„Jei ne jis, tikriausiai jau ir pati būčiau po velėna“, – DELFI pasakojo moteris. Su tėčiu jie buvo labai artimi, tad savotiškai džiaugėsi, kad po mirties bent sapnuose jį sutinka. „Sapnai būdavo gražūs, aš jaučiau jo globą, todėl net neužpirkinėjau Mišių, nors artimieji ir ragino, sakydami, kad čia, matyt, jo nerimstanti siela“, – pasakojo moteris.
Vienas iš sapnų jai buvo lemtingas. Jame tėtis patarė nueiti pas gydytoją, pridurdamas, kad pasiskubintų, nes bus blogai.
„Taip ir padariau. Nuėjau pas gydytoją, pasiprašiau, kad atliktų profilaktinius tyrimus, kurių buvau kelerius metus nesidariusi. Gydytoja dar pasiūlė gimdos kaklelio profilaktinį tyrimą, nes mano amžiaus moterims jis pagal kažkokią programą tuomet buvo atliekamas nemokamai. Sutikau“, – pasakojo vilnietė.
Kaip po kurio laiko pasitvirtino, kreipėsi pačiu laiku. Jai buvo nustatyta pirma vėžio stadija.
„Buvau dėkinga savo tėvui už visa, ką man gero padarė būdamas gyvas. Dabar dėkinga dar ir už tai, kad padėjo pačiupti ligą pačioje jos pradžioje“, – sakė nuo vėžio pagijusi ir dabar jau pati daugiau dėmesio savo sveikatai skirianti penkiasdešimtmetė.
Klausė, ką daryti
Kaip pasakojo Jolanta, po to karto nei karto nebesapnavo tėčio, tačiau iš pažįstamų yra girdėjusi, kad mirusieji per sapnus ne tik įspėja apie gresiančias nelaimes, bet ir pradeda pavojingai diktuoti, ką jiems daryti.
Paklaustas, ką sakytų žmogui, kuris jaučia kažko nepažinaus buvimą šalia, ir ką daryti, jei po artimojo mirties vaidenasi, sapnuojasi, egzorcistas kunigas Arnoldas Valkauskas patarė mažiau dėl to sukti galvą: „Tikinčiam žmogui viskas labai paprasta. Jis meldžiasi už gyvus, mirusius ir į nieką nekreipia dėmesio“.
Tačiau DELFI skaitytojos Dovilės pavyzdys rodo, kad nekreipti dėmesio kartais sunku. „Buvau paauglė, kai mūsų bute mirė močiutė. Po laidotuvių praėjus kelioms dienoms, naktį girdėdavau jos žingsnius, kaip vaikšto koridoriumi, pasiremdama lazda, sustoja, atsidūsta, vėl eina. Pasirodo, tą patį girdėdavo ir mama, tik man nesakė, vėliau papasakojo, kai užaugau“, – komentaruose dalijosi Dovilė.
Apie nelaimes įspėja per sapnus prašydama gerti
Šiuo metu Amsterdame gyvenanti lietuvė DELFI papasakojo, kaip per sapnus apie gresiančias nelaimes ją įspėja mirusi prosenelė. Pasak moters, jų ryšys nebuvo labai artimas, tik tiek, kad gyveno tame pačiame kaime, Kauno apskrityje. Kiek pamena, senolė buvo griežta, bet maloni, šviesaus proto.
„Šventėme jos 90-ies metu jubiliejų. Tikėjau, kad ji dar ilgai gyvens, bet su metais sveikata silpo, kol visai atgulė į lovą. Buvo, kas ja pasirūpina, bet manęs prašydavo, kad ateičiau pas ją pernakvoti, kas antrą dieną patvarkyčiau kambarį ir atneščiau gerti ar valgyti. Buvo vasaros atostogos, tad nuoširdžiai sutikau padėti. Sėdėdavau prie jos lovos, šį bei tą kalbėdavome“, – prisiminė DELFI skaitytoja.
