks toks būdas uždirbti?“, – retoriškai klausė P. Filatjevas.
Į Ukrainą įsiveržė, lyg laukinių gauja
„O mes prieš pat operacijos pradžią gyvenome vienoje viena buržuike kūrenamoje palapinėje – 40 vyrų. Net Čečėnijoje sąlygos buvo geresnės: o čia nebuvo nei kur nusiprausti, neturėjau miegmaišio, šarvinės liemenės, kuri man esą nepriklausė arba buvo mano problema. Kituose daliniuose buvo ir dar blogiau. Galiausiai buvo uždrausta sirgti, nes atsirado per daug ligonių“, – prisiminė rusų karys.
Gavęs surūdijusį kulkosvaidį su sugadinta šovinių juosta jis ėmė skųstis, kad ginklas užsikerta po pirmųjų kelių šūvių, bet viską turėjo taisyti pats. Viskas turėjo būti parengta invazijai, apie kurią niekas neturėjo žinoti.
Tad kai vasario 20-ąją P. Filatjevo dalinį išgabeno arčiau Ukrainos kontroliuojamos teritorijos prie Krymo, kartu vyko ir rusų šauktiniai, nors jiems draudžiama dalyvauti kare.
Čia iki pat karo pradžios jie praleido šaldami nešildomuose sunkvežimiuose – jiems vėliau pritrūko degalų ir tai P. Filatjevo koloną išgelbėjo nuo sunaikinimo pirmosiomis karo dienomis, kai į ukrainiečių pasalas pateko kiti rusų daliniai.
Kai vasario 23-ąją, dieną prieš invaziją batalioną aplankė pats divizijos vadas ir pasveikino, kad „nuo rytojaus kariai gaus 69 dolerius per dieną“, buvo aišku, kad karas neišvengiamas. Tiesa, P. Filatjevas teigia, kad bataliono vado sprendimu jis buvo pervestas į minosvaidžių skyrių, tad teoriškai turėjo išvengti šturmuojančių pėstininkų – patrankų mėsos likimo.
Bet kai jį vasario 24-osios 4-ą ryto pažadino salvinės ugnies sistemų „Grad“, „Uragan“, „Smerč“ leidžiamos raketos, iš toli atidundančios artilerijos pabūklų kanonados, vis tiek apėmė sąmyšis.
„Nesupratau, kas vyksta, kas į ką iš kur ir į kur šaudo. Visas nuovargis, kartu su maisto, vandens ir miego trūkumu išgaravo, negalėjau suprasti, kas vyksta, ar mes kaunamės su puolančiais ukrainiečiais, o gal NATO?“, – prisiminė P. Filatjevas.
Galiausiai į sunkvežimius sulipusi ir lėtai pajudėjusi jo dalinio kolona pradėjo Rusijos armijai bene lengviausią puolimą link Chersono. Bet ir čia laukė staigmenos – sugedusi arba sunaikinta technika pakelėse, artilerijos pasalos ir daug neatsakytų klausimų, į kuriuos vadai vengė atsakinėti.
Prisiminęs tėvo pasakojimus iš Čečėnijos karų, kur buvo ištaškytos ištisos rusų kuopos ir brigados Grozno šturmo, pasalų kalnuose metu, vyras greitai suprato, kad kariaujant su ukrainiečiais, kurie turi toliašaudę artileriją, tankus ir kitą ginkluotę, jo laukia toks pat ar niūresnis likimas.
„Kas prasiveržė pirmyn, kur pagrindinės pajėgos? Kur mūsų „Armatos“, „Sarmata“ baltieji lokiai ir viskas kitas mėšlas iš televizijos propagandos? Jau tada supratau, kad mirtis yra arti, bet nenorėjau pigiai jai atiduot savo gyvybę. Buvo skaudu suprasti, kad, greičiausiai taip ir nešlovingai žūsiu po ukrainiečių artilerijos ugnimi“, – rašė P. Filatjevas, prisiminęs sutelktą rusų karinę techniką pasienyje, kuri tiesiog prašyte prašėsi artilerijos smūgių.
„Supratau, kad pakartosime tas pačias klaidas, visa ta netvarka, ta korupcija, tas tinkamo parengimo trūkumas – visa tai kartojosi. Vienas lauke ne karys ir sėkmė priklauso tiek nuo aplinkybių, tiek nuo parengimo ir motyvacijos. Pastarosios, supratau, mums netrūko, net ir reikalams pakrypus bloga linkme, nes visi susitaikė su tuo, kad į priekį nuvažiavę desantininkai, apie tūkstantis jų, greičiausiai, žuvo, o ir mums čia, tikėtina, teks padėti galvas“, – suprato rusų karys.
