„Situacija „per se“ yra šiek tiek pasikeitusi. Ilgą laiką buvo pastangos demokratizuoti Afganistaną . Talibano politinis flangas irgi dalyvavo derybose ir politiniuose procesuose, jie yra šiek tiek apsišlifavę.
Kai gauni valdžią, ir tarptautinė nuomonė yra priešiška, išskyrus tokias šalis kaip Kinija ar Rusija, turi iš karto rodyti šiek tiek kitokį veidą, nes su tavimi niekas nešnekės, o šnekėti reikės“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė, tarptautinių santykių specialistė dr. Margarita Šešelgytė.
Šnekėtis Afganistanui reikės, nes šaliai gresia didelė humanitarinė krizė – badas, nes dėl sausrų ūkininkai prarado labai daug derliaus, paaiškino ji. O Afganistano ekonomika didele dalimi laikosi ant tarptautinių dotacijų, kurių didelė dalis ateina iš Vakarų valstybių.
„Talibanui reikės rodyti savo švelnųjį veidą, jeigu jie norės gauti paramą. O pinigų jie norės, nes kitaip neišgyvens“, – sakė M. Šešelgytė.
Dar nelabai aišku, kas tiksliai ateina į valdžią
Islamo tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius teigė, kad šioje situacijoje svarbu suprasti, kad į valdžią beateinančių žmonių būryje yra labai skirtingų ideologijų ir net pasaulėžiūrų žmonių.
„Jie yra jungiami bendro siekio, ką jie ir atliko, nuversti, kaip jie teigdavo, marionetinę Afganistano Vyriausybę ir išstumti okupacines pajėgas. Klausimas yra, kaip bus viduje pasidalinta ta fronto įtaka, valdžia, kokią Afganistano politinę sistemą, ypač administracinį suskirstymą, naujoji valdžia mato?
Kitaip tariant, ar bus eita per etnokonfesinį Afganistano pasidalinimą, ir gubernijos pradės sutapti su Afganistano etninėmis vidinėmis ribomis? Jei taip nutiktų, mes kalbėtume apie labai specifinį – iš dalies feodalinį, iš dalies federalinį modelį. Kita vertus, labai svarbu ir tai, kaip Kabule jie pasidalins valdžią“, – aiškino E. Račius.
Profesorius spėja, kad konservatyvioji to judėjimo pusė ir bus ta, kuri turės didžiausią įtaką.
„Bet tai nereiškia, kad nuosaikesnės jėgos neturės jokios galimybės to šiek tiek atsverti. Kol kas per anksti pasakyti, ar tai yra grįžimas į tai, kas buvo iki 2001 metų rugsėjo. Yra didelė tikimybė, kad bus kažkas panašaus, bet nenorėčiau tikėti, kad situacija bus identiška“, – teigė E. Račius.
Mokslininkas nebuvo linkęs iš anksto gesinti vilčių tų, kas turi kruopelę optimizmo, kad galbūt naujoji valdžia nebus tokia griežta, koks buvo pirmojo savo valdymo Talibanas.
„Klausimas – judėjimo viduje, kaip ten galiausiai bus pasiskirstyta ir kas dominuos. Man asmeniškai tai, kas dabar vyksta, šiek tiek primena Irano revoliuciją.
Tuo metu, kai šachas buvo nuverstas, tas opozicinis frontas buvo labai platus – nuo labai sekuliarių, net komunistuojančių, jėgų iki labai konservatyvių ir religinių. Dabar tokio plataus fronto neturime, bet jis vis tiek yra šiek tiek platesnis. Klausimas yra, kiek originalusis Talibanas įsileis kitas islamistines jėgas?“, – dėstė E. Račius.
Pasak jo, svarbu suvokti, kad islamiškasis frontas ideologine prasme tikrai nėra vienalytis.
„Jei šį kartą Talibanas įsileis tarkime Gulbuddino Hekmatyaro grupę ar Haqqani tinką, (…) gali būti, kad skirtinguose regionuose bus šiek tiek skirtinga padėtis“, – sakė E. Račius.
Moterų švietimo padėtis regionuose skiriasi
Mokslininkas neatmetė, kad pietinėse šalies teritorijose praktiškai neliks moterų švietimo.
„Todėl, kad puštunų gyvenamose teritorijose tradicionalizmas yra įsisenėjęs. Ten ir dabar moterų mokyklų lankomumas buvo daug žemesnis lyginant su vakarine dalimi, kurioje dominuoja tadžikai“, – aiškino E. Račius.
