Visą praėjusią kadenciją Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitete dirbusi „valstiečių“ atstovė Rima Baškienė įsitikinusi, kad būtina vėl peržiūrėti moksleivių ir studentus krepšelius, o visai švietimo sistemai skirti kasmet 6 proc. bendrojo vidaus produkto finansavimą (šiuo metu skiriama 4,2 proc. – LRT.lt).
Vienas iš konservatorių kandidatų į švietimo ir mokslo ministrus Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad pirmiausia reikėtų kelti mokytojų prestižą – didinti algas, gerinti jų parengimą. Kalbėdamas apie aukštąjį mokslą, konservatorius pabrėžė, kad būtina kuo greičiau imtis universitetų apjungimo reformos.
Ministras – iš naikintino universiteto?
R. Baškienė pabrėžė, kad „valstiečių“ švietimo reformą rengs profesionalai. Vienas iš šios partijos kandidatų švietimo ir mokslo ministro postui užimti – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dekanas Eugenijus Jovaiša.
Tačiau būtent šio universiteto, M. Adomėno įsitikinimu Lietuvos aukštųjų mokyklų žemėlapyje turėtų nelikti.
„Universitetų tikrai per daug. Turėtų likti trys universitetai, tačiau nenaikinant tų specialybių, kurios būtinos. O administracijas ir besidubliuojančias specialybes ir programas reikėtų apjungti. Taip universitetuose atsirastų kritinė masė mokslininkų, kurie galėtų vystyti stambesnius mokslinius projektus“, – kalbėjo M. Adomėnas.
Paklaustas, kokius tris universitetus konservatoriai yra nusiteikę palikti, jis nepanoro pasakyti – esą tam, kad neįsižeistų tie, kurie atsidurs naikintinų sąraše.
„Universitetų apjungimas – ilgalaikis procesas, truksiantis ne metus ir ne dvejus. Jei apjungti universitetai iki naujo Seimo kadencijos pabaigos pradėtų normaliai veikti, tai būtų labai gerai“, – svarstė M. Adomėnas.
Jis užsiminė, kad LEU neturėtų likti, o pedagogus galėtų rengti kiti, kur kas stipresni universitetai.
Tuo metu „valstiečių“ atstovas E. Jovaiša mano, kad pirmiausia reikėtų įvertinti, ką aukštajam mokslui davė studentų krepšelių sistema. Jo įsitikinimu, rimtai svarstytina, kad aukštasis mokslas būtų finansajuomas valstybės ir būtų įteisintas valstybės užsakymas, kiek kuriojeje aukštojoje mokykloje turėtų būtų rengiama tam tikrų specialybių studentų.
Tokia reforma, pasak E. Jovaišos, padėtų pakeli aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus, kurių vidurkis šiuo metu – tik 619 eurų, kai Finansų ministerijos pareigūnai esą vidutiniškai uždirba daugiau nei 1900 eurų, o Švietimo ir mokslo ministerijos – apie 1600 eurų.
Privalomąjį mokslą reikėtų pradėti anksčiau
E. Jovaiša taip pat mano, kad privalomąjį mokslą vaikai turėtų pradėti nei nuo septynerių, o nuo šešerių metų. Privalomas parengiamąsias klases jie turėtų pradėti lankyti būdami ne šešerių, bet penkerių metų.
Pasak jo, mūsų gyvenimo laikas – labai spartus, todėl nereikėtų sendinti jaunimo, verčiant mokyklos suole sėdėti iki 19 ar 20 metų.
„Valstiečių“ atstovas taip pat įsitikinęs, kad būtina vėl pertvarkyti baigiamųjų privalomojo ugdymo mokyklų egzaminų sistemą, nors ji jau ir buvo taisoma daugybę kartų.
Universitetų – ne tiek jau daug
Kalbėdamas apie universitetų jungimą, E. Jovaiša atkreipė dėmesį, kad jų nėra tiek, kiek viešai ne kartą buvo suskaičiuota: „Esą Lietuvoje yra 40 ar 44 universitetai. Iš tikrųjų yra 14 valstybinių universitetų ir 10 valstybinių kolegijų. Bet ne tai svarbu. Svarbu tai, kad mūsų aukštasis mokslas yra dvipakopis. Koleginio aukštojo mokslo tikslai vieni, o universitetinio aukštojo mokslo – kiti. Tačiau kai kolegijoms buvo suteikta galimybė rengti bakalaurus, pasidėjo painiava. Kai bus sutvarkyta sistema, kam privalu rengti bakalaurus, bus suprasta, kad Lietuva universitetų ne tiek daug turi.“
E. Jovaiša pažymėjo, kad tik du Lietuvos universitetai pelnytai gali save laikyti tikraisiais akademiniais universitetais. Tai – Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai. Visi kiti universitetai po nepriklausomybės atkūrimo išaugo iš buvusių specializuotų institutų: LEU – iš Vilniaus pedagoginio instituto, Kauno technologijos universitetas –iš Politechnikos instituto ir panašiai. Tarp universitetų atsidūrė ir visos Lietuvos dvasinės seminarijos.
