Labai daug kas priklausys nuo to, ką D. Trumpas pasirinks savo pasiuntiniu, kuris pristatys naujosios JAV administracijos strategiją užbaigti karą. Taip iškart po JAV prezidento rinkimų buvo kalbama, spėliojant, kaipgi išrinktasis JAV lyderis įgyvendins savo pažadą užbaigti kovos veiksmus Ukrainoje per 24 valandas.
Svarstymai, ką tai galėtų reikšti iš tikrųjų, koks yra tas planas, o taip pat ir kritika, kad pažadas užbaigti karą pirmąją parą po D. Trumpo išrinkimo jau subliuško, regis, nieko gero nežadėjo, ypač ukrainiečiams, kuriuos pagrįstai turėjo neraminti D. Trumpą supančių ir Kremliaus naratyvus kartojančių įtakingų žmonių pasisakymai.
Nuo D. Trumpo sūnaus pašaipų apie greitai pasibaigsiančią karinę pagalbą Ukrainai iki tokių žmonių, kaip Elonas Muskas išverstaskūrė pozicija dėl tolesnės paramos ukrainiečiams – regis, buvo galima tikėtis ir blogiausių scenarijų išsipildymo.
Net jei Joe Bidenas ir jo dabartinė JAV administracija, kuriai teliko keli mėnesiai valdžioje, skubina jau patvirtintos karinės paramos siuntimą Ukrainai ir siekia užsitikrinti papildomą 24 mlrd. dolerių paketą grėsmė, kad visa tai gali staiga nutrūkti dėl vieno žmogaus ambicijų ir sprendimų yra reali. Bet viskas gali būti ir atvirkščiai – būtent tai indikuoja K. Kelloggo pasirinkimas.
Lojalus Trumpui, bet ne apakintas fanatikas
Tai, kad į pensiją išėjusiam generolui bus patikėtos atsakingos pareigos būsimoje D. Trumpo administracijoje JAV svarstyta jau kurį laiką.
Patyręs kariškis, kuris kaip leitenantas pasižymėjo narsa Vietnamo karo metu, kur tarnavo specialiųjų operacijų pajėgose, o vėliau kilo karjeros laiptais, dalyvavo abiejuose Irako karuose, vadovavo 82-jai parašiutininkų divizijai, o į atsargą pasitraukė jau kaip generolas.
Jis jau yra dirbęs su D. Trumpo šio pirmosios kadencijos metu, garsėja kaip prezidentui lojalus asmuo, o svarbiausia – yra gerbiamas ir pasižymi kaip sunkiausias užduotis greitai ir efektyviai sutvarkyti galintis žmogus.
Neatsitiktinai D. Trumpas gyrė K. Kelloggo „išskirtinę karinę ir verslo karjerą, įskaitant darbą labai jautriuose nacionalinio saugumo vaidmenyse“ jo pirmojoje administracijoje. Savaime tokios pagyros nieko nereiškia – D. Trumpas garsėja tuo, kad vieną dieną gali liaupsinti jam pavaldų pareigūną, o kitą jau maišo su žemėmis.
Taip nutiko net keliems jo patarėjams nacionalinio saugumo klausimais – ir generolui H. R. McMasteriui, kuris pareigose, beje, pakeitė vos savaitę jas ėjusį K. Kelloggą po to, kai dėl netinkamų ryšių (formaliai su Turkija, o iš tikrųjų ir dėl jo ryšių su Rusija) turėjo trauktis Michaelas Flynnas, trauktis turėjo ir iš pradžių D. trumpo liaupsintas, o tada keiksnotas Johnas Boltonas, kuris „Delfi“ ne pačiais gražiausiais žodžiais atsiliepė apie savo buvusį vadovą.
O ir pats K. Kelloggas per audringus 2021 m. sausio įvykius, kai D. Trumpo rėmėjų minia šturmavo Kongresą, ragino rinkimus tada pralaimėjusį prezidentą iš karto imtis griežtų veiksmų prieš riaušininkus. Bet D. Trumpui jis išliko lojalus.
Jis išrinktąjį prezidentą liaupsinančiame „America First Policy Insititute“ užima svarbias pareigas ir dažnai reiškiasi rašydamas tekstus, kurių turinys ne tik sutampa su D. Trumpo kampanijos metu nuskambėjusiais pasisakymais, bet ir išplečia juos detalėmis, kurios svarbios Ukrainai ir kitiems JAV sąjungininkams Europoje, nerimaujantiems dėl respublikonų prezidento administracijos.
