Gruodžio 17-osios perversmas savotiškai įteikė dovanelę ir Kremliaus propagandistams, kurie iki šiol teisina 1940 m. Lietuvos okupaciją, kaip neva „išvadavimą iš A. Smetonos režimo“.
Sovietiniai istorikai bei jų tradicijas tęsiantys šiuolaikiniai istorijos perrašinėtojai 1926 metų gruodžio įvykius vienareikšmiškai vadina „fašistiniu perversmu“. O tai ironiška, mat tuometinėje sovietinėje Maskvoje perversmą įvykdę tautininkai buvo ir palaikomi, ir remiami.
Vis dėlto iki šiol prieštaringų vertinimų sulaukiantys 1926 metų Gruodžio įvykiai turėjo ne tik savo priežastis bei pasekmes, bet ir savotišką tragiško naivumo aspektą. Pats perversmas nebuvo ypač unikalus, lyginant kitų regiono valstybių padėtį, tad ar šių įvykių buvo galima išvengti?
Perversmo užuomazgos: netrūko ir naivumo
1926-ieji Lietuvai nebuvo lengvi. Valstybė vis dar skyrė milžiniškas lėšas kariuomenei, katalikiškoms organizacijoms bei įstaigoms remti, o opozicija į dienos šviesą pradėjo kelti kai kurių aukštų susikompromitavusių korumpuotų pareigūnų, susijusių su valdančiaisiais krikščioniais demokratais, istorijas.
Net tikintiesiems nepatiko kunigų politikavimas, jų aktyvus dalyvavimas politinėje veikloje, rinkiminėse rietenose. Be to, Lietuva negalėjo pasigirti ekonomine situacija, kuriai pakenkė nuo 1924 m. pradėję reikštis ekonominės krizės požymiai.
1926 m. gegužės 8–10 d. vykusius III Seimo rinkimus krikdemai triuškinamai pralaimėjo, gavę vos 14 balsų. Tiesa, aiškios daugumos nesurinko nė viena partija – valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas, dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos.
Pažymėtina, kad vėliau perversmą organizavę tautininkai tuo metu buvo maža ir nepopuliari partija ir gavo pirmą sykį gavo 3 vietas parlamente. Iš 79 balsavusių Seimo narių, 50 nusprendė, kad Lietuvos Prezidentu būtų K. Grinius – neseniai tapęs formaliu Valstiečių liaudininkų partijos lyderiu.
Pastarasis buvo kairysis, tačiau nesižavėjo bolševikinės Rusijos santvarka, tačiau toleravo įvairias pažiūras, tarp jų – ir komunistines. Būtent tai ypač erzino krikdemus bei tautininkus, mat perversmininkai savo veiksmus vėliau teisino tuo, kad komunistai tomis pat dienomis rengė valstybės perversmą.
Pats K. Grinius neigė jau 1926 metais pasklidusius gandus apie neva rengiamą komunistinį perversmą. 1949 metais savo prisiminimuose jis rašė, jog „komunistinis pavojus iš vidaus Lietuvai negrėsė. Iš viso lietuvių komunistų buvo nedaug. Komunizmui plėstis Lietuvoje trukdė laimingai varoma žemės reforma, o vėliau besiplečianti krašto pramonė ir bekylanti žmonių gerovė.“
Istorikas Gediminas Kulikauskas pabrėžia, kad Europoje netrūko perversmo precendentų, kai karininkų remiami valdžią perėmė arba bandė perimti stiprios rankos šalininkai: 1922 m. Benito Mussolini paėmė valdžią Italijoje, po metų sėkmę Vokietijoje bandė pakartoti Adolfas Hitleris , o 1926-ųjų gegužę perversmas įvykdytas Lietuvos pašonėje, kai Lenkijos autoritariniu lyderiu tapo Juzefas Pilsudskis.
A. Smetona turėjo galimybę būti išrinktas prezidentu demokratiniu keliu, tačiau per rinkimus birželį surinko vos du balsus. Sėkmė būtų buvusi įmanoma tik tuo atveju, jei daugumą iškovoję valstiečiai liaudininkai būtų pasiryžę sudaryti koaliciją su 30 vietų turinčiu krikščioniškų partijų bloku. Tuomet būtų galima pakartoti 1919 metų scenarijų, kai būtent valstiečių liaudininkų lyderis Mykolas Sleževičius pasiūlė A. Smetonos kandidatūrą į šalies vadovo postą.