„Bet visų tų buvusių specializuotų institutų, tapusių universitetais, mums tikrai reikia. Neapsieisime ir be medikų, ir be dailininkų, ir be mokytojų“, – sako E. Jovaiša.
Jis teigiamai įvertino prasidėjusį LEU ir Vytauto Didžiojo universitetų susijungimą. E. Jovaiša mano, kad pedagogų rengimas privalėtų tapti visos valstybės reikalu, ko pastaraisiais metai tikrai nebuvo.
Kolegijas iškeldintų į provinciją
Kalbėdamas apie aukštojo mokslo reformą, M. Adomėnas teigė manąs, jog kolegijos turėtų steigtis ar steigti savo filialus regionuose. Taip, pasak konservatoriaus, sumažėtų būsimų studentų paskatos ieškoti profesinio aukštojo mokslo didmiesčiuose.
Kita prioritetinė švietimo reformos dalis, M. Adomėno įsitikinimu, būtų profesinis rengimas. Jį pertvarkant, jis siūlo sekti Vokietijos pavyzdžiu, kai būsimi tam tikrų profesijų ar amatų atstovai dalį mokslo praleidžia mokyklose, dalį – įmonėse.
„Dabar profesinis išsilavinimas Lietuvoje prilygsta kone keiksmažodžiui. Tačiau dažnai bakalauro studijas aukštosiose mokyklose baigę absolventai įsidarbina kokiose nors siauros specalizacijos įmonėse. Taip neturėtų būti“, – įsitikinęs M. Adomėnas.
Darbo kodeksą užsimojo taisyti abi partijos
Dėl neseniai Seime patvirtinto Darbo kodekso tiek „valstiečiai“, tiek konservatoriai sutaria, kad reikėjo pritarti prezidentės Dalios Grybauskaitės veto ir užsimoję šį dokumentą taisyti.
Tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ ketina pirmiausia pataisyti Darbo kodeksą taip, kad darbuotojui būtų sugrąžintas silpnesniojo darbo santykių dalyvio statusas.
Kalbant apie kitas socialines reformas, vienas iš galimų konservatorių kandidatų socialinės apsaugos ir darbo ministro postui užimti – Seimo narys Liutauras Kazlavickas teigė, kad būtina kuo greičiau baigti „Sodros“ reformą. O pirmiausia – nuo jos „pečių“ nuimti valstybės skolą.
Konservatorius taip pat įsitikinęs, kad vienas iš prioritetinių darbų – priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymą.
„Būtina skirti kuo daugiau dėmesio šeimoms, sudarant sąlygas vaikams augti jose. Todėl šeimoms reikėtų suteikti profesionalią socialinę, psichologinę ir edukacinę pagalbą“, – įsitikinęs L. Kazlavickas.
Šiuo klausimu jam pritarė „valstiečių“ atstovė Dovilė Šakalienė. Tačiau, prisimindama savo darbą grupėje, kuri rengė naują Vaiko teisių pagrindų įstatymą, ji apgailestavo, kad jis šios kadencijos Seime buvo taisytas apie 500 kartų ir sugadintas nebeatpažįstamai.
„Esu tikra, kad šis įstatymas turėtų būti atiduotas Seimo Žmogaus teisių komitetui, kuriam labai norėčiau vadovauti. Pirmiausia privalėtume sutarti, kaip profesionaliai reikia padėti asocialioms ar padidintos rizikos šeimoms. Vakarų šalių patirtis rodo, kad nevyriausybinių organizacijų pagalba gali jas pakeisti. Būtina dirbti regionuose, kur nėra kvalifikuotų speccialistų. Be to, laikina vaikų globa, kai socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, negali trukti metų metus, kaip yra dabar Lietuvoje. Kartais laikinoji vaikų globa vaikų namuose užtrunka net po 5 metus“, – kalbėjo D. Šakalienė.
Didžiausia takoskyra tiek tarp pačių konservatorių, tiek „valstiečių“ gretose – dėl partnerystės įteisinimo ir sutarimo, ar tėvai, vieni auginantys vaikus, laikytini šeima, ar ne.
„Valstietė“ R. Bakšienė yra kategoriškai nusistačiusi prieš partnerystės įteisinimą. Konservatoriai savo gretose irgi turi ne vieną panašiai galvojantį politiką.
„Aš esu už partnerystės įteisinimą ir manau, kad ir vieniša mama, ir vienišas tėvas laikytini šeima. Tačiau palikime šią problemą spręsti partijų vadovams“, – atsargiai pastebėjo D. Šakalienė.