Rusija, kuri turi didžiausią pasaulyje branduolinių ginklų arsenalą, gali sutrumpinti sprendimo priėmimo laiką dėl tokių ginklų panaudojimo. Apie tai Rusija įspėjo dar birželį – esą bus keičiama Rusijos branduolinių ginklų panaudojimo doktrina.
Regis, niekas dėl tokių signalų neturėtų nustebti – tai įprasta Rusijos taktika nuo atviros invazijos pradžios: pamojuojama branduoliniu vėzdu, tikintis baimių ir panikos Ukrainą remiančių Vakarų šalių sprendimų priėmėjų gretose, bet tik pamojuojama – branduoliniai ginklai nesprogsta. Karas Ukrainoje vis dar yra konvencinis.
Vasarą eilinį sykį surengus kelis dramatiškus ir išreklamuotus nestrateginių branduolinių pratybų etapus tapo aišku – tai eilinis blefas. Dar daugiau, Vakarams leidus ir Ukrainai pradėjus naudoti suteiktą ginkluotę okupuotame ne tik Kryme, kurį Rusija laiko savo dalimi, seniai nematyta panika kilo ir čia, ir jau Rusijos teritorijoje.
Metų pradžioje turėtų pranašumų neišnaudojusi Maskva pajuto, kad karas krypsta ne jos naudai ir vėl ėmė bauginti, esą auga tiesioginės konfrontacijos rizika tarp NATO ir Rusijos.
Bet daug grasinusi Maskva niekuo nauju nesugebėjo atsakyti, o įsidrąsinę ukrainiečiai bei jų sąjungininkai Vakaruose neslėpė, kad laukia dar ambicingesnė operacija. Tik rugpjūčio pradžioje paaiškėjo, kas buvo suplanuota – didelio masto įsiveržimas į Rusijai priklausančią Kursko sritį. Viena po kitos perženginėjamos Kremliaus raudonosios ribos paskatino kalbas, kad tokių iš viso nebėra, o ukrainiečių strategija gali išties suveikti – gali net privesti prie perversmo Rusijoje.
Tad nenuostabu, jog kalbos dėl naujos Rusijos branduolinių ginklų doktrinos jau vertinamos, kaip eilinis bandymas pabauginti Vakarus. Bet ar tai gali suveikti dar kartą? Net Maskvoje tuo abejojama.
Kodėl Putinas dar gali džiūgauti
Viena vertus, abejoti Kremliui, regis, nėra ko – save aktyvesnės paramos Ukrainai atgrasančios Vakarų šalys, pirmiausiai JAV ir Vokietija iki šiol taiko vakarietiškos ginkluotės ribojimus ukrainiečiams: iš pradžių delsiama perduoti Ukrainos prašomas priemones, tada taikomi ribojimai.
O kai Vašingtono ar Berlyno paklausiama kodėl gi tie ribojimai dar taikomi ir kada bus panaikinti, sulaukiama papūgiško atsako ir pasiteisinimų: mūsų pozicija nepasikeitė, ribojimai lieka, palaikome ryšį su Ukraina.
Kol kas tas ryšys kelia daug aistrų viešojoje erdvėje, o visos Kyjivo diplomatinės ir kitos pastangos neduoda trokštamų rezultatų. Regis, Vakaruose egzistuojančios branduolinės eskalacijos baimės ima viršų ir visi argumentai atsimuša į tvirtai, lyg ukrainiečius pernai sustabdžiusi Surovykino linija, stovinčią, viešojoje erdvėje nedetalizuojamą sieną: nevalia peržengti ribų.
Kodėl? Nes Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus, o tai jau būtų žingsnis į nepažintą, labai pavojingą ir, galimai, nekontroliuojamą teritoriją. Jei Rusija nepanaudojo branduolinių ginklų 9 kartus, esą, dar nereiškia, kad nepanaudos dešimtą. Jei HIMARS paleistos GLMRS raketos neišprovokavo Rusijos branduolinio smūgio, tai kas žino, ar neišprovokuos didesnio šūvio nuotolio ATACMS raketos?
Tokia logika Ukrainą ir jos ištikimiausius, visus ribojimus raginančius šalinti sąjungininkus gali erzinti, siutinti, bet Rusiją turėtų raminti: Joe Bidenas ir jo administracija aiškiai pasakė, kad Vašingtono pozicija dėl leidimo ukrainiečiams smūgiuoti vakarietiškais ginklais už pasienio, t.y. neoficialios 100 km ribos nepasikeitė ir nepasikeis. Bent jau iš šios JAV administracijos to tikėtis neverta. Vladimiras Putinas tuo turėtų būti visai patenkintas.
Tai yra blogas signalas ir Ukrainai, ir kitiems JAV sąjungininkams, tarp jų ir Lietuvai, nes galima kelti pagrįstų abejonių, ar amerikiečiai, baimindamiesi branduolinės eskalacijos, panašių ribojimų netaikytų ir kitoms šalims, netgi priklausančioms NATO?
Signalizuoja permainas, nes tikisi įprastos reakcijos
Antra vertus Maskvoje neatsitiktinai kalbama apie branduolinių ginklų doktrinos permainas. Liūdnai pagarsėjęs Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas, sekdamas paties V. Putino pavyzdžiu, esą branduolinė doktrina yra „gyvas instrumentas“, perspėjo, kad pokyčių galima tikėtis jau netrukus, ypač įsibėgėjant Ukrainos kampanijai, kuria prašoma smūgiuoti giliau Rusijoje esantiems taikiniams.
