Tokios nedžiuginančios analitikų prognozės skamba vis garsiau, ypač po vasario pradžios prasidėjusio ir šią savaitę įspūdingais tempais vykstančio Sirijos režimo bei jį remiančių sąjungininkų puolimo.
Nors pagrindine grėsme Sirijoje laimoka šalies vakaruose įsitvirtinusi „Islamo valstybė“, šią savaitę dėmesys nukrypo į Sirijos ir Turkijos pasienio miestus, kur susikerta net 5 pusių – Rusijos, kurdų, Turkijos, nuosaikiųjų sukilėlių ir „Islamo valstybės“ teroristų pajėgos. O iš susikirtimo zonos į Europą gali plūstelėti nauja, šimtų tūkstančių pabėgėlių minia.
Nesustabdomas režimo puolimas
Viena sukilimo tvirtovių – Sirijos šiaurėje esantis Alepo miestas kelerius metus tvirtai laikėsi, net ir nuolat bombarduojamas režimo pajėgų.
Vis dėlto nuo pernai rugsėjo Rusijos vykdoma intensyvi antskrydžių kampanija persvėrė jėgų pusiausvyrą ir ir režimo pajėgos perėjo į puolimą keliais frontais, pralauždami sukilėlių linijas.
Tai ypač tapo akivaizdu šią savaitę, kai Rusijos aviacija surengė šimtus antskrydžių prieš JAV remiamos „Laisvosios Sirijos armijos“ pozicijas Alepo mieste bei jo apylinkėse.
Sukilėlių padėtį komplikavo ne tik tai, kad Alepą iš trijų pusių apsupo režimo pajėgos, bet ir atkirto susisiekimo liniją su Turkija – būtent iš ten sukilėliams patekdavo didžioji dalis karinės pagalbos. Į Šiaurę nuo Alepo esantis Tal Rifato miestas dar neseniai turėjo 30 tūkst. gyventojų, tačiau po savaitgalį įvykdytų 120 Rusijos karo lėktuvų antskrydžių beveik ištuštėjo.
Siekdama savo tikslų Rusija nevengė netgi kasetinių bombų naudojimo miestuose, kas tam tikrais atvejais gali būti prilyginta karo nusikaltimams.
Be to, Rusijos parama Sirijos režimui jau atvirai vykdoma ne tik iš oro, bet ir sausumoje – kelyje link Alepo pastebėti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai, šarvuočiai bei kita karinė technika.
Po praėjusią savaitę pasiekto trapaus susitarimo nuo kovo 1-osios siekti paliaubų toks nuožmus režimo ir Rusijos puolimas aiškinamas siekiu užimti kuo daugiau teritorijos. O užėmus teritoriją galima kelti savo sąlygas derybose.
„Rusija ir B. Al-Assadas galbūt turi pakankamai aiškų planą, kurio tikslas - sumažinti nuosaikių kovotojų prieš B.Al-Assadą skaičių, palikti jį vienas prieš vieną su „Islamo valstybe“, tuomet jau visi ir Vakaruose turėtų pripažinti, kad „islamo valstybė“ yra didesnis blogis ir tada būtų galima pasiekti kažkokį kompromisą dėl "laikino Assado išlikimo". O laikinumas gali būti ilgas“, - teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas, politologas Tomas Janeliūnas.
Sirijos režimo ir sąjungininkų pajėgoms atkirtus Alepą nuo sukilėlių pajėgų prie sienos su Turkija susiformavo maždaug 25 km ilgio ir keliolikos kilometrų pločio „katilas“, į kurį pateko tūkstančiai žmonių. Lyg to būtų negana, padėtį komplikuoja ir naujieji režimo sąjungininkai – kurdai.
Paradoksas: remia savo sąjungininkų priešus
Ilgą laiką neutraliai Basharo Al-Assado režimo bei Laisvosios Sirijos armijos atžvilgiu laikęsi kurdai aktyviai kariavo tik prieš „Islamo valstybę“.
