Po to, kai kadenciją baigęs dabar jau buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. Valdemaras Rupšys viešai prabilo apie nesutarimus su Krašto apsaugos ministru, ypač dėl požiūrio į kontrmobilumo priemonių steigimą Baltarusijos ir Rusijos pasienyje, nauja jėga atsinaujino ir ne vienus metus daugiau siauruose sluoksniuose virusios diskusijos dėl šalies gynybos.
Daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukia kraštutiniai pasisakymai: nuo pasienio užminavimo jau taikos metu, įtvirtinimų įrengimo ir visiško atsivėrimo nuo priešiškų valstybių iki replikų, kad pastarųjų siūlymų šalininkai mąsto XIX a. kategorijomis, o visos kalbos apie neva pasenusias kontrmobilumo priemones yra betikslės, galimai netgi žalingos laiko ir finansinių išteklių prasmėmis.
Tad ar tiesa gali slypėti per vidurį, ar galima rasti pusiausvyrą bei kompromisą tarp šiuolaikinio karo bei nekintamų fundamentalių karybos principų? O gal jokio esminio ginčo nėra, tiesiog painiojamos sąvokos, iškraipomos detalės ir viską įmanoma suderinti be priekaištų bei pasisklaidymų viešojoje erdvėje, realiai stiprinant šalies gynybą?
Dar ginčijasi, nors sprendimas priimtas
Viena vertus, sprendimas jau priimtas: Vyriausybė pritarė siūlymui, kad, siekiant stiprinti Lietuvos pasienio su Baltarusija ir Rusija apsaugą, iki kitų metų balandžio Lietuvoje bus sukurtas inžinerinių priemonių parkų tinklas.
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas patvirtino, kad pasienio teritorijose ketinama įsteigti 27 bazes, kuriose bus kaupiami ir saugomi „drakono dantys“, surenkami „ežiai“, „ispaniški arkliai“, kitos priemonės. KAM nurodo, kad pirmasis tokių kontrmobilumo priemonių parkas bus atidarytas rugpjūčio 22 d.
Taip pat kalbama apie tiltų ir kelių parengimą (galimiems minavimo, sprogdinimo veiksmams atlikti), melioracijos griovių atkūrimą, prieštankinių griovių įrengimą, miškų tankinimą, medžių alėjų įrengimą, brastų steigimą. O, svarbiausia – bus vystomi Lietuvos kariuomenėje dešimtmečius užmiršti minavimo pajėgumai – tiek sausumoje, tiek jūroje.
Visa tai civilių akimis gali atrodyti skirtingai, priklausomai nuo žinių, suvokimo ir pasirengimo lygio: vieniems tai gali atrodyti kaip būtinybė, paremta realiomis pamokomis. Karas Ukrainoje esą nepaneigiamai įrodė įtvirtinimų naudą – ten, kur yra gynybos linijų, o, tiksliau, taškų, kariaujančioms pajėgoms vykdyti manevrą labai sunku, taip pridaroma daug nuostolių, laimima laiko.
O ką jau kalbėti apie minas – jos stabdė ir tebestabdo abiejų kariaujančių pusių technikos judėjimą: naikina, žaloja, imobilizuoja transporto priemones, personalą, neleidžia pasiekti proveržio, daro psichologinę žalą.
Kitiems tai gali pasirodyti laiko švaistymas, atgyvenusių modelių taikymas: galima cituoti legendinį ir veržliais manevrais bei ugnies galia savo tiesas įrodinėjusį amerikiečių generolą George’ą Pattoną, – jis teigė, kad fortifikacijos yra paminklas žmonių kvailumui.
Taip pat galima badyti pirštais tiek į NATO šalių pastarųjų dešimtmečių kariavimo patirtį, konkrečius pajėgumus, kurie gali žaibiškai suduoti smūgius priešui gilumoje, galima apeliuoti į naujuosius gynybos planus – esą viskas paremta būtent manevru ir ugnies galia, o tai reiškia, kad Aljansas kariautų kitaip nei ukrainiečiai. Galima ginčytis ir netgi juokauti.
