„Aš įsiklausau. Stengiuosi pasižiūrėti į problemas iš įvairių pusių. Turiu gyvenimiškos, karinės patirties, žinau, kokia yra valstybės sankloda, ją suprantu ir mano noras yra vienyti, rasti bendrą vardiklį“, – taip save pokalbio metu apibūdino gen. R. Vaikšnoras.
Neseniai į kariuomenės vado pareigas paskirtas karininkas sulaukė kone vienbalsio palaikymo iš visų svarbiausių šalies institucijų, kuo bent jau pastaruoju metu negalėjo pasigirti jo pirmtakas gen. Valdemaras Rupšys. Tiesa, pastarasis prieš 5 metus buvo vadinamas santūriu ir skambiais pareiškimais nesišvaistančiu žmogumi, kurio kandidatūra tada irgi praslydo be jokių mūšių, irgi visiems tiko.
Bet didelių revoliucijų ir pokyčių nežadėjusiam V. Rupšiui greitai teko susidurti su dramatiškai pakitusia realybe – nuo kovido pandemijos ir migrantų krizės iki atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Pakitus saugumo situacijai, sparčiai augant gynybos biudžetu, o kartu ir atsakomybei, reikalavimams, patarimams teko susidurti su viso to pasekmėmis.
Objektyvios aplinkybės, asmeniškumai, užgautos ambicijos neretai pasireiškė kibirkštimis, aštresniais pareiškimais viešumoje: nuo replikų apie „nelabai įgalius duoti karinį patarimą“ ar „tik antraštes skaitančius specialistus“, ginant kritinius kariuomenės pajėgumus nuo jų perdavimo Ukrainai, kas sulaukė ir prezidentūros įspėjimų, iki JAV generolo Beno Hodgeso žodžių interpretavimo ir vadinamojo butpinigių skandalo, dėl kurio tuometinis vadas netgi sulaukė raginimų trauktis.
O kur dar abipusėmis pastabomis virtęs neakivaizdus nors ir viešas susikirtimas su Krašto apsaugos ministru Laurynu Kasčiūnu – ugnies ir dūmų ypač per pastaruosius kelis metus, švelniai kalbant, išties netrūko.
Gen. R. Vaikšnoras mandagiai pabrėžė, kad panašius apsišaudymus verčiau palaikyti iki sprendimų priėmimo, kai yra vietos dialogui.
„Lietuva tam tiesiog yra per maža, kad visi išsidraskytume“, – vieną savo pagrindinių tezių tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ įvardijo generolas, bet kartu ir leido suprasti, kad jei būtų nesiklausoma jo, kaip kariuomenės vado karinio patarimo, jis nebus naivus.
„Sakyčiau taip, žinojau, kur einu, kad ne visada bus viskas labai smagu ar taip, kaip norėčiau ir turiu turėti savo poziciją. Politinių sprendimų įtaka yra ir jei man nepatiks, jei matysiu, kad nebegaliu taip, galiu padėt atsistatydinimo pareiškimą ant stalo ir užleist vietą tam, kuris gali geriau įtikinti ar padaryti namų darbus“, – tikino naujasis kariuomenės vadas.
Žinoma, šiuo metu situacija jam yra palanki – suteiktas pasitikėjimo kreditas, geri generolo prisistatymo įvertinimai ir pritariamai linksinčių, už didesnį gynybos finansavimą kone sutartinai pasisakančių sprendimų priėmėjų (ir tokiais pretenduojančių tapti) choras suteikia galimybes įgyvendinti viziją. Kokia ji ir ką ji reikš Lietuvos kariuomenei bei visai šaliai?
Kokia yra kariuomenės vizija?
Bet kurio naujo vado darbo pradžia prasideda nuo darbo pokalbio – kariuomenės vadas nėra jokia išimtis. Darbdaviai, šiuo atveju valstybė, t.y. jai atstovaujantys išrinkti ar paskirti politiniai sprendimų priėmėjai nori išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus, iš kurių bene svarbiausias ir yra būtent vizija.