Suklusti teks ir Lietuvai
Viename tekstų balandį K. Kellogas kartu su kitu buvusiu D. Trumpo administracijos pareigūnu Fredu Fleitzu aršiai kritikavo J. Bideno politiką Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu – tiek prieš atvirą Kremliaus invaziją dėl nepakankamos paramos Ukrainai, nesugebėjimo suvaldyti V. Putino režimo ambicijų, tiek dėl baugščių bandymų suvaldyti eskalacijos rizikas invazijos metu.
O labiausiai J. Bideno administracijai kliuvo dėl neaiškios strategijos ar jos visiško nebuvimo – tai ukrainiečiams nebuvo suteikiama reikiamų ginklų tada, kai jie galėjo užkirsti kelią atviram karui, tai vėluota su karine pagalba arba jai taikyti apribojimai tada, kai Ukraina turėjo galimybių išstumti rusus iš visos okupuotos teritorijos 2022-siais.
Anot K. Kellogo, J. Bideno kartojamas šūkis „remsime Ukrainą tiek, kiek reikės“ nėra nei jokia strategija, nei tinkamas kelias į priekį, tik chaotiška mišrainė, kurianti dar daugiau problemų.
„Ukrainoje yra kitas kelias, kuriame Amerika gali prioretizuoti savo interesus, o taip pat vaidinti vaidmenį užbaigiant didžiausią karą nuo Antrojo pasaulinio laikų.
Tai reiškia ryžtingą „Pirmiausiai Amerika“ lyderystę, kurioje drąsi diplomatija pasieks rezultatų“, – pažymėjo K. Kellogas irpridūrė, kad JAV netūrėtų siųsti ginklų Ukrainai vien tam, kas įklimpęs karas tęstųsi. Esą jei Ukrainai reikia ginklų, tai pirmiausiai turi būti priemonė, kuria būtina pasiekti norimą tikslą – užbaigti karą.
„Mes pasakysime ukrainiečiams, kad jie turi sėstis prie derybų stalo, nes jei to nepadarysite, tai JAV parama išseks. Ir Putinui galima pasakytu, kad jei jis nesės prie derybų stalo, tai mes ukrainiečiams duosime viską, ko jiems reikia, kad Rusijos armija būtų įveikta mūšio lauke“, – savo strategiją apibūdino K. Kelloggas.
Tokioje kietoje derybinėje pozicijose, anot K. Kelloggo, nepatenkintos liks abi pusės ir tai suprantama – karą gali tekti įšaldyti esamose pozicijose, kurias kariaujančios pusės stengiasi pasigerinti, o tai reiškia, kad Ukrainai teks susitaikyti kad ir su laikinu teritorijų praradimu. Dar daugiau, J. Bidenui priekaištavęs K. Kelloggas išskyrė vieną, jo manymu, ypač didelę klaidą – esą V. Putiną neteisėtai agresijai paskatino ir galimas JAV pritarimas Ukrainos narystei NATO. Tai, pasak D. Trumpo šalininko buvo ir tebėra klaida – Ukraina turėtų atsisakyti tokių vilčių bent jau artimiausiu metu.
Pati Ukraina ir jos rėmėjai, ypač Lietuva, kuri nuolat kėlė narystės Aljanse klausimą tokiu primygtiniu D. Trumpo patikėtinio siūlymu vargu ar gali būti sužavėta – nuolatiniai prašymai priimti Ukrainą į NATO akivaizdžiai erzina visą D. Trumpo stovyklą, kuri ir taip negarsėja palankumu Aljansui.
JAV įsipareigojimai ginti NATO nares po D. Trumpo pareiškimų jau ir taip buvo susvyravę, o tai, kad JAV turėtų tiesiogiai veltis į karą su Rusija dėl Ukrainos išrinktojo JAV prezidento stovykloje sukelia ypač apokaliptines atmetimo reakcijas. Netgi Ukrainos signalai, kad nesulaukus pakvietimo telieka vienas kelias – branduolinių ginklų pajėgumo atkūrimas – kol kas nedaro įspūdžio.
K. Kelloggas taip pat leido suprasti, kad naujosios JAV administracijos nežavi ir europiečių reakcija, ambicijos bei prisiimtos atsakomybės – juk karas vyksta ne Šiaurės Amerikos, o Europos žemyne. Tad kodėl JAV turėtų tempti Ukrainą į NATO, jei jos ten nenori ir dalis Europos šalių, kurios ne tik nepakankamai rūpinasi savo pačių gynyba, bet ir neskiria reikiamos paramos Ukrainai?