Be to, pirmą kartą 3 vietas užsitikrino ligi tol nesėkmes patirdavę tautininkai. Jau esame rašę apie tai, kad būtent šios nedidelės frakcijos atstovas Antanas Smetona tuomet turėjo šansą be jokių perversmų būti išrinktas valstybės prezidentu.
Vis dėlto, prezidentu tapus K. Griniui, valstiečių vadovaujama koalicija skaldė visuomenę, mat ir pačios koalicijos interesai buvo skirtingi: valstiečiai norėjo radikalių reformų, socialdemokratai mėgino prastumti savo socialines programas, o savo teisių vis aktyviau ėmė reikalauti mažumų atstovai, ypač – lenkai.
Stengdamasi įtikti visiems, valstiečių Vyriausybė didino lenkiškų pradinių mokyklų skaičių, o katalikiškų organizacijų finansavimas ėmė pamažu strigti, kol galiausiai visiškai nutrūko, šalyje įtakingi kunigai nebegavo atlyginimų.
Be to, 1926-ųjų pabaigoje reikėjo tvirtinti kitų metų biudžetą, kuriame buvo numatyta griežta taupymo programa, visų pirma – apkarpant Krašto apsaugos išlaidas.
Biudžeto tvirtinimas strigo, o vyriausybė ir toliau priiminėjo vieną po kito nepopuliarius arba prieštaringai vertinamus sprendimus: liepos 14 dieną buvo paskelbta amnestija visiems politiniams kaliniams, kurių didžiąją dalį sudarė komunistai.
Rudenį, minint Rusijos bolševikų revoliucijos devintąsias metines, vietiniai komunistai Kaune netgi ėmė kelti sovietines vėliavas, giedoti „Internacionalą“ – prieš bolševikus 1919 metais kariavusiems ir šalį apgynusiems savanoriams, ypač karininkams turėjo virti kraujas.
Be to, kaip pažymi istorikas ir parlamentaras Arvydas Anušauskas, būtent valdant valstiečiams bei K. Griniui, buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri pripažino Lietuvos teises į Lenkijos okupuotą Vilnių.
„Žiūrint iš tuometinės perspektyvos, iš esmės visas Lietuvos politinis elitas sutarė, jog reikia balansuoti tarp Berlyno ir Maskvos bei tuo naudotis atsispiriant galimai Lenkijos agresijai. Taip tikėtasi ir savo teises į Vilnių išlaikyti nepaisant didžiųjų Vakarų valstybių sprendimų Vilnių pripažinti Lenkijai.
Bet žiūrint iš šių dienų, sutartis leido Lietuvai atsispirti Lenkijai, tačiau trukdė įsitraukti į bendrą Vakarų valstybių (ir Lenkijos) bloką prieš komunistinę valstybę. Kokia to būtų buvusi pasekmė – dabar jau sunku prognozuoti“, – teigė A. Anušauskas.
„Kare iškovoję nepriklausomybę, kariai-savanoriai ir juos palaikantys politikai manė turintys teisę imtis aktyvių veiksmų ir pakreipti šalies vystymąsi kita linkme – sustabdyti demokratinį šalies vystymąsi, jei priimami valdžios sprendimai graso šalies nacionaliniams saugumui.
Kariuomenei ir saugumui skirtų išlaidų apkarpymas, kraštutinių kairiųjų amnestavimas ir leidimas jiems dalyvauti rinkimuose, Lenkijos grėsmės neįvertinimas, buvusių politinės policijos pareigūnų politinis persekiojimas ir t.t. buvo pagrindinės priežastys“, – pabrėžė A. Anušauskas.
"To meto lietuviai nesuprato kas ta demokratija ir nebuvo jai pasiruošę, o opozicija – krikščionys demokratai ir tautininkai nesibodėjo ją pristatyti kaip visuomenės silpnybę ir chaosą, dar daugiau – grėsmę valstybei", - teigė G. Kulikauskas.
Iš tikrųjų artėjančius įvykius buvo galima nuspėti iš kaistančios atmosferos. Pavyzdžiui, vienas Lietuvos valstybės kūrėjų, vėliau pats mėginęs įvykdyti perversmą prieš A. Smetoną, Augustinas Voldemaras Vokietijos pasiuntiniui 1926 m. yra teigęs, kad sumanymų nuversti konstitucinę valdžią būta nuo 1922 m.