Tačiau jis nebuvo linkęs daryti išvados, kad taip bus visoje šalyje.
„Net ir griežtai islamiškos tradicijos rėmuose, niekur nebūtų galima rasti, kad pranašas Muhamedas manė, jog moterys neturi būti išsilavinusios.
Manau, kad pradinis, greičiausiai ir vidurinis, išsilavinimas liks. Galbūt bus daugiau religijos nei bet ko kito, bet formaliai tas išsilavinimas liks. Bet jau kalbant apie profesijų pasirinkimą, aukštąjį mokslą, čia jau galima didelį klaustuką dėti“, – teigė E. Račius.
Kalbėdamas apie burkas, profesorius atkreipė dėmesį, kad puštunės moterys ir iki Talibano taip rengėsi.
„Dėl nesaugumo didelė dalis ir nepuštunių moterų rengdavosi burkomis, kad būtų nematomi jų veidai, tada pašaliečiai vyrai galbūt neturėtų drąsos prie jų prieiti. Negalima teigti, kad burka buvo visiškai išstumta iš afganių kasdienybės“, – teigė E. Račius.
Tarptautinės žiniasklaidos pranešimus apie tai, kad Kabulo gatvėse sumažėjo moterų, profesorius siejo su bendra nesaugumo atmosfera.
„Kai visos valstybinės, mokymo įstaigos, didieji prekybos centrai uždaryti, natūralu, kad tiek vyrų, tiek moterų gatvėse labai sumažėjo. Suprantama, kad moterys gali jaustis labiau pažeidžiamos, ir natūralu, kad procentaliai jų sumažėjo daugiau. Jos bando išlaukti, bent jau kol bus akivaizdu, kaip reikia elgtis, kiek galima išeiti vienai ar su palydai, ir kaip apsirėdžius“, – sakė E. Račius.
Apskritai, mokslininko nuomone, šios krizės kontekste per daug dėmesio skiriama šalies sostinei Kabului, ir per mažai informacijos yra iš regionų.
„Matome, kas vyksta Kabulo oro uoste, bet klausimas, o kas vyksta pavyzdžiui Herato arba Kandaharo, kitų didžiųjų miestų oro uostuose? Ar irgi yra tie patys vaizdai? Ten, tiesa, nėra evakuojamų užsieniečių, bet šia prasme atrodytų, kad kitur, net ir didžiuosiuose miestuose, yra ramu“, – sakė E. Račius.
Spėja, kad kaimo vietovėse didžiulio pokyčio nėra
VDU profesorius spėjo, kad šalies kaimo vietovėse didžiulio pokyčio neįvyko.
„Tarkime, kai Lietuva pasitraukė iš Goro provincijos sostinės 2013 m. , nominali valdžia ten buvo, bet ten buvo vietiniai žmonės, kurie jokio lojalumo centrinei valdžiai neturėjo, ir gyvenimo būdas ten grįžo į tradicinį. Moterys, kaip buvo, taip ir liko, viešojo gyvenimo paraštėse“, – sakė E. Račius.
Pasak jo, kai kur vietos gyventojams dėl pokyčių gyvenimo kokybė galbūt net potencialiai pagerės, „kai tie žmonės galės judėti laisviau, nebijodami, kad bus reketuojami policininkų arba kažkokių vietinių tarnautojų, nes Talibanas yra žinomas kaip režimas, kuris netoleravo korupcijos“.
Korupciją kaip didžiulę problemą tos šalies žmonėms minėjo ir VU TSPMI direktorė M. Šešelgytė, atkreipusi dėmesį tai, kaip greitai šalyje valdžią perėmė Talibanas.
„Tai, kad jie atėjo ne per devyniasdešimt dienų, kaip buvo sakyta, o per savaitę, rodo labai dideles Vakarų remiamos vyriausybės problemas. Viena iš jų yra korupcija. Antra iš problemų, kad nesugebėjo susikurti normalios kariuomenės. (...) Žmonės irgi nesukilo, jie tiesiog kapituliavo, pakeitė puses ir prisitaikė.
Tai rodo, kad vyriausybė neturėjo paramos, o Talibanas turi. Aišku, ar ta parama yra nuoširdi, ar paremta baime yra kitas klausimas“, – sakė M. Šešelgytė.
VU TSPMI vadovė atkreipė dėmesį, kad Afganistano visuomenė nėra mačiusi tokių didelių laisvių ir demokratijų kaip mes .
