Geopolitinis kontekstas
Rinkiminė JAV kampanija įsibėgėja, o amerikiečių politikai vis dažniau klausia: ar racionaliai Ukraina naudoja paramą, ar verta ją tęsti. Kelti tokius klausimus verčia ir besikeičiantis amerikiečių požiūris. Jei birželį 65 proc. jų pasisakė už karinės paramos teikimą Ukrainai, tai dabar tokių liko 41 proc.
Kita vertus, J. Bideno administracija tęsia pradėtus darbus: Ukrainą pasiekė ATACMS, jau greitu metu atkeliaus ir F16. Taip pat jis oficialiai jau kelintą kartą patvirtino, kad JAV užteks resursų remti ir Ukrainą, ir Izraelį. Be to, valstybės sekretorius A. Blinkenas brėžia aiškias paraleles tarp Rusijos ir karą prieš Izraelį eskaluojančio Irano, taip tildydamas bandymus karą Artimuosiuose Rytuose prioritetų sąraše iškelti aukščiau už Ukrainą.
Šią poziciją įtvirtino ir šalies prezidentas, prieštaraudamas Kongreso pateiktam įstatymo projektui, kuriuo būtų skiriama karinė parama tik Izraeliui. Nors politinė kova tęsiasi, JAV skyrė dar vieną karinės paramos Ukrainai paketą, kurio vertė beveik 0,5 mlrd. JAV dolerių.
Europa taip pat demonstruoja paramą Ukrainai. Tai įrodo ir reguliarūs valstybių paramos paketai bei bendras ES sprendimas aprūpinti Ukrainą artilerijos šaudmenimis. Tačiau pastaruoju atveju skirti pinigus nepakanka — Europos valstybių karinė pramonė nepaveža tokių užsakymų, ją būtina plėsti ir reformuoti. Tokiu būdu iš žadėto milijono artilerijos šaudmenų pagaminta ir perduota tik trečdalis.
Šeštadienį į Kyjivą atvykusi EK prezidentė U. Von der Leyen susitiko su V. Zelenskiu bei aptarė Ukrainos kelią į ES, galimų derybų su Rusija klausimą, taip pat greičiausiai buvo paliestos ir minėtos karinės paramos kovojančiai šaliai problemos.
Ukrainoje aštrėja politinė kova
Pačioje Ukrainoje aštrėja politinė kova. Viešoje erdvėje daugėja diskusijų, kad dabartinė Ukrainos valdžia sukėlė per didelius lūkesčius visuomenei dėl puolimo, kišosi į karinį planavimą ir yra per kietai įsikibusi besąlyginės Ukrainos pergalės idėjos. Panašu, tokių idėjų yra ir buvusioje ir/ar esamoje V. Zelenskio aplinkoje. Tai iliustruoja neseniai pasirodęs „Time“ straipsnis, kuriame be kitų dalykų akcentuojamas prezidento nuovargis, užsispyrimas nesiderėti su Rusija bei nepasitenkinimas Vakarų karinės pagalbos mastais.
Netikėtai kritiška prezidento administracijos reakcija į gen. V. Zalužno straipsnį „The Economist“ bei greičiausiai be kariuomenės vado žinios įvykdytas SOP vado atleidimas parodo, kad problemų Ukrainos politiniame kariniame elite netrūksta. Blogiausia, kad problemos rimtos, nes dėl paprastų darbinių nesutarimų niekas komunikacijai nenaudoja tarptautinės žiniasklaidos.
Ar Ukrainoje kitais metais vyks prezidento rinkimai iki galo nėra aišku. Tačiau akivaizdu, kad ir ši politinė kova ima daryti įtaką situacijai fronte.
Kaip kontrastą kietai Ukrainos pozicijai, Rusija kartas nuo karto aukščiausiu lygiu siunčia signalus, jog yra pasiruošusi deryboms. Praėjusią savaitę tai darė gynybos ministras S. Šoigu. Žinoma, esą tai darys tik Rusijai naudingomis sąlygomis, tačiau didėjančio nuovargio Vakaruose ir pačioje Ukrainoje kontekste agresorius įgauna daugiau manevro laisvės visų pirma diplomatiniame fronte.