Nuo vieno prisistatymo ir pristatymo į kitą pastaruosius kelis mėnesius skubančio gen. R. Vaikšnoro pasisakymuose galima išgirsti pasikartojančius, nors ir kartais skirtingoms auditorijoms skirtus akcentus: darbų tęstinumas, kariuomenės plėtra, modernizavimas, pajėgumų stiprinimas. Kalbant konkrečiau galima įvardyti Lietuvos kariuomenės divizijos vystymą, Vokietijos brigados priėmimą.
Kas ką nori išgirsti – tą ir girdi. Jei klausimas apie oro gynybą, ar ją reikia stiprinti, tai ir atsakymo „ne“ suprantama, neišgirsi. O jei bandoma suprasti poziciją dėl visuotinio šaukimo, tai galima įvardyti prioritetu, bet tada tenka pridurti ir kai ką daugiau.
Vis dėlto tai yra detalės – atskiros didelės strateginės dėlionės dalys, kurių kiekviena yra svarbi, nes tai atsilieps ir biudžetui, ir įvairesnėms visuomenės grupėms, ir bendrai šalies saugumui.
„Man svarbu turėti stiprią, integralią su sąjungininkais kariuomenę, kuri būtų motyvuota ir atliktų iškeltas užduotis. Atrodytų bendrinis pasakymas, bet po tuo slypi modernizacija, robotizacija, dirbtinio intelekto panaudojamumas, apie ką daug diskutuojam, bet į Lietuvos kariuomenę tai dar taip ir neatėję iki galo.
Mes nesame dideli, skaitlingumu nebūsime tokio dydžio šalis, kaip Lenkija, todėl mums reikia su technologijomis, aukšta karių motyvacija, žiniomis balansuoti žmonių trūkumą. Kiekvienas žmogus pas mus yra vertybė“, – teigė gen. R. Vaikšnoras.
Jis vylėsi, kad po jo 5 metų kadencijos kariuomenės vado pareigose, Lietuvos kariuomenė jau bus stipresnė, išaugusi iki 25 tūkst. karių, glaudžiau veiks su sąjungininkais, bus sėkmingai integravusi Vokietijos brigadą, pradės integruoti pirmąsias iš įsigytų pėstininkų kovos mašinų (tikėtina, vikšrinių).
Vis dėlto svarbiausia yra parengtis – savaime nei technika, nei kariai nebus efektyvūs veiksniai tiek kare, tiek atgrasymui, jei nebus pasirengę vykdyti priskirtas užduotis. O tam reikalingas geras planavimas, kovinis rengimas ir juos įgalinančios sąlygos.
Ko gali išmokyti NATO štabe
Būtent už kovinį rengimą gen. R. Vaikšnoras ir buvo atsakingas pastaruosius keletą metų, kuriuos praleido Briunsume, Nyderlanduose, NATO Jungtinių pajėgų vadavietėje ir buvo Štabo vado pavaduotojas koviniam rengimui. Šią poziciją Lietuvos ir Estijos generolai dalijasi rotaciniu būdu.
Net jei per šiuos keletą metų grėsmės Lietuvai nepakito – Rusija savo veiksmais įrodė esanti svarbiausia ir aktualiausia grėsme, kuri išliks ir artimiausiu metu, NATO skeptikų nuomone, Aljansas vis dar neadekvačiai suvokia Kremliaus keliamą pavojų, pakankamai nesimoko iš karo Ukrainoje. Esą ką tie tikro karo nematę ir nekariavę NATO generolai išmano – ne taip, ne to moko kariuomenes.
„Supraskime, kad karas Ukrainoje nebus toks, jei bus įtrauktas NATO, esu 100 proc įsitikinęs. Jei pabandys (...) tą žingsnį žengti, esu įsitikinęs, kad gautų tokį atkirtį... užgriūtų visa NATO jėga, būtų atmuštas noras kažką daryti“, – atsargiai rinkdamasis žodžius sakė generolas.