„Jiems tai yra daugiau mažiau norma. Mes piktinamės, kad moterys ten yra neišsilavinusios, bet labai daug ir vyrų yra neišsilavinusių, bet ten yra kitokia visuomenė. Manau, kad čia mums atrodo didesnė tragedija negu jiems“, – teigė M. Šešelgytė.
Iš šalies bėga pažeidžiamiausi
VDU profesorius teigė, kad tose nuotraukose, kur matomi iš šalies plūstančios masės, yra pažeidžiamiausi žmonės.
„Aš nemačiau 40 mln. bėgančių, aš mačiau apie 100 tūkst. ginkluotų žmonių, kurie bando įvesti tvarką. Tai yra sena tvarka, mums, žiūrint iš šalies, nepriimtina. Bet jie bando įvesti tam tikrą tvarką.
Kokie 35 mln. kaip vakar, užvakar ir prieš tris savaites atsikėlė ryte, nuėjo į lauką, palaistė tą lauką arba jį apdirbo, ir nemato jokio pokyčio. O milijonas, du, o gal ir trys milijonai tikrai yra labai pažeidžiami. Dažniausiai tai yra jaunimas, turintis aspiracijų, edukaciją, arba tai yra žmonės, kurie koloboravo su okupacinėmis pajėgomis“, – sakė E. Račius.
Pasak pašnekovo, tokių žmonių traukimasis yra visiškai logiškas, nes su jais ilgainiui būtų susidorota.
„Reikėtų prisiminti Tarybų Sąjungos sugrįžimą į Lietuvą. Tie, kurie 1940 m. nepasitraukė, 1941 m. nebuvo išvežti, 1944 m. masiškai pasitraukė. O tie, kurie nepasitraukė labai nukentėjo, nes buvo trėmimai ir pan. Tai yra klasikinis modelis, tie, kurie turi dėl ko bijoti, arba turi kažkokių priežasčių išvykti, tie neabejotinai tą ir daro.
O didžioji dalis nei ketina išvykti, nei pajus realių gyvenimo pokyčių į neigiamą pusę, o kai kurie galbūt net pajus pokyčių į teigiamą. Ta tvarka, kurią siūlo Talibanas ir jo sąjungininkai yra tokia, kokia dominavo šimtmečiais. Tai nėra kažkas naujo. Jeigu Lietuvoje kažkas tokią tvarką mėgintų primesti ginklu, mes sakytume, kad tai yra visiškai svetima, tuo tarpu ten taip nėra“, – sakė E. Račius.
Pasak VDU profesoriaus, mes piešiame juodžiausią paveikslą per pačių pažeidžiamiausių žmonių prizmę.
„Faktas, kad ne visiems automatiškai yra taip blogai. Mes nesuvokiame, kad didžioji dalis afganistaniečių gyvena kaimuose, didelė dalis neturi net elektros, jie, tiesą sakant, gal kai kada nelabai orientuojasi, kokia ten dabar yra valdžia, nes į tą kaimą niekada niekas neužsuka, ten net kelių nėra.
Klausimas, apie ką mes kalbame, ar apie progresyviąją liberaliąją visuomenės dalį, kuri dabar tapo labai pažeidžiama, ar apie didžiąją masę žmonių, kurie gyvena savo gyvenimus, ir jiems yra svarbu, kad nebūtų karo. Nes karas buvo tiek daug dešimtmečių, o Talibanas vienu momentu buvo užtikrinęs, kad karo nebuvo“, – kalbėjo E. Račius.
Kas tas Talibanas yra?
Tai, kas gi tas Talibanas yra – teroristinė organizacija, politinė partija, religinė bendruomenė? M. Šešelgytė aiškino, kad po šiuo pavadinimu slepiasi labai daug dalykų – ir politinis sparnas ir militaristinis, kartu tas judėjimas yra paremtas religiniu pagrindu.
E. Račius priminė, kad iš pradžių tai buvo ginkluota draugovė, kuri turėjo savo ideologinį pamatą, kuris susidėjo iš Puštunų garbės kodekso ir islamiškos etikos.
Apie 1993-1994 metus ji norėjo tapti save pasiskelbusia koalicija pietinėje Afganistano dalyje, bet, kaip ir šį kartą, jiems patiems netikėtai pavyko užimti didžiules teritorijas, pakeisti valdžią, pasakojo VDU profesorius.
Tokiu būdu iš ginkluotos draugovės, pasak pašnekovo, jie tapo brutaliu režimu, kai kurių net kaltinamu net vykdžius genocidą kai kurių etnokonfesinių grupių, pavyzdžiui, šiitų hazarų atžvilgiu.