„Juokais mes prieš kelis dešimtmečius, kai ichtiandrai Nemunu atplaukdavo ar kai sykį girtą rusų pasienietį atnešė, mes sakėme „atsiverkim betono siena nuo blogio šalies“.
Tada buvo juokinga, dabar jau nebe, yra naujos realijos ir su tuo ilgai gyvensime“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim“ pažymėjo atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis. Jis sutiko, kad priėmus politinį sprendimą, kuris neabejotinai buvo paremtas ir kariniu patarimu, dabar teks daryti ilgai atidėliotus namų darbus, o jie ir ambicingi, ir kainuos nemažus pinigus – įvardijama 600 mln. eurų suma.
Ko ir kodėl nenorėjo kariuomenė
Antra vertus, iš viešumoje matomų ir užkulisiuose dar aštresnių komentarų gali būti akivaizdu: su kariniu patarimu ne viskas vyko taip sklandžiai. Būtent dėl kontrmobilumo priemonių, anot į atsargą išėjusio buvusio kariuomenės vado V. Rupšio, su kariuomene buvo nesusikalbėta.
„Turbūt čia mes labiausiai ir nesusikalbėjome. <…>. Kariniuose sluoksniuose apie tai nekalbame. Arba bus liepta – tą darysime, bet prasmės nėra“, – interviu „Verslo žinioms“ sakė V. Rupšys.
Jo manymu, Lietuvai nėra prasmės fortifikuoti visą pasienį su Baltarusija ir Rusija pirmiausia todėl, kad tai būtų labai sudėtinga.
„Tai didžiulė investicija, kuri nuvestų į niekur“, – pažymėjo jis. Anot buvusio kariuomenės vado, šioje situacijoje apie pasienio apsaugos stiprinimą reikia galvoti išmintingiau, kalbant ir apie minavimą, ypač taikos metu.
„Mes negalime pristatyti inžinerinių kliūčių, kurios kartu <…> mums patiems taps kliūtimi. Gal mums teks per tą vietą manevruoti“, – pastebėjo V. Rupšys. Ką iš tikrųjų rodo tokia retai iš kariuomenės atstovų – kad ir buvusių – į viešumą išsprūstanti kritika politiniams sprendimų priėmėjams, kurie pirmiausia ir atliepė visuomenėje suformuotą „užminuokime ir įtvirtinkime pasienį“ lūkestį?
Kariuomenė visų pirma vadovaujasi savo sumanymu – operaciniais planais daliniams, strateginio lygio planavimu, t. y. naujaisiais NATO gynybos planais, kurie, būdami įslaptinti, plačiajai daliai visuomenės, o ir didelei daliai politikų nėra prieinami ar nebūtinai suprantami.
Būtent todėl neretai pasigirsta skeptiškų nacionalinio ar NATO lygmens planavimo vertinimų – esą ką jau ten tie planai, nieko jie verti, lėktų į šiukšlių dėžę po pirmojo kontakto, pažiūrėkite į karo realybę Ukrainoje.
Kita vertus, toks viešas nepasitikėjimo reiškimas kariuomenės ir sąjungininkų gebėjimais planuoti operacijas gali būti argumentuojamas tiek karo Ukrainoje pamokomis, kurių planuotojai pernelyg neviešina, daugiau tik apibendrina, tiek visuomenėje lengvai pasėjama abejone: NATO generolai jokio rimto karo nėra kariavę, neturi tokios patirties, kitaip nei ukrainiečiai.
Be to, kariuomenei, o ir buvusiai politinei vadovybei iš L. Kasčiūno labai aiškiai buvo pažerta priekaištų dėl nepadarytų darbų: esą dabar siūlomų priemonių, kurios, anot ministro, paremtos būtent kariniu patarimu, visuma „atsirado tik 2024 m. rugpjūtį“, nors „tą reikėjo daryti 2022 m. antroje pusėje“.