Jam ir jo daliniui dar pasisekė, mat pasipriešinimas Chersono fronte buvo ne toks aršus, kaip prie Kyjivo, Charkivo, Černihovo ar Donbase, kur rusai patyrė išties siaubingų nuostolių.
Čia juos – vykstančius su antrąja puolimo banga iš pradžių pasitiko šalikelėse sunaikintos technikos, savų ir priešų lavonų vaizdai bei okupantus keiksnojantys civiliai.
„Niekas mums net tada nesugebėjo paaiškinti, ką ir kodėl mes čia veikiame. Giname Donbasą? Čia ne Donbasas! Girdėjome, kad mūsų desantininkai išsilaipino Odesoje, o tai pasirodė netiesa.
Atvykome išvaduoti nuo nacių, o kartu su mumis vyko „Vagner“ vyrukai, tarp kurių buvo nacių, – savo pirmuosius įspūdžius kare aprašė P. Filatjevas. Bet toliau buvo tik baisiau, mat pasiekus Chersono prieigas jo išsekęs, menkai aprūpintas dalinys virto plėšikų gauja. – Esate matę paveikslus „Barbarai Romoje“? Tai geriausiai iliustruoja tai, kas vyko“.
Kovo pirmąją jo dalinys pasklido po miestą – be apmokymų, kaip elgtis su vietos civiliais, kariai laužėsi į parduotuves, vietos valdžios ir privačius pastatus, plėšė, grobė viską, kas pasitaikė po ranka: kas ieškojo maisto, nešėsi pilnus maišus iš išplėštų parduotuvių, kam reikėjo „lauktuvių“, tas iš ukrainiečių namų tempė kompiuterius, tualetus, skalbykles, drabužius, bet ką, kas atrodė vertinga.
Tiesa, P. Filatjevas neigė, jog bent jau jo dalinio vyrai prievartavo ukrainietes – esą tai yra pačios Ukrainos propaganda, tačiau neneigė, kad rusų kariai išties vykdė karo nusikaltimus – ne tik šaudė, bet ir prieš tai kankino ukrainiečių karo belaisvius. Pats P. Filatjevas neprisipažino tai daręs, tačiau siūlė nesistebėti, jei jis plėšikavo, o ir kiti elgėsi dar baisiau.
„Mūsų kariai viename biurų aptiko virtuvę. Po mėnesio be prausimosi ir normalaus maisto viską ėdėme kaip laukiniai – dribsnius, džemą, medų, kavą, viską išvartėme ir viską surijome, ką tik radome.
Aš pats radau švarių drabužių ir šampano. O kas čia tokio? Visi buvome pavargę, negalėjome atsispirti karo trofėjams, ypač jei mūsų atlyginimai tokie, kad negalėtume įsigyti kompiuterių“, – teisinosi P. Filatjevas. Užgrobtuose ukrainiečių namuose jis stebėjo vietos televizijos kanalus ir tik tada suprato, kad rusų puolimas vykdomas visu frontu nuo Odesos, per Donbasą iki Kyjivo.
„Man, aišku, buvo gaila visų žuvusiųjų ir sužeistųjų, ypač civilių, bet buvo ir šiek tiek optimizmo – maniau, kad jei mūsų vaikinai užims Kyjivą, Odesą ir Charkivą kuo greičiau, tai visas šitas šūdas greitai baisis“, – rašė P. Filatjevas.
Purvinas apkasų karas išblaivė
Bet optimizmas greitai išgaravo, o viltys dėl „sėkmingos kelių dienų specialios operacijos“ žlugo, kai P. Filatjevas susidūrė su tūkstančiais įpykusių Chersono civilių – desantininkai nežinojo, kaip su jais elgtis, tad „būta ir šūvių“.
„Niekas nenori paaiškinti civiliams, ko mes čia atvykome, mes ir patys nežinome, tai ne mūsų, Rosgvardijos reikalas“, – stebėjosi P. Filatjevas.
Patį miestą be didesnių mūšių naktį užėmę desantininkai be poilsio tęsė operaciją ir patraukė link tikslo, kuris buvo Mykolajivo miestas, tačiau link jo P. Filatjevo dalinys nepriartėjo ne iš tolo, o kitus desantininkų dalinius ukrainiečių artilerija sunaikino. Bet kliuvo ir 56-jam pulkui.