Tiesa, Rusijai pavyksta šia laisve pasinaudoti labai ribota apimtimi. Taip, prie prorusiškos Vengrijos prisijungė ir Slovakija, tačiau bendrai Vakaruose sprendžiamos Vakarų valstybių problemos, o ne rusų primestas žaidimas. NBC paskelbta informacija apie diskusijas dėl galimų derybų su agresoriumi nepanaši į siekį grįžti prie „verslo kaip įprasta“ su Kremliumi. Tai labiau primena norą išgryninti Vakarams ir Ukrainai priimtinas sąlygas, kuomet būtų galima pradėti tokias derybas.
Taip pat rusams į savo ginklų tiekėjų ratą pavyko įtraukti Šiaurės Korėją. Pasirodė informacija, kad Azijos diktatūra Kremliui jau skyrė milijoną artilerijos šaudmenų. Tai gali būti ir PSYOPS triukas parodant, kad ES su savo milijonu šaudmenų Ukrainai yra įstrigusi, o Kremlius jį gavo vos spragtelėjęs pirštais. Taip pat pasirodė informaciją, kad Šiaurės Korėja Rusijai skiria raketų ir kitos ginkluotės. Net jei tik dalis šių pranešimų atitinka realybę, vis vien tai yra reikšminga pagalba Rusijai.
Tačiau esminis Kremliaus taikinys — Kinija — toliau išlieka santūri. Paskutinis V. Putino vizitas Kinijoje baigėsi diplomatinėmis malonybėmis. O garsios, griežtos ir karingos sąjungininkų retorikos neišgirdome. Būtent ji Kremliui dabar buvo reikalinga kaip oras, nes ji galimai paskatintų dalies globalaus konflikto bijančių vakariečių pastangas užšaldyti karinę paramą Ukrainai ir/ar aktyviai siūlyti taikos derybų idėją.
Tarsi „netyčia“ buvo paskelbta apie artimiausią mėnesį Kinijos vadovo Xi oficialų vizitą į JAV. Rusams daugiau negu aišku, kad be rimto Pekino diplomatinio, karinio ir technologinio įsikišimo, strateginėje perspektyvoje Kremlius laimėti Ukrainoje nesugebės. Panašu, Kinija mėgaujasi esama padėtimi ir godžiai žvilgčioja į Taivaną.
Situacija fronte
Ukrainos puolimas tęsiasi jau 5 mėnesiai, tad galima pateikti tam tikrą apibendrinimą. Puolimo operaciją galima suskirstyti į pagrindines pastangas (strategine — operacine prasme pagrindinė puolimo ašis) Zaporižios kryptyje ir pagalbines pastangas (strategine — operacine prasme remianti puolimo ašis) Bachmuto kryptyje.
Visos puolimo operacijos sumanymą galima būti apibūdinti taip:
1) Sukaustyti rusų vienetus Donecko kryptyje, pagrinde prie Bachmuto.
2) Nenustoti vykdyti puolamųjų operacijų kitose fronto vietose (Luhansko ir Pietų kryptyse) bei jei įmanoma strateginiame — operaciniame lygmenyje klaidinti rusus.
3) Zaporižios kryptyje pralaužti rusų gynybą, ugnimi ir manevru atskirti rusų logistiką bei blokuoti agresoriaus grupuotę Kryme.
Galima iš dalies sutikti su kritikais, teigiančiais, jog pradėti tokią operaciją be tinkamos aviacijos paramos (pv.: F16, „Mirage 2000“) ir ilgo nuotolių raketų (ATACMS) buvo labai rizikingas žingsnis. Didžiausia atsakomybė pirmiausia tenka ne Vakarams, kurie negalėjo (ar nenorėjo) duoti įrankių, bet Ukrainos politinei — karinei vadovybei, kuri tokiomis sąlygomis visgi priėmė sprendimą vykdyti operaciją.
Kita vertus, anksčiau ar vėliau, puolimas buvo neišvengiamas ir būtinas, kadangi norint laimėti šį karą, ukrainiečiams buvo būtina bandyti perimti iniciatyvą ir pasinaudoti vasaros viduryje nusilpusiomis agresoriaus pajėgomis Ukrainoje. Apžvelkime, kokie šios operacijos realūs rezultatai.