Jo teigimu, nuvykus į operacinio lygmens štabą, kokiame jam teko tarnauti, daugeliui karininkų atsiveria akys.
„Ką pamačiau, kad ten yra didelės smegenys, mano pavaldume buvo 18 skirtingų šalių karininkai ir puskarininkiai, kurie buvo dedikuoti, žinojo procesus“, – apie savo tarnybą NATO štabe pasakojo gen. R. Vaikšnoras, kuriam ne šiaip buvo patikėtos užduotys, susijusios ir su Lietuvos, kitų regiono valstybių apginamumo stiprinimu.
„Mūsų (Lietuvos ir Estijos) šalių atstovams tai didelis pasitikėjimas ir atsakomybė, nes operacinio lygio rengimas nėra vien tankiukų ir kareivėlių stumdymas, tai didelės kompleksinės pratybos, kurios apima tiek regionus, pradedant logistiką, pastiprinimo atvykimą iš už Atlanto, tiek pratybų organizavimą Europoje su visais iššūkiais.
Man buvo svarbu palobinti, stumtelėti tą procesą, kad mes turėtume pratybų regione – ir jūroje, ir ore, ne tik sausumoje“, – tikino gen. R. Vaikšnoras, kurio darbo rezultatas – dvi didelės ir kompleksinės NATO pratybos „Steadfast Jupiter 23“ bei šiemetinės „Steadfast defender“.
Kitaip nei Ukrainoje, kur ukrainiečiai dėl įvairių priežasčių – pajėgų, pajėgumų, įgalintojų, patirties, žinių trūkumo daugiausiai planuoja brigadų lygio operacijas, NATO planavimo procesas net jei ir iš šalies atrodo pernelyg komplikuotas, biurokratizuotas, apima visas dimensijas – vienu metu operacijos gali vykti sausumoje, jūroje, ore, kosmose, kibernetinėje erdvėse, o svarbiausias žodis yra jungtinumas.
Jungtinių operacijų svarba
Būtent jungtinių ar net sujungtų pajėgų operacijų, išskyrus išimtinus atvejus, ukrainiečiai (o juo labiau ir rusai) kol kas negali vykdyti. Tuo metu Lietuvos kariuomenės vizija – ne tik gebėti vykdyti tokias operacijas kartu su sąjungininkais, bet ir turėti visas tam reikalingas priemones. Ką tai reiškia?
Kaip patyręs operacijų planavimo karininkas, gen. R. Vaikšnoras puikiai žino, ką reiškia priemonių trūkumas. Pavyzdžiui, „Geležinio vilko“ brigadai vadovavimą jis perėmė 2013 metais, beje, iš to paties V. Rupšio, prieš pat pradinį Rusijos karo Ukrainoje etapą.
Tuo metu finansavimo, personalo ir pajėgumų deficito kamuojama Lietuvos kariuomenė buvo komos būsenoje – netgi pajėgiausiu kariuomenės branduoliu laikyta „Geležinio vilko“ brigada neturėjo nei pakankamai ugnies, šarvo, manevro galios, o pajėgiausių batalionų užpildymas kariais ir karininkais siekė 50-70 proc., kai kitų batalionų komplektacija, anot tuometinio kariuomenės vado generolo majoro Vytauto Jono Žuko, siekė vos 18-20 proc.
Su tokia komplektacija, ugnies galia ir manevro galimybėmis apie jokį jungtinumą negalėjo būti nė kalbos. Karas Ukrainoje ir Lietuvoje, ir visoje NATO privertė imtis pokyčių – Lietuva grąžino šauktinius, ėmė didinti išlaidas gynybai, o Aljansas dislokavo bataliono dydžio priešakinių pajėgų grupę (EfP), kuriai iki šiol vadovauja Vokietija.
