Komsomolsko prie Amūro J. Gagarino vardo aviacijos gamykla (KnAAPO) yra viena didžiausių Rusijoje. Įsikūrusi Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Komsomolske prie Amūro ji garsėja moderniausias (kiek tai įmanoma Rusijai) naikintuvais, kurie čia gaminami, surenkami, parengiami perdavimui.
Didelė dalis užsakymų tenka Rusijos karinėms oro pajėgoms, tačiau 2018-siais buvo sukirsta rankomis su Egiptu, kuris užsisakė 24 naikintuvus Su-35 už 2 mlrd. dolerių. Naikintuvai turėjo būti pagaminti ir pristatyti vėliausiai 2021-siais, bet kaip visada Rusijoje viskas vėluoja – gamybiniai pajėgumai strigo tai dėl kvalifikuoto personalo trūkumo, tai dėl užsakymų gausos, tai dėl kovido pandemijos.
Karas Ukrainoje, kuris visa jėga įsižiebė šių metų vasario 24-ąją tapo dar vienu kliuviniu: išsigandęs JAV taikomų sankcijų nuo amerikietiškos ginkluotės bei logistikos bei aptarnavimo paketų ypač priklausomas Egiptas galiausiai pripažino abejones dėl rusiškų naikintuvų užsakymo. Juo labiau, kad JAV pasiūlė įsigyti naikintuvų F-15, kurių turi ir Izraelis, o izraeliečiai šįkart nė neprieštaravo.
Tad keliolika Egiptui pagamintų, išbandytų naikintuvų iki šiol stovi nenaudojami KnAAPO teritorijoje. Ir nors būtent tokie naikintuvai Su-35 kare Ukrainoje Rusijai pasiteisino ir jų reikia daugiau, dabar prioritetas teikiamas kitos susidomėjusios šalies – Irano pilotų rengimui.
Tokie pajėgumai yra tik dalis Rusijos mainais į iraniečių dronus teikiamos paramos Teheranui. Tai, ko net labai prašoma anksčiau Maskva nesiryždavo daryti, ypač, kaip spėjama, dėl susitarimų su Izraeliu ir Saudo Arabija, dabar jau be didesnių dvejonių skubama užbaigti: iraniečiai gauna techniką, atsargines dalis, ginkluotę, mokymus, mainais į panašią paramą, kurios Rusija jau sulaukė iš Irano. Toks sprendimas gali turėti toli siekiančių pasekmių ne tik Rusijai.
Parama pakeitė karo eigą
Tai, kad rusai sulaukė iranietiškų dronų kamikadzių „Shahed-136“, Iranas iš pradžių įžūliai netgi neigė, nors vėliau pripažino Rusijai persiuntęs „ribotą kiekį“ dronų dar neva iki karo prieš Ukrainą.
Ši versija gali įtikinti nebent naivuolius, mat iranietiškų dronų atakos iš Rusijos bei jos okupuotų ukrainiečių teritorijų prasidėjo rudenį po to, kai ėmė sekti rusiškų kruizinių ir balistinių raketų atsargos.
Būtent Irano dronų kamikadzių smūgiai, net ir ukrainiečių oro gynybai numušant didžiąją dalį taikinių, bet prasileidžiant vieną kitą, yra varginantys, mirtinai pavojingi bei verčiantys eikvoti ypač vertingą Vakarų apsaugą ten, kur ji galėtų būti panaudota kitais tikslais, pavyzdžiui, arčiau fronto prieš Rusijos aviaciją. O ką reiškia vos vieno ar dviejų efektyviai pro oro gynybos tinklus prasprūdusių dronų arba jų suteiktomis galimybėmis pasinaudojusių raketų smūgiai jau galėjo įsitikinti ne vienas elektros netekęs Ukrainos miestas.
Pigūs, tačiau efektyvūs, net jei dalis jų ir yra numušami, iranietiški „Shahed-136“ tapo pirmuoju, bet, tikėtina, ne vieninteliu Irano paramos Rusijai simboliu.
Apie tai, kad artimiausiu metu Rusijos Federacija gali gauti šimtus balistinių raketų iš Irano, jau kurį laiką svarstoma viešojoje erdvėje, remiantis tiek amerikiečių, tiek britų žvalgybų tekinamais duomenimis.
Jeigu Iranas imtų tiekti Rusijai savo balistines raketas, tai leistų Kremliui sustiprinti atakas prieš Ukrainos kritinės infrastruktūros objektus.
Irano gaminamos balistinės raketos „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ jau esą yra ruošiamos gamyklose pirmosioms siuntoms. Jei Irano gamintojų HESA informacija bent kiek patikima, „Fateh-110“ gali pasiekti taikinius už 300 km, o „Zolfaghar“ – net už 700 kilometrų, o tai jau yra vidutinis nuotolis.