Ukrainos pajėgos Zaporižios kryptyje nupjovė link Velyka Novosylkos nukreiptą okupantų pleištą ir įkalė savo pleištą prie Robotynės. Kurį laiką agresoriui buvo pavykę išlyginti situaciją, tačiau pastarąją savaitę, dėka sėkmingų operacijų vakariniame flange, Ukrainos pajėgos susigrąžino iniciatyvą.
Bachmuto sektoriuje Ukrainos gynėjai nupjovė rusų pleištą link Časiv Jaro, užėmė svarbias aukštumas Klišijivkos — Andrijivkos ruože ir šiuo metu kaunasi už pozicijas rytinėje geležinkelio pusėje. Tuo pačiu pradėtos lokalios operacijos kairiajame Dnipro upės krante, kurios prikausto agresoriaus pajėgas Pietinėje kryptyje, taip apribojant jo vienetų permetimo galimybes į Zaporižios kryptį.
Ukrainos pajėgos nukovė 93 400 rusų karių, sunaikino 3765 šarvuotos technikos ir 3946 artilerinės technikos vienetus. Atsižvelgiant į bendrus agresoriaus nuostolius nuo 2022 m. vasario 24 d., tai sudaro 30,9 proc. visų gyvosios jėgos, 25 proc. šarvuotos technikos ir net 48,7 proc. artilerinės technikos nuostolių.
Taigi, per 5 iš 20 karo mėnesių Ukrainos pajėgos be rimtos aviacinės paramos pasiekė įspūdingų rezultatų naikinant agresoriaus pajėgas. Tačiau, visgi pagrindinis operacijos tikslas kol kas lieka neįgyvendintas — nepaisant intensyvėjančių Ukrainos pajėgų smūgių „Storm Shadow“ ir ATACMS raketomis, rusų logistinė sistema Zaporižios kryptyje nėra suardyta, o Krymas nėra izoliuotas (blokuotas).
Kodėl? Pabandykime atsakyti į šį klausimą:
Nepaisant milžiniškų nuostolių, agresorius dar turi gyvosios jėgos potencialo. Jis yra užtikrinamas iš mobilizuotųjų ir „kontraktinikų“ formuojamais reguliariais vienetais bei iš kalinių užpildytais „Shtorm Z“ batalionais. Kai kurie okupantų vienetai (brigados, pulkai), karo eigoje jau po kelis kartus buvo patyrę virš 60–70 proc. nuostolių (kai vienetas negali vykdyti užduočių), o po to vėl papildyti ir mesti atgal į kovą. Kas liečia šarvuotą techniką ir artileriją, tai per ilgus metus, įskaitant sovietmetį, rusai yra sukaupę didelius šios technikos rezervus. „Global Firepower index“ duomenimis, 2023 m. Rusija turi 164 207 šarvuotos technikos ir 14 798 artilerinės technikos vienetus.
Didžioji dalis Rusijos turimos technikos yra pasenusi, o naujų sistemų gamybos mastai yra labai riboti, tačiau to kontaktinėje linijoje užversti ukrainiečius mėsa ir metalo laužu pakanka. Tuo tarpu sudėtingiausią situaciją artilerijos sistemų srityje. Tai rusai bando spręsti gaudami pagalbą iš Šiaurės Korėjos bei vystydami savo dronų pajėgumą.
Bet tai tik skaičiai. Esmė — kad Rusija turi politinę valią ir karinį ryžtą ne tik tęsti karą, bet ir kovoti dėl iniciatyvos. Agresoriaus karinė vadovybė ne tik kontratakuoja Ukrainos puolimo ašyse. Ji taip pat geba telkti prastai aprūpintus ir paruoštus vienetus kituose ruožuose bei nepaisant didelių nuostolių siekia sukurti kuo daugiau įtampos židinių.
Puolimo operacijomis link Avdijivkos ir Kupjansko norima: 1) pasiekti operacinę sėkmę Donecko ir Luhansko kryptyse (t. y., įvykdyti seniai viešai deklaruojamą politinį Rusijos karo tikslą), 2) atitraukti Ukrainos pajėgas iš Zaporižios krypties ir Bachmuto sektoriaus.