EfP buvo priskirta būtent prie „Geležinio vilko“ brigados, kitaip sakant, yra šio dalinio pavaldume ir ženkliai sustiprina jo galimybes – tankų, artilerijos, pėstininkų kovos mašinų (PKM), žvalgybiniai, oro gynybos pajėgumai buvo tai, ko dar 2016-siais neturėjo ar beveik neturėjo lietuviai.
Tačiau Vokietijai netikėtai pakeitus planus ir nusprendus Lietuvoje dislokuoti visą brigadą, sudarytą iš kelių batalionų ir paramos vienetų, vienu dar tik būsimosios brigados vienetų taps būtent EfP grupė. Kitaip sakant, „Geležinio vilko“ brigada netenka šio manevrinio vieneto.
„Tai visiškai nėra problema, tai natūrali evoliucija. Kaip Lietuvos kariuomenės vadas esu patenkintas, kad Vokietija dvišaliu pagrindu žengė šį žingsnį ir pasiūlė sukurti brigadą vietoje bataliono dydžio grupės. Nesvarbu, kad batalionas taps Vokietijos brigados sudėtine dalimi, „Geležinis vilkas“ lieka su keturiais batalionais ir mes su pirkimų, įsigijimų vystymų planu pasieksime tą patį.
Netgi, sakyčiau, tai padės mums turint šią brigadą vietoje perimti iš jų geriausią patirtį, kaip turi kovoti brigados dydžio dalinys, kaip integruoti naujus pajėgumus“, – ramino gen. R. Vaikšnoras.
Jo manymu, nebus jokia problema brigadą integruoti ir į Lietuvos gynybos planus – svarbu, kad ji tik atvyktų ir būtų čia. Kol bus sukurtas mokymų štabas, kur vyks mokymo siekinių identifikavimas, lietuviai galės mokytis ir visada žinos, jog už brigados stovi visa vokiška divizija.
Tuo metu Pabradėje dislokuoti du JAV batalionai, net jei ir nebūtinai yra taip tiesiogiai integruoti į gynybos planus, net jei yra geografiškai toliau, prisideda prie kito Lietuvos kariuomenės dalinio – „Žemaitijos“ brigados kovinio rengimo.
Dar vienas jungtinių operacijų išskirtinumas – gebėjimas lanksčiai naudoti esamas struktūras, nebijoti jas keisti pagal taktinius ar operacinius sumanymus. Pavyzdžiui, šiemet paskelbus žinią apie principinius kariuomenės struktūros pakitimus, galėjo susidaryti įspūdis, kad savaime svarbiausia žinia yra divizijos steigimas, tankų bataliono atsiradimas.
Tačiau iš tikrųjų daug svarbesnė žinia buvo esamų dalinių reformavimas iš batalionų į pulkus, t.y. sudarant esamiems vienetams – tiek batalionams, tiek brigadoms daugiau galimybių užsiimti būtent tiesioginėmis funkcijomis – koviniu rengimu, o ne administraciniais reikalais.
Kuriant naujus karinius vienetus – artilerijos pulką, o Plk. Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną reaorganizuojant – į Plk. Juozo Vitkaus inžinerijos pulką, Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalioną – į Karinių oro pajėgų Oro gynybos pulką, taikos suteikiami įrankiai šių dalinių vadams ir kariams efektyviau treniruotis, o karo atveju sąveika su manevriniais vienetais būtų visai kitokia, nes būtų galima formuoti bendros užduoties grupes (NATO terminas „Task force“).
Viena vertus, pagal poreikį auga vienetų skaičius, t.y. turėtų pulkuose turėtų būti daugiau inžinierinių, artilerijos, oro gynybos pajėgumų, antra vertus, šių dalinių apjungimas po pulkų vėliavomis, anot gen. R. Vaikšnoro, išspęstų daug dalykų.
„Kai pulko vadas po savimi turi tris artilerijos batalionus ir mokymų centrą, jis gali rotuoti kairus, žiūrėti, kur paspaust, įdėti daugiau pastangų, jis tampa šeimininku.