Tad patinka tai ar ne, tiek Kyjivui, tiek jo sąjungininkams gali tekti bent jau persvarstyti Ukrainos perspektyvas NATO ar apie jas kurį laiką garsiai nekalbėti, kad ir kokie būtų ligšioliniai Aljanso įsipareigojimai, priimti dar 2023 m. liepą Vilniuje.
Sunkiausia užduotis: priversti Rusiją derėtis
Kita vertus, K. Kelloggo žodžiai apie tai, kad prie derybų stalo bus priversti sėsti ir kompromisų siekti ne tik ukrainiečiai, bet ir rusai, taip pat negalėjo likti nepastebėti. Tai, kad Ukrainos niekas iš sąjungininkų nevers paliaubų susitarimu išsižadėti okupuotų teritorijų yra signalas, kad formalus ugnies nutraukimas atideda ukrainiečių viltis susigrąžinti prarastas žemes, bet jų galutinai nelaidoja.
Trumpalaikis D. Trumpo administracijos tikslas yra aiškus: nesvarbu, ar tai kariaujančioms pusėms patinka, ar ne, bet karas turi būti sustabdytas ir JAV yra pasiruošusi spausti visus vienodai, nes mano turinti ir svertų, ir teisę tai daryti, o ir pats tikslas esą yra pagrįstas.
Ypač dabar, kai abi pusės yra įklimpusios, pasiekti proveržio nepavyksta, todėl net kai nėra prasmės tęsti tokį karą, lygiai taip pat nėra logiška atiduoti visą Ukrainą į Rusijos rankas – tai lygiai taip pat neatitinka JAV interesų.
Pats K. Kelloggas yra aiškiai įvardijęs, kad norint varžytis su Kinija, būtų išmintinga jau dabar pristabdyti ir pažaboti Rusiją – tegu ir mažesnę grėsmę, bet vis dėl to kenkiančią JAV interesams.
Stipri ir iki dantų apginkluota Ukraina, gebanti savomis rankomis ateityje pati, be JAV įsikišimo iškaršti kailį Rusijai Europos žemyne yra pakankamas argumentas apie imperines ambicijas svaigstančiam Kremliui sustoti – bent jau laikinai, nes kas bus po to, JAV jau bus neįdomu – tai yra Europos reikalas.
Tokią derybinę poziciją suformavusiai D. Trumpo administracijai ir jos valios vykdytojui – pačiam K. Kelloggui liks trys esminiai iššūkiai. Pirmasis yra akivaizdus: kaip JAV įtikins ukrainiečius susitaikyti ne tik su teritorijų praradimu, bet ir tuo, kad Vašingtonas išties toliau rems Ukrainą, kitais, narystę NATO pakeičiančiais įsipareigojimais užtikrins šalies suverenumą, teritorinį vientisumą.
Kitaip sakant, kas ir ką pažadės Ukrainai ir kaip tuos pažadus bus pajėgūs vykdyti, jei Rusija nesilaikys susitarimų lygiai taip pat, kaip darė po 2014-2015 m. paliaubų, vadinamųjų Minsko susitarimų?
Ukrainai reikės ne tik atstatinėti karo nuniokotą šalį, bet ir toliau stiprinti karinę galią – ar už JAV teikiamus kreditus, ar kitomis priemonėmis. Tai padaryti bus sunku, jei jau dabar Ukraina iki šiol nesugeba mobilizuoti jaunesnių, nei 25 amžiaus vyrų ginti šalį egzistenciniame kare.
Paskelbus paliaubas, kurias bent jau dalis kariavusios ir daug netekusios Ukrainos visuomenės neabejotinai laikys pralaimėjimu, jei ne išdavyste, tikėtis optimistinių nuotaikų sunku. Karas Ukrainoje juk tęsiasi dešimtmetį ir dėl ko tuomet sudėta tiek aukų, pralieta tiek kraujo, jei viskas baigiasi V. Putino imperinių ambicijų patenkinimu?
Dar sunkiau gerų nuotaikų ir šilto priėmimo tikėtis Kremliuje į kurį K. Kelloggui neišvengiamai teks vykti. Bet kokie pokalbiai ar juo labiau preliminarus susitarimas su šalimi agresore jau savaime bus pažymėtas abejonių, nepasitikėjimo skraiste, kai JAV Rusijoje yra viena svarbiausių priešininkių.