Neatmestina, kad šios savaitės agresoriaus suaktyvėjimas Vuhledare ir Velyka Novosylkos apylinkėse gali indikuoti apie siekį ir čia Ukrainos pajėgoms sukurti įtampos židinį.
Su pirmu uždaviniu susitvarkyti nepavyksta dėl žemos atakuojančių vienetų kokybės, neefektyvios paramos ugnimi ir prasto pajėgų valdymo. Nuostolių ir pasistūmėjimo gylio santykiai Avdijivkos šiauriniame flange ir Svatovės šiauriniame flange nėra adekvatūs. Tuo tarpu antras uždavinys yra įgyvendinamas sėkmingiau.
Didelį vaidmenį čia vaidina rusų aviacija, bei jos naudojamos koreguojamos aviacinės bombos (KAB‘ai). Per spalį rusai jų panaudojo rekordinį skaičių — 1165. Tai atriša rankas rusų manevriniams vienetams pulti. Taip pat verčia Ukrainos pajėgas stiprinti šių karštų taškų gynybą ne tik kontaktinėje linijoje (manevriniai vienetai, artilerijos parama), bet ir oro gynybos prasme. Tokiu būdu pajėgų ir resursų tolimesnėms operacijoms Zaporižios kryptyje lieka vis mažiau (o čia vis dar labai aktyviai veikia rusų atakos sraigtasparniai).
Kita vertus, Kremlius nuo rugsėjo 14 d. ne organizavo plataus masto smūgį raketomis, o toliau iš esmės remiasi „Shahed dronų“ smūgiais. Agresoriaus dabartiniai gamybiniai mastai leido per šį laikotarpį pasigaminti raketų keliems didesnio masto smūgiams (bendroje sumoje įvairaus efektyvumo raketų kiekis gali siekti iki 200 raketų). Tad, tikėtina, agresorius netrukus suintensyvins smūgius Ukrainos karinei ir civilinei infrastruktūrai, kas taip pat turės efektą kontaktinei linijai.
Mūšių dinamika
Agresorius ėmė intensyvinti smūgius tolimojo poveikio ugnies priemonėmis. Tai atsispindi jo nuostoliuose. Nors raketų Ukrainos gynėjams pavyko numušti tiek pat, kiek ir užpraeitą savaitę (10 ir 10), žvelgiant į pastarojo mėnesio dinamiką, fiksuojamas intensyvumo augimas. Rusų dronų nuostoliai ženkliai išaugo (60 ir 135). Taip pat reikia pažymėti, kad keisdami smūgių maršrutus ir taktiką okupantai sugebėjo sumažinti Ukrainos oro gynybos efektyvumą.
Agresoriaus prioritetiniai taikiniai išlieka tie patys: 1) energetinė infrastruktūra (ruošiantis šaltajam metų laikotarpiui), 2) jūrų uostų infrastruktūra (su tikslu daryti įtaką „grūdų susitarimo“ dinamikai) ir 3) kariniai oro uostai (su tikslu medžioti „Su24“, t. y., „Storm Shadow“/SCALP nešėjus).
Praėjusią savaitę agresoriaus nuostolių dinamika kituose parametruose rodo jo problemas kontaktinėje linijoje bei užnugaryje. Nemažai nuostolių patirta dėl itin intensyvių kautynių Avdijivkos sektoriuje.
Rusų gyvosios jėgos nuostoliai vėl išaugo (5250 ir 6010). Kaip matome, mėnesio dinamika šioje srityje išlieka banguojanti. Tai nulemia agresoriaus kovinis ciklas — ataka (aukštesni nuostoliai), persigrupavimas (mažesni nuostoliai), vėl ataka (vėl didesni nuostoliai). Visgi amplitudė nėra didelė, tad galima teigti, jog Rusijos pajėgos geba palaikyti gana vienodą mūšio tempą.
Tas pats pasakytina apie šarvuotos technikos nuostolius (221 ir 304). Tiesa, įdomi tendencija — iki savaitės pabaigos gyvosios jėgos, šarvuotos technikos ir artilerinių sistemų nuostoliai koreliavo, t. y., puolant mechanizuotais vienetais ir remiant artilerijai, visų trijų kategorijų nuostoliai išaugdavo panašiomis proporcijomis. Tačiau savaitės pabaigoje gyvosios jėgos nuostoliai šovė į viršų, o šarvuotos technikos ir artilerinių sistemų — krito žemyn.