Pavyzdžiui, bepiločių pajėgumų vystymas, į ką kariuomenė žiūrėjo atsargiai, su neslepiamu skepsiu, nepaisant to, kad visuomenėje kone naujuoju mados klyksmu virtęs pajėgumas jau buvo liaupsinamas kaip sidabrinė kulka, galinti laimėti karą, tapo vienu ryškiausių susikirtimo taškų.
Tai savotiškai patvirtino ir L. Kasčiūnas, – jam dar vasarį išsprūdo žodžiai, ypač primenantys Prancūzijos premjero Georges’o Clemenceau garsiąją citatą.
„Karinis patarimas yra patarimas, sprendžia vis tiek politikai, kurie turi pasitikėjimą. Saugumas ir krašto apsauga yra pernelyg svarbi sritis, kad.... mes negalėtume kelti klausimų“, – teigė tuomet dar tik Seimo NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas.
G. Clemenceau yra pasakęs, kad karas yra pernelyg svarbus, kad būtų paliktas generolams. Kita vertus, L. Kasčiūnas neslėpė, kad jo neįtikina būtent kariuomenės argumentai dėl dronų ir kitų bepiločių sistemų vystymo. Jis žadėjo daugiau dėmesio skirti būtent šioms sistemoms, jų infrastruktūrai, paties pajėgumo vystymui.
Ir nors pats L. Kasčiūnas, jau tapęs ministru, vėliau ironiškai sulaukė kritikos iš Ukrainoje kariaujančio lietuvio dėl dronų pajėgumo vystymo, L. Kasčiūno pažadas rugpjūtį žengti svarbius žingsnius dėl minėtų pajėgumų vystymo vykdomas: Vilniuje jau atidaryta dronų treniruočių erdvė.
O jei viskas vyks sklandžiai pagal planą, tai, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, tikėtina, panašių pristatymų artimiausiu metu galima laukti ir kalbant apie kontrmobilumo priemones. Patiks tai kariuomenei ar ne – planas bus vykdomas.
Įveikti gynybos liniją galima, bet kokia kaina?
Kita vertus, kaip pažymėjo G. Ažubalis, viena neprieštarauja kitam, netgi atvirkščiai – manevras ir ugnies galia nėra įmanomi be kliūčių.
„Giniesi kliūtimis, kliūtys yra dalis mūšio ir puolant, o kaip tai darai, tai jau techniniai dalykai“, – pažymėjo atsargos pulkininkas. Jo manymu, kilę susikibirkščiavimai lemti asmeniškumų, ambicijų, skirtingų požiūrių į fortifikavimą.
Viena vertus, buvęs kariuomenės vadas, pasak G. Ažubalio, nėra diletantas, o finansavimo stygių ne vienus metus jautusi kariuomenė pirmiausia žiūrėjo į kitus prioritetus – tas sritis, kuriomis galima stiprinti kariuomenės stuburą, t. y. sausumos pajėgas, gebančias atlikti manevrą, jį remti ugnies galia. Tam reikalingos priemonės, o jos kainuoja daug laiko ir pinigų.
Lietuva taip pat nėra vienintelė, kuri kalba apie kontrmobilumo priemones: Baltijos šalys ir Lenkija formuoja Baltijos gynybos liniją panašiu principu, net jei detalės ir skiriasi, – estai daugiau akcentų skiria savo pasieniui fortifikuoti, šimtams bunkerių įrengti, o Lenkijoje įtvirtinta gynybos linija dar nė nepastatyta jau pakrikštyta premjero Donaldo Tusko vardu.
Antra vertus, ir estai, į kuriuos mėgsta lygiuotis daugiau antraštes skaitantys, nei į kontekstą įsigilinti bandantys lietuviai, pripažįsta, kad niekas neplanuoja minuoti pasienio taikos metu, – tai būtų nelogiška ir netikslinga. Be to, įtvirtinimų Estijai reikia gerokai mažesnėje teritorijoje – tarp Peipaus ežero ir Suomijos įlankos, maždaug 40 km ilgio atkarpoje, o taip pat ir į pietus nuo minėto ežero iki Latvijos.