Politologas pripažino, kad jie naudojo terorą šalies viduje, bet, jo nuomone, jų negalima vadinti teroristine organizacija.
„Tada turėtume praplėsti pačią terorizmo sampratą ir vadinti visus režimus, kurie buvo represyvūs, teroristiniais – pradedant Tarybų Sąjungos, tada nacistinės Vokietijos, dabartinės Šiaurės Korėjos. Tada išplausime tą sąvoką. Talibanas buvo pradžioje draugovė, po to – valdžia, nesvarbu, kad nebuvo labai pripažįstami, bet jie buvo valdžia, kuri naudojo terorą prieš savo valstybės piliečius“, – aiškino E. Račius.
Pasak politologo, kai buvo nuversti, jie tapo pasipriešinimu, kovojančiu prieš okupaciją, o dabar jie sugrįžta į valdžią.
Jeigu Talibanas nėra teroristinė organizacija, tada kyla klausimas – o kaip gi tada su Osama bin Ladenu, Rugsėjo 11-ąja? E. Račius sako, kad tai yra jau skirtingas dalykas.
„Jeigu į namus įsileidi kažkokį žmogų, kuris pasirodė turįs savo programą, ir tą programą įgyvendina iš tavo namų, tai tu gali nešti atsakomybę, nes kaip šeimininkas esi atsakingas už savo svečius. Bet nereikėtų sutapatinti svečių su šeimininkais . Šia prasme, taip jau nutiko, kad dėl asmeninių ryšių Bin Ladeno šutvė buvo prisiglaudusi Afganistane, bet Al Quaedos tikslai, veikimo metodai ir ideologija tikrai netapatintina su Talibano“, – dėstė E. Račius.
Klausiantiems, o kaip su narkotikais, mokslininkas paaiškino, kad kai Talibanas jautėsi saugus valdžioje 2000 metais, jis buvo uždraudęs narkotikų gamybą, narkotinių augalų auginimą.
„Afganistanas į 2001 metus įėjo kaip valstybė, kurioje praktiškai nebebuvo pagaminta narkotikų. Kai Talibanas buvo nuverstas, ir jam reikėjo prasimanyti pragyvenimo šaltinių, finansavimas iš narkotikų buvo lengviausiai pasiekiamas, nes naujoji valdžia tiesiog neturėjo galimybių kaip kontroliuoti narkotikų gamybą ir prekybą, ir Talibanas neabejotinai pelnėsi iš to.
Spėčiau, kad jeigu Talibanas pasijus saugus (jį pripažins daug valstybių, gal bus investicijų iš Rusijos arba Kinijos), tai vėl imsis narkotikų gamybos ir platinimo naikinimo, nes pagal savo moralinį principą, kurį jie skelbia teigiant, kad „esame labai islamiški“, niekaip neišeina leisti narkotikų gamybos“, – dėstė E. Račius.
Vakarų veiksmai priklausys nuo naujųjų vadovų elgesio
VDU profesoriaus nuomone, Vakarų požiūris į naujuosius šalies vadovus priklausys nuo jų vadovų elgesio.
„Jei kalbėsime apie didelius žmogaus teisių pažeidimus, tai turbūt Vakarai bus priversti pergalvoti savo poziciją. Bet, jeigu naujieji Kabulo šeimininkai pasirodys bent jau trumpalaikėje perspektyvoje nuosaikesni, tokiu atveju turbūt bus galima iš Vakarų perspektyvos žiūrint bent jau nesigriebti kažkokių veiksmų, kurie galėtų vainikuotis dar vieno konflikto eskalavimu“, – sakė E. Račius.
Pasak M. Šešelgytės, iš europiečiams dabar pagrindinis klausimas yra pabėgėliai.
„Viena vertus, mes jau matėme, ką reiškia pabėgėliai. Antras dalykas, labai lengva juos panaudoti kaip ginklą politiniam spaudimui. Tai išnaudoja tokie režimai kaip Lukašenkos, rusai irgi tą labai gerai naudoja“, – sakė M. Šešelgytė.
Ji girdi nusivylimą žmonių, kurie įdėjo labai daug pastangų gerinti padėtį Afganistane, tačiau mokslininkė nemano, kad visa tai nuėjo perniek.
„ Aš žiūriu šiek tiek labiau optimistiškai – nenuėjo perniek , buvo padaryta darbų, ir tie darbai yra kaip pasėtos sėklos. Valstybės kūrimas neįvyksta per 10 – 20 metų“, – sakė M. Šešelgytė.