„Sutemus, mūsų UAZ'ikai skubėjo atgal prie mūsų pozicijų ir mus pravažiavo. Tada supratau kodėl – susidūrę su įtvirtintomis ukrainiečių pozicijomis mūsiškiai ėmė netvarkingai trauktis. Po bemiegės nakties ir gandų, kad kombatas (rus. bataliono vadas) žuvo praleidome apkasuose miške, apšaudomi artilerijos, o per apšaudymą patyrėme ir nuostolių“, – rašė įvykių liudininkas.
Tačiau pasiteiravus bataliono vado pavaduotojo – majoro, ką gi dabar daryti, šis atšovė, kad nieko nežino, mat tėra politinis karininkas, o ne vadas. Vėliau suvaidinęs pats sužeistąjį majoras mėgino P. Filatjevą apskųsti ir negarbingai atleisti iš tarnybos.
Tada pulkas atsitraukė link Chersono oro uosto, kuris greitai liūdnai pagarsėjo ir dėl kito savo pavadinimo – Čornobajevka. Čia įsitvirtinusius rusų karius ukrainiečiai sugebėjo sėkmingai apšaudyti jau keliasdešimt kartų, o visos viltys bei pažadai, kad Kyjivas greitai kris ir kariai kovo 8-ąją savo mylimąsias jau galės pasveikinti namuose žlugo.
Dar blogiau, atvykę „pastiprinimai“ iš Donecko „liaudies respublikos“ atrodė apgailėtinai – Antrojo pasaulinio karo laikų šalmais ir ginklais aprūpinti demoralizuoti vidutiniškai 45 metų amžiaus pašauktiniai be jokios vidinės tvarkos tik šlaistėsi aplinkui ir nedavė jokio naudos.
Visą mėnesį frontas beveik nepajudėjo, nors nuostoliai augo per artilerijos dvikovas – bepiločius orlaivius naudojantys ukrainiečiai pridarė daug žalos visam P. Filatjevo batalionui ir jo 82 mm minosvaidžių būriui, pusė kurio žuvo. Tiesa, kaip pripažino pats P. Filatjevas, daugiau žalos darė ne tiek ukrainiečių sumanumas, kiek rusų vadų bukumas.
„Niekas iš protingųjų vadų nepagalvojo uždrausti technikos judėjimą dienos metu, nes tai didino apšaudymų riziką – juk iš bepiločių viskas matosi, visas judėjimas ir buvo galima atspėti, kur ir į ką bus šaudoma“, – skundėsi P. Filatjevas.
Dalinyje, anot jo, tvyrojo visiškos moralės žlugimo nuojautos: kariai ėmė šaudyti sau į kojas, kad tik juos evakuotų iš šio pragaro, kiti ėmė smarkiai gerti apkasuose, dėl ko smuko budrumas.
„Beveik visi pasigavo grybelį, oda ėmė luptis, visi tapo piktesni. Gerdami vyrai kaltino vadovybę ir kalbėjo, kaip grįžę privers vadus atsakyti už tokį vadovavimą. Bet kaltino ir ukrainiečius, ypač dėl mūsų, kaip orkų vaizdavimo, tad buvo ir belaisvių pirštų bei genitalijų pjaustymo atvejų“, – lakoniškai apie karo nusikaltimus prisiminė P. Filatjevas.
Jau tada, balandžio pradžioje rusų viešai paskelbtą pajėgų atitraukimą kariai vertino blaiviai – esą joks tai ne „geros valios ženklas“ ar derybų pradžia, o aplinkui matomų ir dar baisesnių nuostolių Ukrainos šiaurėje įrodymas.
Ėmė trūkti maisto ir kitų atsargų – vienas sausas davinys dviem žmonėms per dvi dienas tapo prabanga. O tada rusų armijoje dar kartą pasitvirtino posakis „norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada“ – įrengus dronams aiškiai matomą virtuvę šalia naujai įrengtų apkasų, kuriuos iškasė ir į juos persikėlė pulko vyrai, jie vėl tapo ukrainiečių artilerijos taikiniu.
Atsivertimas įvyko, bet ką jis reiškia?
Galiausiai P. Filatjevas per vieną artilerijos apšaudymą buvo nesunkiai sužeistas į koją, nugarą, o į akis patekęs užterštas purvas sukėlė keratitą – akių ragenos uždegimą, dėl ko karys beveik neteko regėjimo ir buvo evakuotas į karo lauko ligoninę, o vėliau į Sevastopolį. Čia jis sužinojo daugiau niūrių naujienų apie tai, kaip sekasi karas.
