Kaip viena populiariausių priemonių kainoms valdyti rinkimų programose minimas lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas tam tikroms produktų grupėms. Tokį siūlymą galime aptikti Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškųjų šeimų sąjungos (LLRA) bei Tautos ir teisingumo sąjungos partijų programose. Pastaroji eina itin toli: siūlo nulinį PVM tarifą būtiniausioms maisto prekėms, lengvatinį – „visuomeniniam transportui ir kitoms būtinoms prekėms“. Socialdemokratai žada paneigti lengvatinių „tarifų įvedimo kritiką, esą jų realus teigiamas poveikis vartotojams neatsveria biudžeto praradimų“.
Nors mažesni mokesčiai leidžia įmonėms nukreipti išteklius į realių vartotojų poreikių tenkinimą, skirtingi mokesčių tarifai tik iškraipo konkurenciją ir didina administracinę naštą. Siekiant išvengti infliacijos nulemto mokesčių naštos didėjimo, svariau būtų grįžti prie žemų bei vienodų mokesčių tarifų.
Dešinesnių pažiūrų partijų programose aptinkame siūlymų, kaip spręsti būsto prieinamumo problemą. „Laisvės ir teisingumo“ partija žada atsisakyti A klasės energetinio tvarumo reikalavimo, kuris, anot jų, „nepateisinamai“ išaugino būsto kainas. Liberalų sąjūdis siūlo leisti gauti paramą pagal pirmojo būsto jaunoms šeimoms programą ne tik perkantiems, bet ir statantiems savo būstą. O Laisvės partija tikisi sumažinti statybos leidimų išdavimo trukmę, paprastindama biurokratinius reikalavimus.
Tiesa, nė viena jų neakcentuoja ilgą laiką Europos Centrinio Banko (ECB) vykdytos pinigų politikos, kai bazinės palūkanų normos buvo laikomos nuliniame lygyje. Tai buvo esminis veiksnys, išauginęs tiek būsto, tiek visas kitas kainas. Nauji pinigai į ekonomiką dažnai patenka būtent išdavus būsto paskolą, todėl natūralu, kad šiam sektoriui ir teko didžiausia infliacijos dozė. Dėl to nuolat augant nekilnojamojo turto kainoms, būstą gyventojams įsigyti be paskolos tampa sudėtinga. Dabar, išaugus paskolų palūkanoms – skolinimasis taip pat tapo brangesnis. Taip atsirado būsto prieinamumo problema, kurią partijos bando spręsti, siūlydamos fragmentinius pokyčius.
Vienintelė LSDP savo programoje apskritai mini ECB ir akcentuoja būtent pastarąjį pinigų politikos sugriežtinimą, kuris, anot jų, tik „apsunkino padėtį“. Jie taikliai pastebi, kad šeimos buvo prislėgtos staigaus palūkanų pabrangimo, centrinio banko sprendimai prislopino ekonomikos augimą. Tačiau ir socialdemokratai nieko neužsimena apie tokių veiksmų priežastis – ECB ryžtą staigiai išsižadėti prieš tai rekordinėse žemumose laikytų nulinių palūkanų, nutraukti pinigų „spausdinimą“, kuris nuvertino ne tik būsto paskolas turinčių šeimų, bet ir kiekvieno eurų savo kišenėje turinčio gyventojo santaupas ir mažino perkamąją galią. Apie tai nekalba nė viena partija.
Gajus godumo infliacijos mitas
Bet didžioji dalis politikų kalba apie tariamą verslo kaltę. Štai, socialdemokratai žada imtis „įstatymų pataisų, kad būtų sutramdytas dalies rinkos dalyvių godumas“. Valdžios institucijos, anot LSDP, bus įpareigotos „įdėmiau stebėti“ ir „griežčiau bausti“ įmones: „(n)eleisime gamybos, finansų, energetikos, prekybos ir internetinių paslaugų gigantams kurti monopolijų, nepagrįstai kelti kainų ir pažeidinėti vartotojų teisių“. Panašus požiūris atsispindi ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ programoje, kurioje žadama sutelkti „politinį dėmesį“ į kainų augimo problematiką. „Demokratai“ siūlo skatinti kainų stebėsenos profesionalumą, „aktyvuodami“ priežiūros institucijų veiklą.
Vis tik politikai turėtų suprasti, kad tokio dalyko, kaip „neteisinga“ kaina, nėra – vertindami kainą kaip pirkėjai, esame linkę manyti, kad ji yra per didelė, nes tai yra mūsų išlaidos. Vertindami kainą kaip pardavėjai, manome, kad ji – per maža, nes tai mūsų potencialios pajamos, atlygis už darbą bei išteklius. Todėl atsakingi politikai turėtų nustoti kalbėti apie tariamą „godumo“ sukeltą infliaciją ir nepriešinti vartotojų su jų poreikius atliepiančiais gamintojais bei paslaugų teikėjais.
Lieka tvarkytis su pasekmėmis
Priimdami prielaidą, kad nuolatinis kainų augimas yra neišvengiamybė, kai kurių partijų atstovai įsitikinę, kad valdyti infliaciją galima dirbtinai auginant žmonių pajamas. „Suvaldėme infliacijos padarinius ėmęsi didinti žmonių pajamas ir riboti energijos kainų augimą“, – rašoma Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje. Konservatoriai akcentuoja, kad „antiinfliacinėms“ priemonėms, tokioms kaip energetikos kainų kompensavimas, papildomas valstybės išmokų indeksavimas, buvo skirta daugiau nei 1,6 mlrd. eurų. Taip, siekdami spręsti kainų augimo problemą, valdantieji tik dar labiau didino pinigų kiekį šalies ekonomikoje. Per pastaruosius ketverius metus jis Lietuvoje išaugo 70 proc. Tai ir lėmė dirbtinį paklausos išaugimą, kurio produkcijos apimtys ir pasiūla taip ir nesugebėjo pasivyti. Šį procesą neišvengiamai lydėjo rekordinis kainų augimas.
Nuolatinis ir nepertraukiamas kainų augimas yra pagrindinis ir oficialus ECB tikslas. Pinigų politikos formuotojai siekia to, ką jie vadina „kainų stabilumu“ – 2 proc. metinės infliacijos „vidutiniu laikotarpiu“. Tai reiškia, kad jie nepageidauja ne tik per spartaus kainų augimo, kurį matėme pastaraisiais metais, bet ir priešingo proceso – kainų mažėjimo. Tokia politika nuosekliai nuvertina žmonių santaupas, euro perkamąją galią, mažina pasitikėjimą valiuta.
Todėl ilgalaikis ir tvarus sprendimas kainoms valdyti būtų klausimo dėl ECB tikslo kėlimas Europos institucijose. Priešingu atveju, tariamas valdžios siekis kovoti su kainų augimu tik prieštaraus kitos valdžios įstaigos – centrinio banko – vykdomai politikai. Jeigu klausimas dėl ECB tikslo ir naudojamų priemonių nekeliamas, politikai turėtų susilaikyti nuo kišimosi į kainų mechanizmą ir nevaizduoti galintys spręsti infliacijos problemą.
Taigi, siekiant spręsti nuolatinio pinigų nuvertėjimo ir nepertraukiamos infliacijos problemą būtina pripažinti ir suprasti šio reiškinio ištakas. Vienintelis realus būdas sumažinti gėrybių ribotumą yra darbas, produktyvi žmogaus veikla. Siekiant jį užgožti „spausdintais“ pinigais – gėrybių trūkumas galiausiai pasireiškia staiga kylančiomis kainomis.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kt. – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.