O taip dar sukuriame ir karjeros piramidę“, – karjeros galimybių svarbą priminė kariuomenės vadas, nes pulkininkai leitenantai kartais užstringa ir negauna paaukštinimo, kai nėra kam vadovauti. Tuo metu karo atveju šie įgalinimo daliniai jau galėtų būti priskiriami pagal divizijos vado sumanymą.
Ką iš tikrųjų reiškia sukurti diviziją?
Bet norint įvykdyti divizijos vado sumanymą, reikia turėti ne tik patį vadą ir jo sumanymą, bet ir divizijai priskirtas pajėgas – pilnai aprūpintus manevrinius vienetus, efektyviai veikiančius pagalbinius dalinius, įgalintojus – priemones, kuriomis galima kurti efektus.
Nepaisant to, kad gynybos biudžetas ir kariuomenė auga, formalūs administraciniai ir struktūriniai pokyčiai dar nieko nereiškia – gali steigti kiek nori pulkų ir divizijų, bet jei jų nebus kuo užpildyti, tai jie liks popieriuje. Ir atvirkščiai, norint, kad neliktų popieriuje, būtinas finansinis tvarumas.
Tai, kad biudžetas auga, tačiau kas keletą metų iš sprendimų priėmėjų, politikos tribūnose ir šiaip viešumoje gynybos klausimais pasisakyti mėgstančių veikėjų vis pasigirsta raginimai stabdyti arklius – esą papildomi procentai nereikalingi ar net reikštų badmetį – kariuomenei yra blogas signalas.
Pajėgumai planuojami ne vienerius metus, o dešimtmečiais į priekį, įskaitant parengiamuosius darbus, užsakymus, gamybą, pristatymą, išlaikymą. Neturint tvaraus biudžeto neįmanoma aiškiau planuoti ir pajėgumų.
Tad, pavyzdžiui, pats divizijos projektas nėra jokia naujiena – dar prieš penkerius metus toks planas buvo ant stalo, o ir teoriškai visa organizacinė struktūra, jei dabartinę taikos meto Lietuvos kariuomenę kaip trafaretą naudotume divizijos paveikslui, gali atitikti divizijos pavadinimą.
Labai norint galima pasielgti taip, kaip Estija – formaliai įkurti diviziją, paskelbti apie jos įkūrimą visam pasauliui, o divizijai reikalingus įgalinimo vienetus kurti pamažu, o ir tai - didžiąją dalį laikant juos rezerve.
Dar daugiau, diviziją būtų galima priskirti prie NATO gynybos planų, pagal kuriuos Lietuvos vidutinio sunkumo divizija turėtų būti Aljanso Šiaurės rytų korpuso sudėtine dalimi.
Bet popieriniai kilnojimai, neturint realių pajėgumų, jų neištreniravus, tinkamai neparengus – tam tikra apgaulė. Nusileidus ant žemės, žiūrint blaiviai ir realistiškai, o ne vien matuojant politiniais lozungais ir pažadais, labiau tikėtina, kad, kaip pripažįsta ir pats naujasis kariuomenės vadas, visiškai sukomplektuotos ir parengtos divizijos neturėsime ir 2030 metais. Kaip taip gali būti, juk teoriškai klasikinį divizijos branduolį – tris brigadas Lietuvos kariuomenė turi, tiesa? Ir taip, ir ne.
Pavyzdžiui, kol kas nebloga situacija yra su „Geležinio Vilko“ brigada, kuri, net ir ateityje netekusi EfP, jau turi ar iki tol turės pilnai sukomplektuotus manevro, logistinės paramos vienetus ir įgalintojus – 4 mechanizuotus batalionus, iš kurių vienas, jau tikėtina, turės bent kuopą tankų, artilerijos, logistikos batalionus.