Ir atvirkščiai – įtikinti Kremlių net ir jam grasinant, kad Vašingtonas „perduos Ukrainai viską, ko tik ji pageidauja“, jei Rusija nesutiks su JAV sąlygomis bus taip pat sunku. Rusija patyrė milžiniškų nuostolių kare, bet iki šiol neatsisakė savo imperinių planų.
Net kai ukrainiečiai kontroliuoja dalį Kursko srities, o JAV suteiktos raketos suduoda vis skaudesnius smūgius Rusijos gilumoje, Kremlius nerodo jokių ženklų, kad ketintų atsitraukti. Tad net jei JAV suteiks daugiau ginklų Ukrainai, o tai lems dar didesnius Rusijos nuostolius mūšio lauke ar gilumoje, ką tai iš esmės pakeis eskaluoti linkusiame Kremliuje ir jo strateginiuose paskaičiavimuose, kad Vakarai vis tiek dažniausiai nusileidžia pirmi?
Paprastai kalbant, rizikingas žaidimas, kurį D. Trumpas tarsi ir būtų linkęs žaisti su V. Putinu – kuris iš jų sumirksės pirmas ir nusileis, teoriškai atrodo įmanomas, bet kol kas būtent tokia strategija yra priešingybė visam tam, kuo spinduliuoja D. Trumpo komanda.
Pabrėžtini kartojimai, kad D. Trumpas nenori Trečiojo pasaulinio karo, nenori tiesioginės konfrontacijos su Maskva, nes tai esą yra beprotiška ir Ukraina to nėra verta – visa tai kertasi su signalais spausti Maskvą, varyti ją į kampą, priversti nusileisti ir sėdus prie derybų stalo išeiti iš kambario su kompromisiniu paliaubų variantu.
Nežinomybė, ką Kremliaus režimui ir jo stabilumui bei išlikimui iš tikrųjų reiškia paliaubos, kai tiek investuota į „trijų dienų specialiąją operaciją“ naujosios JAV administracijos paskaičiavimus dėl privertimo derėtis mažų mažiausiai apipina abejonėmis.
V. Putino logika čia gali būti paprasta: bet kokie bandymai kuo greičiau nutraukti ugnį pirmiausiai rūpi JAV, o ne Rusijai, kuri jau drąsinosi, kad šį karą dar gali tęsti ilgai. O jei paliaubų reikia JAV ir ukrainiečiams, tai kodėl Rusija turėtų taikstytis su priešų keliamomis sąlygomis, ypač, jeigu baudos Kremliaus nė kiek negąsdina?
Vieni JAV kozirių, kurie jau nesyk buvo įvardyti, yra netgi ne kariniai, o ekonominiai ir diplomatiniai – kertant per naftos kainas, t.y. dramatiškai didinant naftos gavybą JAV, o taip pat daužant ar prispaudžiant pagrindinius Rusijos sąjungininkus – Kiniją, Šiaurės Korėją ir Iraną.
Bet ir čia lengvų kelių nebus, nes paradoksalu, kad bet kokie bandymai karine gale auklėti D. Trumpo nemalonėje atsidūrusias minėtas valstybes gali baigtis tuo, ko bent jau viešai respublikono rėmėjai stengiasi išvengti – dar vienu ar net keliais kariniais susidūrimais, į kuriuos būtų įveltos JAV.
Ir čia svarbus bus ne tik pats D. Trumpo instinktų bei sprendimų vaidmuo, bet ir kitas nežinomasis: prezidentui patarinėjančių, jam įtaką turinčių žmonių poveikis. Ar tarp tokių žmonių bus ir dominuos vien verslo interesais suinteresuoti žmonės, tokie, kaip E. Muskas, ar viršų paims Ukrainą ir kitus sąjungininkus su sąlygomis remti sutinkančių patarėjų pozicija?
Kas bus išmestas iš D. Trumpo patikėtinių rato, kas vaidins tik formalų jo valios vykdytojų vaidmenį, o kas iš ties turės įtakos trumpalaikiams bei ilgalaikiams sprendimams? Atsakymų į tokius klausimus neprognozuojamumu garsėjančio D. Trumpo administracijoje galima tikėtis jau artimiausi metu ir vien todėl, kad išrinktasis prezidentas skuba kuo greičiau pasižymėti greitu ir efektyviu sprendimu.