Paskutinis kartas, kai matė prosenelę, buvo ypatingas: „Jos akys atrodė tokios gilios, ji taip su manimi kalbėjo, tarsi kažko bijodama. Pamenu, paėmiau jos rankas ir pradėjau glostyti, suspaudžiau jas labai tvirtai ir pasakiau: „močiute, nebijokit, viskas bus gerai“... Dar tikėjausi ją pamatyti, tačiau tąkart ji man liepė pasiimti pačią gražiausią gėlę su vazonu ir parsinešti namo“.
Po kelių dienų prosenelė visus paliko ir proanūkę „aplankė“ tik tuomet, kai šį paliko Lietuvą.
„Susapnavau, kad prašo manęs vandens. Paskui kad pakelčiau ant rankų ir nuneščiau į kambarį. Prabudau ir jau devintus metus negaliu užmiršti jausmo, kad ji stovi šalia mano lovos. Jutau tai visa širdimi, visa savo esybe. Jos siela mane aplankė artinantis juodžiausioms mano gyvenimo dienoms: buvau jauna, draugas mane apgavo, papuoliau į tikrą vergiją tame užsienyje. Tikiu, kad ji bandė mane apie tai įspėti. Ir vėliau ją nuolat sapnuodavau. Jei prašydavo manęs gerti – visuomet labai susirgdavau ar atsitikdavo kažkas blogo. Pirmus kartus tų sapnų nesureikšminau, tačiau bėgant metams įsitikinau, kad tai įspėjimai“, – neabejoja moteris.
Laukė dienos, kad galėtų dingti iš to košmaro
Kita skaitytoja pasakojo apie šiurpų atsitikimą viešbutyje, kuriame apsistojo užsienyje. „Atėjo naktis, nuėjom miegoti, ir pasirodo mergina šviesoje. Kelis kartus nė iš šio nė iš to atsidarė spinta. Ta jauna mergina verkė, ašaros jai bėgo. Papasakojom savininkui, o jis visai nenustebo, sakė, kad tame kambarėlyje buvo pasmaugta jauna mergina. Ir sakote nieko nėra? Tikrai yra pomirtinis gyvenimas. Ta mergina prašė maldos, ir, kaip mums sakė, rodėsi tik tyriems žmonėms“, – komentaruose rašė DELFI skaitytoja.
Eglės vardu pasirašiusi komentatorė pasakojo prieš 13 metų išvykusi į Ameriką ir su šeima išsinuomojusi namą, kuriame pradėjo dėtis gąsdinantys dalykai.
„Beveik kiekvieną naktį mane tarsi kažkas pažadindavo iš miego. Prie durų išvysdavau aukštą vyrą, kuris buvo neapsakomo baisumo. Aišku, pradėdavau šaukti iš baimės ir jis dingdavo. Vyras taip pat pabusdavo iš miego ir net pyko, kad man paranoja, atseit, neblūdyk čia. Tačiau kartą pats parlėkė namo išsigandęs iš kambarėlio rūsyje, kuriame buvo likęs žiūrėti televizorių. Ryte pasakojo, kad aiškiai jautė kažko buvimą šalia, šaltį ir nepaaiškinamą baimę. Net neišjungęs televizoriaus parlėkė laiptais į viršų“, – pasakojo.
Po kelerių metų šeima pirko savo namą. Pirmas klausimas pasirinktojo pardavėjui buvo apie vaidenimasi. Brokeris ramiu balsu atsakė, kad čia nesivaidena, bet kitoje gatvėje žmonės išbėgo iš namo. Pasirodo, prieš kelerius metus ten nusižudė žmogus ir jiems kažkas ten vaidendavos.
„Esu 100 procentų įsitikinusi, kad mums nematomas pasaulis iš tiesų egzistuoja, nes tai patyriau pati savo kailiu, ir tikrai nesu kokia lunatikė ar šizofrenikė“, – pabrėžė Eglė.
Per autoįvykį sūnaus netekusi pora taip pat užsiminė jaučianti šalia savo sūnų, nors nuo eismo įvykio praėjo jau beveik 10 metų.