Tai rodo, kad savaitės pabaigoje:
1) Vykdydamas puolimo operacijas agresorius neturėjo kitos išeities, tik remtis pėstininkais be rimtesnės šarvuotos technikos ir netiesioginės ugnies (artilerijos) paramos;
2) Ukrainos artilerija sėkmingai gaudė rusų pajėgas susitelkimo rajonuose bei mūšio rikiuotės formavimo vietose ruošiantis atakoms. Šį efektą visų pirma leidžia pasiekti laimimos artilerijos dvikovos.
Detaliau kalbant apie artileriją, bendri rusų nuostoliai vėl išaugo (165 ir 220). Ypatingai praėjusią savaitę dideli nuostoliai buvo MLRS srityje (9 ir 33). Svarbu pažymėti, kad praėjusią savaitę okupantai šioje srityje patyrė didesnius nuostolius, nei per kitas tris savaites kartu sudėjus (26 ir 33). Tai greičiausiai turės įtakos agresoriaus gebėjimui atakuojant Ukrainos pajėgų logistiką ir vykdant artilerijos dvikovas.
Išaugo ir rusų oro gynybos sistemų netektys (9 ir 12). Augimas fiksuojamas netgi pastarųjų 4 savaičių dinamikoje.
Savo ruožtu Ukrainos pajėgos suintensyvino smūgius agresoriaus užnugaryje, dėl ko ženkliai išaugo rusų nuostoliai nešarvuotų („soft skin“) automobilių grafoje (128 ir 198). Tokia tendencija stebima ir per paskutines keturias savaites.
Ekspertai primena, kad sunkvežimiais arčiau kontaktinės linijos yra privežami šaudmenys, įranga, atvežamas karių papildymas, išvežami sužeistieji, gabenamas maistas ir vanduo.
Bendras vertinimas ir prognozės
Vakarai vis dar nesupranta ir tinkamai nesiruošia galimam globaliam konfliktui. Karinės pramonės reforma iš esmės nutaikyta į Ukrainos poreikių tenkinimą, o ne drastiškai reformuojama į Vakarų karinius poreikius aprūpinančią sistemą galimo konvencinio karo sąlygomis.
Esminis Ukrainos frontas šiuo metu yra diplomatinis. Čia įtampų netrūksta, o sumenkus ar tuo labiau netekus Vakarų karinės pagalbos, situacija mūšio lauke ims keistis sparčiai ne Ukrainos naudai. Dėl to diplomatinės Ukrainos pastangos su pasverta retorika bei Vakarų adekvatus grėsmių suvokimas ir greiti veiksmai dabar yra kritiškai svarbūs.
Ukrainos pajėgos tęsia savo strategiją kovoti pirmiausia su priešo pajėgomis, o tik po to bandyti fiziškai išlaisvinti teritoriją. Šį principą patvirtiną ir 2023 m. Ukrainos pajėgų vasaros — rudens puolimo kampanija.
Dalį tikslų rusams pavyko pasiekti
Jos metu ukrainiečiams pavyko iki minimumo sumažinti grėsmę Orichivui, Velyka Novosylkai ir Časiv Jarui, tačiau kol kas operacinių tikslų pasiekti nepavyksta. Bet puolimas nėra baigtas. Žinoma, klimato sąlygos turės įtaką, tačiau vargu ar pakeis Ukrainos gynėjų planus. Prieš metus Chersono išlaisvinimo operacija buvo įvykdyta vėlyvą rudenį.
Tuo tarpu agresorius pradėjo savo rudens — žiemos kampaniją, kurios tikslai yra nutraukti ukrainiečių puolimo operacijas bei pasiekti operacinių tikslų Luhansko ir Donecko kryptyse. Šiuos tikslus okupantai visų pirma bando pasiekti Kupjansko ir Avdijivkos apylinkėse.
Atsižvelgiant į karinį ryžtą, sutelktas pajėgas ir operacijų intensyvumą, galima teigti, kad bent dalis agresoriaus tikslų buvo pasiekti (pvz. Ukrainos pajėgų puolimo potencialo Zaporižios kryptyje mažinimas).