Ir nors, kaip pažymėjo G. Ažubalis, dievo dovaną su miškingu pasieniu Rusijos kryptimi gavę estai turi daugiau dilemų ginant savo pajūrį ir salas, Lietuvos geografinė padėtis nėra tokia palanki sausumoje: siena su Baltarusija, kur, kaip rodo patirtis, gali būti sutelkta dešimtys tūkst. rusų karių invazijai, siekia 680 km, o dar 250 km – su Kaliningrado sritimi.
Net jeigu dalį pastarojo pasienio teoriškai saugo Nemunas, tai nėra neįveikiama kliūtis, ypač jei ilgiausios Lietuvos upės pakrantės nebus ginamos, o brastos ir svarbiausi invazijos iš Kaliningrado srities keliai – įtvirtinti. Būtent čia yra svarbiausias bet kurios gynybos linijos akcentas.
„Pirmas dalykas, ką reikia suprasti, – visos kliūtys turi būti pridengtos, stebimos bei dengiamos ugnimi ir toje sistemoje tuomet suveikia“, – kariuomenės atstovų ne kartą pabrėžtą veiksnį priminė atsargos pulkininkas.
Kitaip sakant, kas iš to, jei dabar įrengsi griovių, bunkerių ar užminuosi pasienį Šalčininkų arba Pagėgių savivaldybėse, kurios vis dar išlieka probleminiais kontrabandos taškais, – jei visų reikalingų kontrmobilumo priemonių nesaugosi, kiek realu, kad nereikės ir dienos X, kad visa sukaupta infrastruktūra būtų užimta, išgrobstyta, bent jau pažymėta ir karo atveju – sunaikinta? Lietuvos istorijoje tokių pavyzdžių jau būta, nes tiek lenkų, tiek sovietų, tiek vokiečių Lietuvoje įrengti įtvirtinimai menkai tegelbėjo kovų metu.
Taigi, kalbant apie kontrmobilumo priemones, svarbu suprasti, kad jos turi būti nuolat prižiūrimos, o kai Lietuvoje (ir visose Baltijos šalyse) trūksta tiek savų karių užduotims vykdyti, tiek sąjungininkų, toks išteklių perskirstymas gali lemti labai liūdnas pasekmes.
Pasak G. Ažubalio, jokia paslaptis, kad Baltijos šalių operacinio pobūdžio problema buvo, yra ir išliks ta pati: kol nepasikeis politiniai sprendimai ir valia, tol turėsime neadekvatų pajėgų trūkumą lyginant su priešu.
„Sakyti, kad atvyks, suveiks indikatoriai, – viskas gerai, turime pranašumų, matome, pastebėsime priešą, bet vis tiek prasidės žaidimas su laiku“, – priminė G. Ažubalis
Spėjamos ir logiškos puolimo kryptys
Galiausiai, kaip pažymėjo pašnekovas, kontrmobilumo priemonės – ar tai būtų įtvirtinimai, ar minų laukai, nėra rezultato siekis savaime.
Tai yra priemonės, kurios, tikėtina, nesustabdys, bet ribos, pristabdys priešo judėjimą sausumoje, palankiausiu mums atveju nukreips priešą tomis kryptimis, kur mes norime, kad jis atsidurtų, – pelkėse, ugnies katiluose, vietose, kur jį galima bus naikinti iš didesnio atstumo ar netgi pasalose iš arčiau.
Beje, tų krypčių Lietuvoje nėra jau tiek daug, nes ir istoriškai invazijos kryptys, net jei priešai vieni kitiems pateikia staigmenų, yra tos pačios, jas lemia geografija.