Be to, kai kuriems parlamentarams neišlaikė nervai. III Seimo stenogramoje užfiksuota Ūkininkų sąjungos atstovo Dionizo Trimako ugninga, pagiežinga ir pranašiška kalba.
„Lietuvoje lietuvių teisės komisaro kazokiškomis kanopomis mindomos, gi žydams, lenkams ir bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai. Iš biudžeto ūkininkams skiriami grašiai, o bedarbiams ir visokiems tinginiams milijonai.
Įsileidžiamas komunistinis kirminas griaužti sveiką tautos kūną, o tikri Tėvynės gynėjai neranda darbo, turi badauti ir skursti. (...). Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis laisvėje kapojami, arklių kanopomis mindomi, tuo tarpu komunistams duodama pilna laisvė. Ar ilgai lietuvis kentės ir duosis iš širdies išplėšti visų brangiausią jo kalbą, laisvę, tikėjimą“, – rėžė D. Trimakas. O baigdamas savo ilgą kalbą jis ėmė atvirai grasinti.
„Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, turi sukilimo teisę prieš valdžią. Šita teisė kybo kaip Damoklo kardas ant valdančiųjų galvų“, – perspėjo politikas.
Galiausiai perversmą galėjo numatyti prezidentui lojalūs žvalgybos pareigūnai, tačiau valdžia pasistengė, kad tokių liktų mažuma. A. Anušausko teigimu, K. Griniaus ir valstiečių reformų pasekmes kariuomenė pajuto ne tik formaliai atsisakant karo padėties, mažinant išlaidas kariuomenei, bet ir tiesiogiai, tuo tarpu valdžia kone netgi pati skatino karininkiją sukilti.
„Valstiečiai patys sumažino išlaidas Politinei policijai ir Informacijų skyriui. Likus 2 savaitės iki perversmo karininkams buvo uždrausta dalyvauti politinio ar korporacinio pobūdžio organizacijose, sueigose“, – teigė A. Anušauskas, pabrėžęs, kad būtent per paskutines dvi savaites ir įvyko lemiami organizaciniai perversmo darbai.
Kaltę suvertė komunistams
Anot vėliau atsiminimus rašiusio K. Griniaus, svarbiausias perversmo veiksnys buvo karininkai, nepatenkinti Mykolo Sleževičiaus Vyriausybe. Iš tiesų perversmą organizavo karininkų grupė. Su planu buvo supažindintas A. Smetona, kuris jam pritarė. Gruodžio 17 diena pasirinkta neatsitiktinai – tuomet buvo penktadienis, K. Griniaus gimimo diena.
Tiesa, anot A. Anušausko įdomu tai, jog dar 1926 m. pabaigoje Lenkijos žvalgyba prognozavo, kad perversmas įvyks, bet ne gruodžio, o 1927 m. kovo mėnesį. 1926 metų gruodžio 17-oji minėta kaip kita – tariamo komunistinio perversmo diena.
Vis dėlto pie pusę keturių ryto, parlamentarams eilinį kartą diskutuojant dėl biudžeto, į Seimo posėdžių salę įsiveržė ne komunistai, o Antano Mačiuikos vadovaujama dešimties kariškių grupė.
A. Mačiuika „karo diktatoriaus“ Povilo Plechavičiaus vardu pareikalavo posėdį nutraukti ir išsiskirstyti. Pats P. Plechavičius tuo metu buvo už grotų, kur atliko bausmę už muštynes, apie įvykius esą nieko nežinojo ir tik nenoriai sutiko formaliai vadovauti perversmui. Jis jau buvo prasidėjęs naktį, mat anot kojų buvo pakeltas ir į miestą išžygiavo antrasis pėstininkų pulkas, o ryte karinių dalinių vadams buvo pranešta apie perversmą ir nurodyta toliau eiti pareigas.
Šalyje paskelbus karinę padėtį K. Grinius buvo internuotas pačioje prezidentūroje, priėmė M. Šleževičiaus vyriausybės atsistatydinimą, o kitą dieną pats oficialiai atsisakė prezidento posto, prieš tai P. Plechavičių išvadinęs „škurniku“ (lupikautoju) ir nusikaltėliu, kuriam belieka nusišauti.