Be to, palyginus su iranietiškais dronais, kurių skrydžio nuotolis ir yra didesnis, balistinės raketos savo griaunamąja galia kur kas pavojingesnės. „Shahed-136“ kovinės galvutės sveria apie 40 kg, t. y. tiek, kiek didelio kalibro artilerijos sviedinys, o „Fateh-110“ vien kovinės galvutės svoris 650 kg („Zolfaghar“ gabena kiek lengvesnę 450 kg galvutę); sprogimo žalą daro ir pačios raketos kuras, bendras svoris, kinetinė galia, kai raketa sminga į taikinį viršgarsiniu greičiu.
Net jei šūvio nuotolį iraniečiai ir pagražino, kelių šimtų km šūvio atstumas leistų rusams naudoti palyginus nebrangias raketas iš saugių pozicijų, išvengiant ukrainietiškų HIMARS smūgių. Iranietiškos raketos gali būti netaiklios, bet net jei ir optimistinė 100 metrų paklaida taikantis į objektus ne visai atitiktų tikrovę, sprogimo žala nuo tokio smūgio gali siekti šimtus metrų. O pats teroro poveikis, kai į Ukrainos miestus lekia šimtai tokių raketų, gali būti ypač svarbus veiksnys.
Mat tai ne tik psichologinio ir fizinio poveikio ginklai, kurie kelia siaubą, prisideda prie sugriovimų, bet ir taikiniai, kuriuos tiesiog privalu numušti, kaip ir dronus. O bandymai numušti iranietiškas raketas retina brangias, sunkiai įsigytas ir nuolat šaudmenų papildymo reikalaujančias ukrainiečių oro gynybos sistemų atsargas.
Vien iranietiškų raketų perdavimas Rusijai gali iššaukti neigiamą Izraelio reakciją – šalies, kuri palaiko atsargaus flirtavimo su Kremliumi strategiją ir iš pradžių neparėmė Ukrainos nei ginklais, nei kita karine parama, net ir prašoma, o ir uždraudė toms šalims perduoti izraeliečių gamybos ginklus ukrainiečiams, kurios tokių ginklų turi, pavyzdžiui, Estija.
Kokios bus Irano ir Rusijos veiksmų pasekmės?
Naujas Irano ir Rusijos bendradarbiavimo etapas, anot Pentagono atstovo Johno Kirby, yra ne tik beprecedentis, bet ir keliantis nerimą būtent dėl pažangios rusiškos ginkluotės perdavimo Iranui.
Ir jei amerikiečiams tiesiog nemalonu, kad Iranas tikisi sulaukti modernių rusiškų ginklų – nuo minėtų naikintuvų Su-35 iki oro gynybos sistemų S-300, o gal net ir S-400, tai tokioms šalims kaip Izraelis ar Saudo Arabija tai yra raudonos ribos peržengimas.
JAV šaltinių teigimu, įsiutę „partneriai Artimuosiuose rytuose“, jau „ieško galimybių, kaip reaguoti į naują Rusijos ir Irano bendradarbiavimo etapą karinėje srityje“.
Kol kas tarp galimybių įvardijamos kliūtys pačios rusiškos ir iranietiškos ginkluotės judėjimui – jūrų, oro ar sausumos keliais, o taip pat ir finansinėms operacijoms. Taip bent jau minimaliai išaugtų transportavimo kaštai, ilgiau užtruktų pristatyti iranietiškas raketas Rusijai ir rusiškus naikintuvus Iranui.
Tačiau akivaizdu, kad tokių šalių, kaip Izraelis ir Saudo Arabija šios priemonės netenkina, nes nėra adekvačios tam, kokią grėsmę gali kelti, pavyzdžiui, naikintuvų Su-35 perdavimas Iranui. Ukrainoje šie naikintuvai jau spėjo pelnyti nuožmią reputaciją. Ir nors jiems taip pat nepavyko išvengti nuostolių, o mažiausiai vienas Su-35 buvo sunaikintas, tai yra efektyvus orlaivis.
Nors Rusijos karinių oro pajėgų bendras pasirodymas kare vertinamas ypač kritiškai – iki šiol nepalaužtos nei ukrainiečių oro gynybos sistemos sausumoje, netgi senos, turėtos iki karo, nei karinės oro pajėgos, kurių orlaiviai iki šiol geba atakuoti rusų pozicijas, o rusų parama savoms pajėgoms sausumoje yra geriausiu atveju sporadiška, naikintuvai Su-35 ir strateginiai bombonešiai (Tu-95, Tu-160) kol kas efektyviai vykdo užduotis.