„Ne visur tu veršiesi, ne visur gali eiti, tos linijos operacinės kryptys yra istorinės, geografija tai lemia, į tai reikia koncentruotis, – tikino pašnekovas ir išskyrė kelias istorines kryptis: nuo Daugpilio link Utenos, Ukmergės, Panevėžio ir Šiaulių tolyn į Vakarus, nuo Minsko ir Lydos – Vilniaus link, o dar yra dvi trys kryptys iš Kaliningrado link Marijampolės ir Kauno, nuo Tilžės – link Tauragės ir Klaipėdos. – Mūsų pagrindiniai mūšiai vyks juk ne jūroje, turime tik šimtą kilometrų pakrantės, bet yra didelis sausumos pasienis, o ten, kur neįmanoma eiti ar sunku įžengti, pavyzdžiui, Dzūkijos miškuose, pakanka elementarių kliūčių, kurias saugotų teritorinės gynybos pajėgos.“
G. Ažubalis priminė, kad visos sienos ir gynybos linijos galiausiai yra įveikiamos, pavyzdžiui, kad ir ta pati garsioji Manerheimo linija. Tačiau kol tai padaroma, laimima laiko ir pajėgų, o priešas, priešingai – praranda iniciatyvą, jo pajėgos stabdomos, jis kraujuoja ir gali nepastebėti kontratakos.
Laiko ginčams nebeliko
Vis dėlto tam, kaip pažymėjo pašnekovas, būtina turėti priemonių jau dabar, kad dieną X jos būtų ne teoriškai, o jau, vos tik įsižiebia visi karą pranašaujantys rodikliai, panaudotinos neatidėliojant.
Ir jei betoną galima greitai išlieti, „drakono dantis“ ar „ežius“ pastatyti ant kelių, tai tokio pajėgumo kaip minos taip greitai neįvaldysi. Tam reikia pačių minų – jų gamyba, įsigijimai užtrunka, tam reikia infrastruktūros, kur minas saugoti, kur kariai galėtų mokytis jomis naudotis.
Juk minos, kaip priminė G. Ažubalis, tai nėra vien tik tos apskritos prieštankinės, kuriomis nusėti Ukrainos mūšių laukai, ir kariai iš abiejų pusių dažniausiai bijo nukrypti nuo kelio, nes užvažiavus sprogimas gali ne šiaip sunaikinti vieną transporto priemonę, bet ir blokuoti visą koloną, kurią tada jau galima naikinti kitomis priemonėmis – prieštankine ugnimi, artilerija, dronais, aviacija ir t. t.
Yra ir kryptinių, ir distanciniu būdu klojamų, iššaunamų minų, pavyzdžiui, iš 155 mm pabūklų ar salvinės ugnies sistemų – visa tai reikia sukaupti, išmokti naudotis ir daryti greitai, nes vėluojama, atsiliekama, nors Ukrainoje minos naudojamos gausiai ir sėkmingai stabdant mechanizuotas atakas.
„Dabar didžiausia suma skiriama minų pajėgumui sukurti: neslėpsiu, prastai jis atrodė mano laikais prieš 5 metus, mažai ko turėjome ir planuojat. Taigi, vejamės laiką. Minos yra didelis, efektyvus pajėgumas, o ir mechanizavimas svarbus, kad nereikėtų rankomis mėtyti kaip grūdus.
Minas išskirčiau, nes turime tragišką jų trūkumą, – nei mes patys gaminame, nei pasaulyje lengva surasti, o Ukrainos pavyzdys rodo, kad tai karybos elementorius: turi minuoti ypač besigindamas, per nuotolį, rankomis, technika“, – pabrėžė G. Ažubalis.
Jo manymu, dabar būtų gerai, kad emocijos atslūgtų, ginčai atvėstų, o naujasis kariuomenės vadas gen. Raimundas Vaikšnoras susėstų su Krašto apsaugos ministerijos vadovybe, aptartų būtinus tęstinius darbus ir ambicingus pažadus dėl pasienio priešakinių linijų stiprinimo.
Leisti sau ginčytis viešojoje erdvėje tiesiog nėra daug laiko, net jei jo mums ir laimi ukrainiečiai. Tad dabar kalbos turėtų baigtis arba likti bent jau už uždarų durų, o pažadėti darbai turėtų būti vykdomi.