Doktrina jau keista kelis sykius, bet pagrindinis principas nepatiko: Rusija turi branduolinius ginklus, jų pristatymo priemones, procedūras ir panaudojimo sąlygas, todėl galimybė visada išties išlieka.
Todėl kitos šalys, ypač branduolinius ginklus turinčios didžiosios valstybės, dauguma kurių yra Ukrainos sąjungininkės, pačios Budapešto memorandumu 1994-siais įpareigojusios ukrainiečius atsisakyti savo branduolinio arsenalo, nenori rizikuoti net kiek daugiau, nei teorine eskalacijos tikimybe.
Tad kai Rusija kalba apie doktrininius pokyčius, Vakaruose kaip mat įsitempia jautrios stygos, stengiamasi gaudyti Maskvos signalus. Dar prieš 4 metus V. Putinas pasirašė įsaką Nr. 355 „Dėl valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindų“.
Šis V. Putino įsakas aiškiai įvardija branduolinį atgrasymą kaip gynybinę politiką: branduolinių ginklų panaudojimas paliktas išskirtinai situacijoms, kai Rusija yra užpulta, o priešininkas baudžiamas. Kita vertus, šiuo dokumentu leidžiamas branduolinio atsako scenarijus, kai Rusija jaučia, jog jos konvencinės pajėgos nepajėgios atremti konvencinės atakos.
Tačiau kritikai gali nesunkiai besti pirštais į mažiausiai kelis pavyzdžius, kurie atitiktų tokius V. Putino patvirtintus kriterijus: Ukraina atsikovojo dalį Chersono ir Zaporižės sričių, kurias Rusija laiko savo dalimi ir netgi įsiveržė į legitimiai Rusijai priklausančią Kursko sritį, tačiau branduoliniai ginklai nebuvo panaudoti – tik grasinimai tai padaryti.
Net jeigu šie signalai jau pabodo, o juos įprasta girdėti iš buvusio Rusijos prezidento kėdės šildytojo – formaliai prezidento pareigas ėjęs ir prieš daugiau nei dešimtmetį liberaliu politiku laikytas Dmitrijus Medvedevas nuolat svaidosi grasinimais, realių procedūrų išbandymas, įtraukiant į jas ir Baltarusijos režimą jau savaime žymi ne vien doktrininių pokyčių, bet ir praktinių pasikeitimų svarbą.
Vakaruose, ypač JAV šio atviro karo Ukrainoje metu jau būta ir pavojingesnių signalų, ypač 2022-ųjų rudenį, kai fronte pralaimėjimus patyrusi Rusija rinkosi iš dviejų galimybių – panaudoti branduolinius ginklus arba skelbti mobilizaciją.
Tada pripažinta, kad ir Vakaruose egzistuoja procedūros, kaip reaguoti į galimą Rusijos branduolinio ginklo panaudojimą, o kiek konkretesni perspėjimai, tikėtina, buvo uždarais kanalais perduoti Maskvai: nė nemėginkite.
Kokie liko pasirinkimai?
Paradoksalu, kad panašią žinią siunčianti Maskva – „ne nemėginkite perduoti ginkluotės X arba taikykite jai ribojimus, nes mes panaudosime branduolinius ginklus“ jaučiasi vis mažiau girdima: ginkluotė, technika galiausiai atvyksta, pridaro žalos Rusijos armijai, o taikomi ribojimai, kaip tikisi jų suvaržyti ukrainiečiai, galiausiai bus pašalinti.
Todėl dabar svarbiausia žinute turėtų tapti ne tai, kad Maskva pakeis savo branduolinę doktriną, bet kaip ir ar iš viso jai pavyks darsyk įtikinti Vakarus neperžengti raudonųjų linijų.
Ir dar svarbiau – net jei doktrinoje bus numatyta žemesnė branduolinių ginklų panaudojimo kartelė, t.y. detaliau aprašant panaudojimo sąlygas, pavyzdžiui, jei kyla grėsmė ne Rusijos karinės grupuotės apsupimui ir pralaimėjimui, o ir žiūrint plačiau – šalies strateginiams interesams, išliks ta pati dilema: o ką daryti toliau?
Jei jau dabar dalį Rusijos teritorijos mėnesį kontroliuoja priešo pajėgos, jei į Rusiją lekia GLMRS raketos, išmaniosios JDAM bombos, o artimiausiu metu į gilumoje esančius taikinius, galimai, smigs ATACMS ir JAV žadamos kruizinės raketos JASSM – ko verta nauja doktrina, jei ir vėl tai pasirodys tik tuščias grasinimas?
Ar tai bus dar vienas pažeminimas, dėl kurio Kremliaus sluoksniuose ar armijoje kažkam trūks kantrybė, ar vis dėlto teks įgyvendinti grasinimus, kurie pernai beveik tokiu pat metu, regis, jau buvo demonstruojami įvairiausiais ženklais?
Pasirinkimų Rusijos režimas dabar išties turi nedaug – nuolatiniais grasinimais save įsivaręs į kampą gali stebėti, kaip viena po kitos griūna raudonosios linijos ir toliau kęsti ne šiaip pažeminimus, bet ir savo branduolinių pajėgumų bei retorikos poveikio devalvaciją.
Arba Kremlius gali rizikuoti branduoline eskalacija – tegu ir palaipsniui, bet su visomis tokio sprendimo pasekmėmis. Be aiškios strategijos, ypač artėjant JAV prezidento rinkimų finišo tiesiajai taikyti tuos pačius bauginimo metodus, kaip iki šiol, gali būti sudėtinga, ypač jei ukrainiečiai dar kartą įrodys, ką dar galima padaryti branduolinei galybei.