„Aš tada galutinai įsitikinau, kad ir A. Smetona, ir A. Voldemaras rizikuos iki galo ir tik mano atsistatydinimas gali apsaugoti Lietuvą nuo galimų nelaimių. To pačio pasikalbėjimo metu A. Voldemarui pasakiau, kad esu pasiruošęs nusileisti smurtui ir atiduoti krašto valdžią A. Smetonai, bet už tai jiedu abu turi pasižadėti gerbti Lietuvos konstituciją ir kraštą valdyti jos dvasioje“, – rašė K. Grinius.
"A. Voldemaro ir A. Smetonos pasiutęs noras bet kokia kaina ateiti į valdžią galutinai padarė perversmą neišvengiamu. Vertinčiau juos kaip ultracinikus – pabėgę pirmosios (1919 metų) bolševikų invazijos metu, kai paliko Lietuvą apginti to paties liaudininko – Mykolo Sleževičiaus (pastarajam karininkai siūlė tapti diktatorium – nesusiviliojo) vyriausybei, vos po septynerių metų jie organizuoja perversmą, gąsdindami visuomenę komunistinio perversmo pavojumi.
Negana to skelbdami apie perversmo pavojų, patys organizuoja perversmą! Negana to – perversmą organizuoja kita ranka imdami pinigus iš tų pačių sovietų, bijojusių, kad demokratinė Lietuva normalizuos santykius su Lenkija, o po to jau susivienys į kokią Baltijos Antantę", - teigė G. Kulikauskas, kuris dėl tautininkų ryšių su Kremliumi teigė rėmęsis istoriko, Vilniaus Universiteto profesoriaus Zenono Butkaus tyrinėtais archyviniais dokumentais.
Istorijos prof. Zenonas Butkus yra nustatęs, kad 1924 – 1926 metais sovietai finansavo tautininkų spaudos leidinius „Tautos vairą“ ir „Lietuvį“.
Tuo tarpu P. Plechavičiaus įsakymas suimti komunistus, kurie neva rengė perversmą, buvo vykdomas uoliai. Pirmomis dienomis po perversmo Kaune buvo suimta apie 350 komunistų, tarp jų – Lietuvos komunistų partijos vadas Karolis Požėla, Centro komiteto nariai Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas, vėliau tapę žinomi „keturių komunarų“ vardu.
Tų pačių metų Kūčių dieną įvyko šių asmenų teismas, nuteisęs juos mirties bausme. Po trijų dienų nuteistieji buvo sušaudyti.
Formaliai karinė diktatūra truko parą, mat diktatoriaus poste užsibūti nenorėjęs P. Plechavičius oficialiu laišku paprašė A. Smetonos tapti „valstybės vadu“. Jis sutiko ir gruodžio 19-ąją išrinktas prezidentu posėdyje dalyvaujant vos 42 iš 85 parlamentarų. Kitais metais Seimas buvo paleistas, o 1922 metų konstitucija paskelbta negaliojančia. Perversmo pasekmės, anot G. Kulikausko, Lietuvai buvo gerokai reikšmingesnės, nei iki šiol suvokiama.
"Buvo atverta Pandoros skrynia gausybei kitų, kad ir nepavykusių perversmų, tuo pačiu – ir visuomenės susiskaldymui, o taip pat apatijai – nes bet koks didesnis judesiukas Lietuvoje darėsi neįmanomu be tautinės priežiūros. Vietoj pilietinės gavome tautinę visuomenę, besivadovaujančia Tautos vado įsakymais, o ne piliečių daugumos valia leidžiamais įstatymais.
Tad ilgainiui bodėjimasis A. Smetonos „aksominiu autoritarizmu“ išaugo iki tiek, kad sovietams įžengiant į Lietuvą daugeliui atrodė, kad didesnė ar mažesnė autonomija SSRS sudėtyje bus mažesnis blogis nei „tautos vado“ režimas.
O „tautiškai reguliuojamoje ir kontroliuojamoje“ valstybėje pamažu įsigalėjo „įsakymų iš viršaus“ laukimas. Taip pat ir Lietuvos kariuomenėje, kuri kad išoriškai išmuštruota ir aprūpinta, buvo karys molinėmis kojomis – neturėjo valios priešintis, mat Smetona vienu po kito atsikratė iniciatyviais ryžtingais savarankiškais vadais. Tad 1934 m. atsargos generolas Kazys Ladyga prezidentą atvirai perspėjo, kad tokia kariuomenė „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą.“
Taip ir nutiko – kai ginti savo tėvynę būtinai reikia formalaus įsakymo, o be jo visi nuleidžia rankas – jau kažkas negerai", - pabrėžė istorikas.