Kiek kuklesni yra Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ pajėgumai – trys lengvesni pėstininkų batalionai ir ratines savaeiges haubicas „Caesar“ dar tik gausintis artilerijos batalionas be rimtesnės logistinės paramos teoriškai turės būti mobilesnis, ypač, kai palaipsniui bus kaip gen. R. Vaikšnoras išsireiškė – „savo atgyvenusių“ šarvuočių M113, juos keičiant šarvuotais visureigiais JLTV.
„Viskas remiasi į finansus, dabar yra geras palaikymas, 3 proc BVP, tai yra labai gerai, bet reikia išlaikyti tvarumą. Jei jį išlaikysime, galime planuoti 10-15 metų į priekį. (...)
Šiuo metu neturiu papildomų ambicijų sunkinti „Žemaitijos“ brigadą, nes reikia galvoti apie ateitį“, – pripažino kariuomenės vadas, kurio teigimu ši brigada galės tenkintis lengvesnės statusu, su greitai ir nesunkiai adaptuojama įranga ir technika, tuo pačiu naudojant ją rezervo rengimui.
Panašiai nuo pinigų klausimo priklausoma ir trečioji brigada – „Aukštaitija“. Formaliai įsteigta 2017 m. ji iš esmės yra plika, popierinė, nuginkluota – dalis jai priskirtos ginkluotės ir technikos iškeliavo į Ukrainą, brigados personalo branduolį sudaro rezervistai, kurie būtų šaukiami mobilizacijos atveju, o vadovavimo branduolį sudaro Mokymų ir doktrinų valdybos (MDV) karininkai ir puskarininkiai.
Pasak gen. R. Vaikšnoro, „Aukštaitijos“ brigados vystymo projektas niekur nedingęs, MDV treniruoja štabus, o rezervistai priskirti, vyksta ir mokymai, tačiau, kaip pripažino generolas, neišvengiamai teks investuoti į ginkluotę, techniką, o čia tvaraus biudžeto klausimas bus esminis.
Net jei „Aukštaitija“ yra ir bus ne pirmos kategorijos dalinys, t.y. be aukštos parengties dalinių, ne su naujausia ginkluote, mobilizacijos ar karo atveju jau bus vėlu tikrinti, kaip išties pasirengusi ši brigada. Juo labiau, kad ji turės būti sudėtine divizijos dalimi ir vykdyti divizijos vadovybės sumanymus.
Tiesa, kariuomenės vadas nuramino, kad sklandžiusi idėja dėl Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) pakišimo po „Aukštaitijos“ vėliava nė nesvarstoma – kad ir kokie gali būti patyrę, motyvuoti, gerai parengti (arba atvirkščiai) KASP kariai ir karininkai, jų vaidmuo, pasak kariuomenės vado, liks teritorinėje gynyboje.
Tačiau personalas – dar ne viskas, nes divizija yra stipriausia ten, kur yra silpniausia jos grandis, o tai yra divizijos įgalintojai. Gen. R. Vaikšnoras pripažino – ir esamų artilerijos pajėgumų, t.y. dviejų batalionų neužteks, netgi sumaniai integruojat ir naudojant naująjį divizijos ugnies paramos pajėgumą – salvinės ugnies sistemas HIMARS, kurių 8 vnt. Turėtų būti pristatyti per keletą metų, tuo pat metu intensyviai treniruojantis su šiomis sistemomis, kurias turi sąjungininkai – JAV ir Lenkija.
„Tai ne sidabrinė kulka, kuri užpildys pajėgumų spragas, bet žiūrint į ateitį, turės būti ir kitos sistemos.
Tas pats su inžineriniais pajėgumai – mums reikia turėti pakankamą ne vien kontrmobilumu, bet ir mobilumo pajėgumą. Tas pats ir su oro gynyba, žvalgybos pajėgumais, nes yra tam tikri pamąstymai apie tolimąją žvalgybą, kuri remtų divizijos lygmens operacijas“, – vardijo gen. R. Vaikšnoras. „Delfi“ žiniomis, vidutinio nuotolio žvalgybiniai pajėgumai (MALE) planuojami jau 2027 metais.