Pavyzdžiui, iš vieno nedaugelio likusių „Moskvą“ jūreivių sužinojo apie Juodosios jūros laivyno flagmano žūtį – nors per televiziją Kremliaus ruporai lakoniškomis žinutėmis dar sekė pasakas apie neva kilusį ir suvaldytą gaisrą, vienoje palatoje gulėjęs jūreivis papasakojo apie ukrainiečių priešlaivinių raketų ataką ir „Moskva“ nuskandinimą.
„Dar per artilerijos apšaudymus aš sau sakiau: Dieve, jei išgyvensiu šitai, turiu padaryti bet ką, kad tai pakeisčiau. Nežinau kaip, bet norėjau tuos atsakinguosius š*džius mūsų armijoje nubausti. Nebijojau mirties, mane įskaudino, kad mano gyvybę jie gali atiduoti taip lengvai, buvau įžeistas dėl visų tų, kurių gyvybės buvo paaukotos vardan... vardan ko?“, – rašė P. Filatjevas.
Kantrybė trūko po to, kai jis sužinojo, jog valstybė jam nemokės gydymo išlaidų ir jam nepriklauso kompensacija – panašiai nutiko ir tarnybos metu vėžiu susirgusiam ir nuo jo mirusiam P. Filatjevo tėvui. Už visa tai, ką jis patyrė, karys susilaukė ne tik pažeminimo, patyčių, bet ir grasinimų.
Ironiška, kad visa tai – dėl karo Ukrainoje, iš kurios buvo kilęs jo paties prosenelis, vėliau komunistų ištremtas į Sibirą. Dar ironiškiau, kad pakeliui į Chersoną buvusį ukrainietį, išdavusį savo valstybę ir jos nekenčiantį – jauną rusų karį sutikęs P. Filatjevas jau tada suabejojo karo motyvais.
„Kitaip, nei jis, aš nejaučiau neapykantos Ukrainai, nors jis, krymietis, pasakojo apie nacius. Savyje neturėjau pykčio, nors man ir patiko jo klausytis, nes taip buvo lengviau – arba mes juos, arba jie mus, tad neturėjau abejonių dėl to, kad nuspausiu nuleistuką. Tačiau tuo pat metu jutau, kad darau kažką negero, lyg sapne“, – prisiminė P. Filatjevas.
Supratęs, kad kartojasi ta pati betvarkė, kaip abiejų Čečėnijos karų metu, kai patyrusi didelių nuostolių Rusija į kovą meta, regis, neišsenkamus rezervus – nuo nepatyrusių 18-mečių iki 3 mėnesių kontraktais viliojamų 40-mečių ir vyresnių, P. Filatjevas negailėjo kritikos.
„Iš legendinio 56-ojo daro pašauktinių pulką. Dėdė Vasia būtų pasibaisėjęs tuo, kuo pavertė mūsų desantininkų pajėgas. Šalyje yra šimtai tūkstančių vyrų, tarnavusių VDV, o jūs pamiršote, kaip juos metė Afganistane ir Čečėnijoje? Susitaikėte? Būtent taip dabar su mumis pasielgė Ukrainoje“, – rašė buvęs desantininkas.
Vis dėlto jo pasitraukimas iš kariuomenės ir pabėgimas iš Rusijos nė kiek neatvėsino meilės armijai, nepakeitė jo pozicijų dėl Ukrainos, kurios, švelniai kalbant, yra prieštaringos.
Karas su Ukraina, anot P. Filatjevo, „broliška tauta“, yra neteisingas, nes Rusija neturėjo moralinės teisės užpulti kitą šalį, ypač tokią artimą tautą.
„Daugelis žmonių Rusijoje apsimeta, kad nieko nevyksta ir nenori suprasti, kad Ukraina susitelkė, kaip SSRS 1941-aisiais. Kokio priėmimo iš civilių mes tikėjomės, jei vasario 24-ą juos pažadinome artilerijos, aviacijos ir raketų smūgiais? Ukrainos tauta pergyveno fašistų tvaną kaip ir mes“, – lygindamas nacistinės Vokietijos invaziją į SSRS Antrojo pasaulinio karo metu aiškino P. Filatjevas.
Ir nepaisant to, jo manymu, Ukraina ir Rusija – vis dar broliškos tautos, o gailestis dėl sugriuvusios sovietinės imperijos nė kiek neslepiamas jo kūrinyje, tad neaišku, ar visa jo atgaila dėl Ukrainos užpuolimo yra nors ko verta. Juo labiau, kad trečioji P. Filatjevo išvada skirta būtent Rusijos armijos griūčiai, regis, tikrai nuoširdžiam apgailestavimui, kad šios šalies karinės pajėgos tiesiog nepajėgios įvykdyti iškeltų užduočių.