1940-ieji būtų atrodę kitaip?
A. Smetonos valdžia formaliai išsilaikė iki 1940-ųjų okupacijos, kai silpnas ir senas A. Smetona dar ragino priešintis sovietų ultimatumui, tačiau dalis įtakingų politikos bei karininkijos veikėjų nusprendė kitaip. O ar kas galėjo užkirsti kelią šiems 1926 metų įvykiams? Anot A. Anušausko, anksčiau ar vėliau toks perversmas Lietuvoje vis tiek būtų įvykęs.
„Gal tik vėliau, kaip Estijoje ir Latvijoje. Lietuvai išlikti autoritarinių ir totalitarinių valstybių apsuptyje vienai demokratinei valstybei aš manau nebūtų pavykę. Net Čekoslovakijos patirtis tą rodo“, – pažymėjo istorikas, priminęs tuometinės Čekoslovakijos – vienintelės demokratinės šalies regione likimą – ši šalis vis tiek buvo suskaldyta ir okupuota.
„Tačiau žvelgiant iš dabarties perspektyvos akivaizdu, kad demokratijos procesų sustabdymas, pavėluoti mėginimai juos iš dalies atkurti, sumažino visuomenės galimybes įtakoti valdžios politinius sprendimus, net jei jie grėsė tam pačiam nacionaliniam saugumui“, – pridūrė istorikas.
Kitas mokslininkas, Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jokubauskas, kuris tyrinėja tarpukario laikotarpį, taip pat neabejojo, jog perversmas Lietuvoje būtų buvęs tik laiko klausimas.
"Jei ne 1926 metais, tai, tikėtina, galėjo nutikti ir vėliau. Ir vargu ar galima įžvelgti kokių nors ilgalaikių pasekmių alternatyvios istorijos kontekste.
Europos geopolitinė padėtis ir istorijos tėkmė nebūtų pasikeitusi dėl perversmo nebuvimo 1926 metais. Taigi 1938-1940 metais būtų susidurta su tomis pačiomis egzistencinėmis krizėmis, tik gal kiti lyderiai būtų priėmę kitus sprendimus", - teigė V. Jokubauskas.
Tiesa, G. Kulikauskas iškėlė ir kitą mintį: jei 1926-ųjų perversmo būtų pavykę per stebuklą išvengti, galbūt būtų visai kitaip susiklostę ir 1940-ųjų įvykiai.
"1926 metais po perversmo kaip tik sustabdyta Kazio Škirpos Lietuvos kariuomenės reforma, kuri vėl pradėta tik beveik po dešimtmečio – 1935 metais. Taigi kariniu atžvilgiu Lietuva būtų gavusi beveik 10 metų papildomo laiko reformoms – o tai labai daug.
O ir vidinė atmosfera būtų buvusi kita. Lyginu su 1919-ųjų situacija, kai lietuviai stojo į savanorius kautis su bolševikais, nes suvokė, kad kovoja už „mūsų reikalą“ – už savą respubliką, pažadėjusia jiems labai konkretų dalyką – žemės.
Aš įsitikinęs, kad demokratinė respublika būtų tikrai ryžtingiau pasipriešinusi 1940-siais, nes būtų suvokusi, kad kovoja už savo laisvę ir žemę, o ne „Tautos vadą“, kuris jau viena koja Vokietijoje", - svartsė istorikas.
Tuo tarpu A. Anušauskas pažymėjo, kad šiandien Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti kažką panašaus, nors ir vienas nušalintas Lietuvos prezidentas iki šiol viešai mėgsta pabrėžti, kad prieš jį buvo surengtas „šliaužiantis perversmas“.
Tiesa, G. Kulikauskas dar priminė 1992-1993 m. įvykius Lietuvoje, kai Pakaunėje trumpam buvo kilęs savanorių maištas. Tiesa, jis pabrėžė, kad 1926 metų padėties negalima būtų lyginti su šiandiena.
"Šių dienų Lietuva demokratijos egzaminą išlaikė", - konstatavo istorikas.