„Ir dar logistika, nes augant kariuomenei, turint daugiau judančių dalių, ta logistinė uodega ilgėja išsilaikymo, remonto, maitinimo prasme“, – pridūrė kariuomenės vadas. Jis pripažino, kad savaime pajėgumų sukūrimas taip pat nėra vienintelis iššūkis, nes dar reikės ir mokymų, poligonų, nuolatinės infrastruktūros, personalo – viso to trūksta, viso to reiks, visa tai kainuos ir užtruks.
Konkurencija dėl personalo – visi nori geriausių
Naujasis kariuomenės vadas šyptelėjo sulaukęs klausimo, koks bus Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) likimas. Leidęs suprasti, kad jis skaitė prieš kelerius metus rašytą „Delfi“ straipsnį apie trintis kariuomenėje dėl SOP ateities, gen. R. Vaikšnoras pusiau juokais pripažino priklausantis neformaliai „vilkų mafijai“ – „Geležinio vilko“ brigadoje tarnavusių karių ir karininkų bendruomenei, kuri rūpinasi vieni kitais, palaiko, užstoja, žiūri pirmiausiai „vilkų“ interesų, net jei tenka susidurti su kariuomenės elitu vadinamomis SOP.
Užgautos ambicijos, nerimas dėl ateities – tiek pajėgų, tiek dėl SOP atranką praeiti mėginančių karių ir karininkų karjeros galimybių, SOP bendruomenės uždarumas – visa tai ir dar daugiau natūraliai pakursto žibalo į konkurencijos ugnį. Kariuomenės vado teigimu, jis asmeniškai trinties nematė, bet pripažino, kad tokia gali būti konkurencijos – ar tarp brigados žvalgų ir dalies SOP, ar kitur, kai kariai tiesiog išreiškia savo nepasitenkinimą – savaime tai nėra keistas, smerktinas ar neįprastas dalykas.
Tačiau, pasak kariuomenės vado, dabar trintis reikėtų užmiršti, kad jų būtų kuo mažiau, nes, kitaip nei ankstesniais kariuomenės komos laikotarpio metais, atsirado daugiau sąveikos tarp reguliariųjų pajėgų ir SOP. O sąveika leidžia vieni kitus įgalinti, papildyti, net jei pajėgų veikimo specifika skiriasi.
„Mano matymas yra paprastas: niekada neturėjau problemų su SOP kariais ir karininkais, turime gerą įdirbį, tęsime, asmeniškai kaip vadas darysiu viską, kad trinties mažėtų. Bet žinote, kaip sakoma, rūkykloje gali būti visokių pasišnekėjimų, kaip ir visoje visuomenėje, o žmonėms burnų neužsiųsi“, – šyptelėjo vadas.
Antra vertus, pritraukti geriausius ir geriausiųjų gali būti elitinių dalinių siekis, tuo metu kariuomenei, anot gen. R. Vaikšnoro, reikės gerokai daugiau vadinamojo produkto arba molio, t.y. eilinių karių.
Iš pirmo žvilgsnio lyginimas su produktu ar moliu gali atrodyti nepagarbiai, tačiau kariuomenės vadas kaip tik akcentavo, kad turėdamas omenyje karių, ypač šauktinių rengimą, pastebi per daug kritiško požiūrio į pastaruosius.
„Mano pavyzdys yra paprastas: užaugau nuo eilinio kario, nuo parlamento gynėjo, tai jau tuometiniai vadai, tokie, kaip gen. Česlovas Jezerskas, mokomojo junginio vadas, pabrėždavo: esame per maži, kad draskytumės ir nevertintume kario. Kiekvienas karys yra asmenybė.