Tačiau JAV bei kai kurių Europos šalių paremti kurdai įsidrąsino – sulaukę ginklų siuntų, karinių instruktorių bei aviacijos paramos kurdai perėjo į puolimą.
Dešimtis tūkstančių kovotojų turinčios kurdų karinės pajėgos, vadinamieji Sirijos liaudies gynybos būriai (YPG), yra kurdų partijos „Demokratinė sąjunga“ (PUD) karinis sparnas. Ankara kurdų YPG kovotojus Sirijoje taip pat laiko neteisėtos Kurdų darbininkų partijos (PPK) sąjungininkais.
Tuo tarpu didelę dalį kurdų gyvenamų žemių Šiaurės Sirijoje kontroliuojanti YPG neslepia siekianti užimti kuo daugiau teritorijos. Tačiau YPG teroristine organizacija vadinanti Turkija baiminasi tolesnio kurdų sustiprėjimo Sirijoje ir galimai autonominės kurdų valstybės paskelbimo Turkijos pasienyje. Būtent todėl šią savaitę turkų artilerija kelis sykius apšaudė puolančius kurdų karius.
Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu pareiškė, kad karinės akcijos prieš kurdus Šiaurės Sirijoje bus tęsiamos,o „Ankara neleis kurdams užimti Azazo miesto“.
Be to, A. Davutoglu pokalbio su Vokietijos kanclere Angela Merkel metu įspėjo dėl „naujos šimtų tūkstančių pabėgėlių bangos“ iš Sirijos, jei kurdų kovotojai plės savo pozicijas.
Tačiau padėtį itin komplikuoja tai, kad JAV ir kitos valstybės remia kurdų YPG kovotojus Sirijoje dėl kovos su „Islamo valstybe“. YPG laikoma vienintele karine jėga, pajėgia tęsti kovą prieš teroristus. Visi JAV bandymai atgrasyti turkus nuo atakų prieš YPG kol kas baigėsi nesėkme.
Kremlius perėmė iniciatyvą: kuo viskas baigsis?
Dar didesne JAV nesėkme galima vadintai tai, kad kurdai perėjo į puolimą ne tik prieš „Islamo valstybę“, bet ir prieš nuosaikiuosius sukilėlius. Susidarė paradoksali padėtis, kai JAV remia ir YPG, ir pastarųjų daužomus sukilėlius.
„Kuo visa tai gali baigtis, tai vienas Dievas težino. Situacija išties tokia, kad JAV yra giliame mėšle su savo užsitęsusia balansavimo politika ir vengimo tiesiogiai ir agresyviai kištis į konfliktą.
Tokioje interesų persipynusioje situacijoje išorės veikėjai gali arba konfliktą dar labiau pagilinti ir užtęsti, arba prisiimti atsakomybę ir aiškiai įvardyti konkrečią vietos grupę, kurią remia tiek politiškai, tiek karine prasme, įskaitant ir savo karinių pajėgumų didesnį išnaudojimą tam, kad ta grupuotė ilgainiui pasiektų pergalę“, - pabrėžė T. Janeliūnas.
Pasak analitiko, remdama kurdus JAV kelia įtampą ir su Turkija. Todėl tai dar labiau komplikuoja amerikiečių poziciją konflikte. Bet laukti, kad Baracko Obamos administracija kaip nors ryžtingai pakeis ligšiolinę taktiką, esą neverta.
Tuo tarpu iniciatyvą ir žaidimo taisykles vis labiau diktuoti imasi Kremlius, mat būtent Maskva sudavė smūgį nevykusiam Vašingtono bandymui tarpininkauti tarp kurdų ir turkų - Rusijos aviacija ėmė tiesiogiai mūšio lauke remti kurdų pajėgas.