„Kodėl mes vėl nepasiruošę karinei realybei, kaip 1941-aisiais? Juk jei mus išties užpultų, tai žūtų milijonai, tai kodėl istorija mūsų nieko neišmoko?“, – pagrindinę savo kūrinio mintį audžia jo autorius. Tokių išvadų netrūko ir per Čečėnijos karus – esą ne patys konfliktai yra didžioji problema, ne siaubingos čečėnų aukos, o tai, kad rusų armija nemoka, nesugeba kariauti be didelių nuostolių.
Tačiau armija, netgi ta korupcijos vėžio išėsta, nesąžiningų karininkų valdoma sistema esą yra Rusijos pagrindas, todėl teisinga ir daro tai, ką privalo.
„Rusija – ne Putinas. Rusija – tai žmonės su Rusijos pasais. Armija negali pati priiminėti sprendimų Bet Armija yra valstybės pagrindas. Tai svarbiausias institutas ir jos sugriovimas yra pats baisiausias dalykas mums. Kiseliovai, Solovjovai, Simonian ir panašūs vapės iki gali siųsdami visus į karą, kol jiems už tai mokės, bet savo vaikus jie išsiųs į prakeiktus Vakarus.
„Kai mums sako, kad gėda už tokią armiją, tai aš jūsų paklausiu: o kur jūs buvote, kai mes žuvome, buvome luošinami ir kentėjome? Jūs bijojote dėl savo komforto, jūs sėdėjote savo namuose ar užsienyje ir negalėjote išeiti prie administracijos ir sušukti „ne karui“.
Atskleisiu paslaptį – daugelis tų omonininkų, kurie vaikė žmonės mitinguose, į karą vykti atsisako, kad jiems į akis moterys ir senukai nerėktų „okupantai“, daugelis nenori tame dalyvauti. „Karui ne“ – būtent šie žodžiai sustabdys bet ką“, – rašė P. Filatjevas.
„Daugelis armijoje nepatenkinti tuo, kas vyksta, nepatenkinti valdžia ir vadovybe, Putinu ir jo politika, Gynybos ministru, kuris netarnavo ir nė velnio apie armiją nesupranta“, – pridūrė jis.
Anot buvusio desantininko, jei JAV visuomenė sugebėjo sustabdyti Vietnamo karą, tai rusai kol kas tik sugeba vengti atsakomybės, bėgti, sukti akis į šoną ir aiškinti, kaip gėda dėl armijos ar caro, kuris tokiu tapo dėl tų pačių rusų bailumo. P. Filatjevo pasipriešinimas karui yra keistas – vieną akimirką tarsi disidentiškas, kilęs ne dėl neteisybės jausmo prieš pačius ukrainiečius, o kitą – lemtas daugiausiai nesėkmingo rusų pasirodymo – esą armija yra išduota korumpuotų vadų, pareigūnų ir visuomenės.
„Mes tapome daugelio veiksnių įkaitais: kerštas, patriotizmas, pinigai, skola, karjera, baimė prieš valstybę. Mes užsižaidėme – ne Donecko ir Luhansko liaudies respublikas prisijungėme, mes pradėjome baisų karą, kuriame naikinami miestai, žūsta vaikai, moterys, seneliai“, – pripažino P. Filatjevas ir čia pat ėmė kaltinti ir ukrainiečius, kurie esą irgi troško susidūrimo su rusais.
Galiausiai jo pesimizmas ir netgi fatalizmas dėl to, ką patyrė, regis, visiškai susimaišė su kare patirtais siaubais, kurie, kaip ir bet kuriame kare ne tik atbaido, bet ir traukia atgal.
„Grįžęs iš karo aš kovojau su keistu jausmu, kad aš prieš karą, man gaila Ukrainos tautos ir to, kad mane traukia atgal – tas tikras gyvenimas atsiveria tik prieš mirties veidą, kai supranti, kad bet kurią akimirką tavęs gali nelikti. Tada supranti, ką reiškia gyvenimas ir koks nuostabus yra pasaulis“, – rašė P. Filatjevas, pripažinęs, jog už savo kūrybą jam gali grėsti nuo 7 metų nelaisvės iki kalėjimo iki gyvos galvos arba „pačiuožusio patrioto“ keršto – mirties bausmės.