Mano požiūris toks pats“, – tikino kariuomenės vadas, kuris, net ir pripažinęs, jog kariuomenė yra visuomenės atspindys, leido suprasti, kad savo kadencijos metu bandys keisti vidutinės ar žemesniosios grandies vadų požiūrį į šauktinius, kad tai nėra našta. Šauktinis yra tas pats karys, su kuriuo petys į petį kartu gali tekti kariauti atremiant priešą.
„Tai yra produktas, molis, kurį minkant per 9 mėn., net jei tai yra trumpokas laiko tarpas, gali paruošti neblogą karį, kad jis būtų kolega“, – teigė kariuomenės vadas, pažadėjęs pokyčius ir rezervistams: kol kas parengtojo rezervo kariai, t.y. prieš keliolika ir daugiau metų tarnavę, įgūdžius, galimai, praradę, su naujausia technika, ginkluote, taktika prasčiau susipažinę kariai dar nekviečiami kartotiniams mokymams, bent jau pajudėjo aktyviojo rezervo karių rengimas, o jų šaukimą į tokias pratybas svarstoma prailginti iki 15 metų.
Be to, pagaliau aktyviojo rezervo karių pratybos, anot kariuomenės vado, įgavo prasmę, nes žmonės - ir eiliniai kariai, specialistai, ir karininkai kviečiami ne tik pasitikrinti sveikatą ir atsižymėti, tarsi kažkam reikėtų varnelę uždėti, bet ir realiam įgūdžių atnaujinimui, t.y. kelių savaičių pratyboms, kaip tai daro estai.
„Estai tai darė jau seniai, tai buvo geras spyris mums į užpakalį, gaila, kad susigriebėme tik dabar, bet vėlgi, tai resursai“, - priminė gen. R. Vaikšnoras.
„Esame per maži, kad išsidraskytume“
Kariuomenės vadas neatsitiktinai kelis sykius akcentavo, kad be tvaraus biudžeto neišvengiamai reikės ir politinio pritarimo – dabartinis pasitikėjimo kreditas nebūtinai liks su tomis pačiomis pasitikėjimo palūkanomis. Tiesa, priežasčių jas keisti kol kas, regis, nėra.
„Aš nesu kunigaikštis ar karalius, kuris sprendžia, esu atskaitingas politinei valdžiai, mūsų, Lietuvos kariuomenės užduotis yra įvertinti, pateikti karinį patarimą vienu ar kitu klausimu, kaip mums atrodo teisinga, bet ne visada galime įvertinti politines ar ekonomines dimensijas“, – pripažino generolas.
Vis dėlto gen. R. Vaikšnoras neslėpė, kad į vieną savo, kaip kariuomenės vado funkcijų – duoti karinį patarimą, jis žiūri rimtai. Jei reikės – bus daugiau argumentų, namų darbų, kad karinio patarimo būtų paisoma. Kodėl tai svarbu?
Pusiausvyra tarp kariuomenės ir politikos sprendimų priėmėjų kartais būna trapi, o riba – neaiški, išblukusi, kartais ir peržengiama, tačiau demokratinėje šalyje ji privalo likti, kad nei karininkai, kaip tarpukariu, neturėtų neproporcingai didelės įtakos ir lemiamo balso, ir karinėje srityje nebūtinai viską išmanantys, bet įsijautę politikai nepradėtų diriguoti taktiniams sprendimams.
Pavyzdžiui, gen. R. Vaikšnoras neslėpė, kad nesunkiai įsivaizduoja pagundas dalį lėšų skiriamų gynybai, pakišti po kitomis struktūromis, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos – sykį prieš du dešimtmečius Lietuvoje jau egzistavo tokia praktika, kai dalis gynybai skiriamų lėšų, vadinamoji „Delta“ realiai atiteko kitoms struktūroms.
Kad taip nenutiks dar kartą vargu ar kas gali 100 proc. garantuoti, nes jei ką valstybė, ypač jos sprendimų politiniai priėmėjai per pastaruosius 20 metų įrodė kariuomenei, tai kad nuoseklumas, tvarumas ir gebėjimas nesusirieti dažniausiai lieka pažadais.