Kun. A. Valkauskas: negėda verkti, kai gedulas
Kunigas A. Valkauskas pripažino, kad artimojo, ypač vaiko mirtis – labai skausminga. „Jeigu liūdna – paverk. Čia ne gėda, kai gedulas. Nes mirė mylimas žmogus. Iškeliavo pas Dievą, todėl reikia sau leisti tai išgedėti. Vaikų mirties atveju – tai itin jautru. Jei kas nutinka, žmonės galvoja, kad gal tai jo duotas ženklas iš ano pasaulio ir panašiai. Tačiau tokias mintis reikia kategoriškai atmesti, paprasčiausiai melstis už mirusį ir viskas“, – DELFI sakė egzorcistas.
Kunigo nuomone, tam pasitarnauja ir žmonėse gyva tradicija pirmus metus kas mėnesį už mirusįjį užsakyti Mišias, paskui melstis per metines. „Yra gražus paaiškinimas, dėl ko visa tai: žmogus ilgai gyveno, padarė klaidų, nuodėmių, tai mes už jį pasimeldžiam. Tas meilės darbas suteikia malonę Mišių dalyviams ir mirusiajam, už kurį meldžiamasi. Kita vertus, tokia praktika gerai veikia psichologinę gedinčiųjų būklę: jie dėl mirusiojo stengiasi, rodo savo rūpestį, meilę, to nesigėdija. Tai reiškia, būna sveikame meilės santykyje, savęs nepjauna kalte ir nebando daryti ekstraordinarinių veiksmų“, – sakė dvasininkas.
Apsėdimo ženklai
Išlaisvinimo malda nuo piktųjų dvasių ginami apsėstieji ne tik filmuose siaubingai blaškosi, draskosi, vemia, neretai jų gydymas užtrunka mėnesius ar metus, tačiau tai neatgraso nuo lengvabūdiškų eksperimentų su anapusybe: burtų, okultizmo, magijos ir pranašysčių. Apsėstiems žmonėms egzorcizmus atliekantis kunigas A. Valkauskas pastebi, kad dėl apsėdimo dažniau kenčia moterys.
Paklaustas, kokie ženklai rodo, kad žmogus gali būti apsėstas piktojo, A. Valkauskas DELFI yra sakęs, jog įvairiausi, tai priklauso nuo apsėdimo lygio. Klasikiniu labai sunkaus apsėdimo atveju, kai jau naikinama asmenybė, žmogus gali kalbėti svetimomis kalbomis, išsiskirti didžiule jėga. Maldos metu jam pasireiškia baisi neapykanta šventiems dalykams, nes negali jų pakęsti. Žmogus negali melstis, įeiti į bažnyčią, maldos namuose jį krečia drebulys.
Tarp trijų svarbiausių požymių – kalbėjimo svetimomis kalbomis, didžiulės jėgos, minimas ir pranašavimas, kuris dabar labai išpopuliarėjo. Todėl dvasininkas įspėjo atsargiai žiūrėti į raganavimus, būrimus, visokius ekstrasensų mūšius ir panašius dalykus.
Pasak egzorcisto, apsėdimą gali rodyti ir šeimą užplūdusi serija nesėkmių, nes žmogaus gyvenime turi būti visko – ir gero, ir blogo. Radikalesni apsėdimo apsireiškimai – vaidenimaisi, jei tai nėra šizofrenija ar kita psichikos liga. Kartais būna nepastebimų požymių, kurie išryškėja tik susiduriant su šventais dalykais – bažnyčia, malda, užtarimo malda, pašventintais daiktais, tačiau „gali gyventi ir nežinoti, kad turi savyje svečią“.
Ar gali būti piktojo apsėstų vietų? Kunigas A. Valkauskas įsitikinęs, kad taip ir dėl to pataria šventinti butus, ligonines, nes su malda mes viską pavedame Dievo angelų globai.
„Ta globa nėra šiaip sau, o labai konkreti. Dvasinis pasaulis labai realus, tik gaila, kad mes, kol jo neapčiuopiame, su juo nesusiduriame, to neįvertiname. Manome, kad esame techniški žmonės, kuriems viskas aišku. Tačiau net aukšto lygio fizikams aišku, kad niekas šiame pasaulyje neaišku“, - sakė egzorcistas.