Jei bombonešių operacijos įprastai vykdomos iš jiems saugaus atstumo (nors ir nebūtinai saugaus, kaip rodo atakos prieš jų bazes), tai Su-35 vykdo perėmimo, viršenybės užtikrinimo oro erdvėje ir panašias užduotis. Su-35 yra milžiniški naikintuvai ir gali iš didelio nuotolio aptikti bei naikinti taikinius ilgojo nuotolio raketomis R-37M bei R-77-1, kurių šūvio nuotolis (nuo 80 iki beveik 400 km) leidžia būti nepasiekiamiems ukrainiečių naikintuvams. Dešimtys ukrainiečių orlaivių jau, kaip manoma, buvo sunaikinti arba pažeisti būtent tokiais šūviais iš didelio atstumo.
Taip pat kentėjo ir ukrainiečių radarų tinklas, į kurį naikintuvai Su-35 taip pat taikosi iš didelio atstumo raketomis Kh-31PM.
Tokių naikintuvų gavęs Iranas įgytų ne šiaip pranašumą regione. Iki šiol Irano karinėse oro pajėgose skraido senutėliai JAV gamybos naikintuvai F-4 „Phantom II“, F-14 „Tomcat“, F-5E/F „Tiger II“ bei
pastarųjų vietinės gamybos klonai.
Tiesioginei Irano varžovei regione – Saudo Arabijai, kurios karinę aviaciją sudaro šimtai naujausių vakarietiškų naikintuvų F-15 bei „Eurofihter Typhoon“ dabartiniai Irano pajėgumai nėra neįveikiama grėsmė.
Izraeliui, kuris nesyk netiesiogiai grasino sunaikinti Irano branduolinę programą iš oro, iraniečių dabartinė karo aviacija taip pat nėra rimtas varžovas: naujausi Izraelio naikintuvai F-35, remiami efektyvių F-16 bei F-15 yra pajėgūs suduoti rimtus smūgius Irano objektams ir įveikti tiek Irano oro gynybos pajėgumus, tiek oro pajėgos.
O ir kelios dešimtys naujų Su-35 savaime, regis, dramatiškai nepakeistų galios pusiausvyros. Tačiau sudarytų problemų. O vien problemų sudarymas gali sukelti grandininę reakciją.
Aptikti priešininko naikintuvus Iranas turi išankstinio perspėjimo galimybių, tačiau efektyviai reaguoti su senutėliais orlaiviais, kurių ir galimybės pasiekti taikinius, ir su jais kautis yra ribitos.
Didelio veikimo nuotolio naikintuvai Su-35, šaudantys ilgojo nuotolio raketas gali sutrikdyti bet kokį antpuolį iš kelių šimtų km nuo taikinio. O tai yra reikšminga detalė.
Juk bet kokia puolamoji operacija prieš Irano branduolinius objektus privalo būti paremta netikėtumo bei netrukdomo smūgio veiksniais, kai užpuolama netikėtai, nėra nei laiko, nei galimybių reaguoti. Bet tokia operacija negali būti įvykdyta, jei jai sukuriamas pasipriešinimas prieš lemiamą ataką.
Toks atgrasomasis Su-35 efektas (o kartu ir modernios rusiškos oro gynybos sistemos Iranui) negali būti priimtinas ir Saudo Arabijai, ir kitoms regiono valstybėms, kurios grėsme laiko Iraną – Jungtiniams Arabų Emyratams, Katarui, Bahreinui. Bet didžiausia grėsmė yra Izraeliui, tiksliau šios šalies galimybėms suduoti efektyvų smūgį Iranui.
Tad reakcijų būtų galima tikėtis kuo įvairiausių – nuo drastiškų, t.y. izraeliečių smūgių Iranui iki tol, kol bus pristatyti visi naikintuvai Su-35 ir kol šie orlaiviai dar nepasiekė operacinio pajėgumo, o iraniečių pilotai nespėjo išnaudoti visų naujų lėkuvų galimybų iki netiesioginių.
Pastaroji reakcija gali būti susijusi ne tik su Izraelio karine parama ukrainiečiams, bet ir su arabų šalių parama būtent Ukrainai, kas būtų gal ir netikėta, turint omeny, jog būtent nafta turtingos Artimųjų rytų šalys – Saudo Arabija, JAE, Kataras pastaraisiais dešimtmečiais šlavė Vakarų šalių sandėlius bei pirko naujausią ginkluotę, techniką ir šaudmenis.
Vakarų šalims jau buksuojant su parama Ukrainai dėl išteklių trūkumo, visada galima atsigręžti į arabų valstybes, kurios sukaupė nemažai atsargų ir už tinkamą sumą gali būti pasiruošusios užsimerkti arba žiūrėti į kitą pusę, kai dalis ginkluotės tiesiog „išgaruotų“, o vėliau netikėtai atsidurtų Ukrainoje. Iki šiol tiek Izraelis, tiek arabų šalys karo Ukrainoje klausimais laikėsi arba labai atsargiai, nuosaikiai, arba palankiau Rusijos atžvilgiu. Tačiau Vakarų sankcijos Kremliui bei Rusijos nesėkmės kare rodo, kad pasirinkimus galima keisti pasikeitus aplinkybėms.