Rusija jau leido suprasti, kad net ir paskelbus paliaubas, šios negalios teroristinėms grupuotėms, o pastarosiomis Rusijos remiamas Sirijos režimas vadina kone visas Damaskui besipriešinančias pajėgas.
„Visi jie yra banditai ir teroristai. Labai sunku atskirti labai nuosaikius nuo ne tokių nuosaikiųjų“, - savo šalies poziciją žurnalui „Time“ darsyk pabrėžė Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. Tai, jog Turkija teroristais laiko būtent YPG, o ne sukilėlius, Rusijai, regis, nerūpi, mat Maskvos ir Ankaros santykiai smarkiai pašlijo pernai lapkritį, kai turkų naikintuvas numušė sieną pažeidusį Rusijos orlaivį Su-24.
Su rusų karo lėktuvų priedanga kurdai jaučiasi kur kas drąsesni prieš turkus, nors pasienyje Turkija yra dislokavusi dešimtis karo lėktuvų, artilerijos baterijas, tankus ir tūkstančius karių. Tokia karinė jėga sustiprino karingą Ankaros retoriką, kurią išreiškė Turkijos premjeras, kone pažodžiui pakartojęs Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės epitetą Rusijai.
„Jei Rusija toliau elgsis kaip teroristinė organizacija ir vers civilius bėgti, mes imsimės ypač ryžtingų atsako priemonių“, - perspėjo A. Davutoglu. Ką tokios priemonės galėtų reikšti Turkija nedetalizavo, tačiau Ankara neslepia toliau ieškanti sąjungininkų sausumos operacijai bei neskraidymo zonos įvedimo Sirijoje. Prie sausumos operacijos norą prisidėti jau išreiškė Saudo Arabija, kuri aktyviai remia prieš B. Al-Assadą besikaunančius sukilėlius.
Vis dėlto baiminamasi, kad net ir netyčia kilęs minėtų šalių pajėgų susidūrimas su Rusijos kariais gali baigtis didelio karo priežastimi. Apie tokio pasaulinio karo tikimybę praėjusią savaitę perspėjo D. Medvedevas.
„Daugelis bijo, kad tai tikrai gali panašėti į Trečiąjį pasaulinį karą, todėl šalys stengsis riboti savo sausumos pajėgų įsitraukimą. Aš būčiau linkęs manyti, kad be papildomų tikslinių paramos operacijų masyvaus įsitraukimo niekas nedarys“, - optimistiškai kalbėjo T. Janeliūnas.
Rijadui ir Ankarai jau teko neigti, kad turkų ir Saudo Arabijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai peržengė sieną ir kaunasi sukilėlių pusėje. Papildomo nerimo gali suteikti ir Turkijos siekis į galimą konfliktą įtraukti ir NATO. Neseniai pasibaigusiame Aljanso gynybos ministrų susitikime NATO sutarė Turkijai skirti papildomas žvalgybos priemones.
Įdomu tai, kad Rusija pirmoji žengė tokį žingsnį ir šią savaitę Sirijoje dislokavo naujausią elektroninės žvalgybos orlaivį Tu-214R. Rusija turi tik kelis tokio tipo orlaivius ir juos dar bando, tačiau numanomos orlaivio prietaisų galimybės perimti koduotus signalus bei sprendimas dislokuoti lėktuvus konflikto zonoje rodo, kad Rusija nusiteikusi išlaikyti iniciatyvą.
Savo ruožtu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pabrėžė, jog minėtos žvalgybos priemonės bus skirtos ir Turkijos-Sirijos pasienio stebėsenai.
O tai reiškia, jog Aljanso narės gali dislokuoti savo žvalgybos lėktuvus pasienyje, kuriame jau įvyko Rusijos ir NATO šalies orlaivių susidūrimas. Menkiausia klaida, pavyzdžiui, NATO žvalgybinio orlaivio numušimas iš Sirijoje dislokuotos priešlėktuvinės gynybos sistemos S-400 gali netikėtai įžiebti daug didesnį konfliktą.