Alternatyvioje, Kremliaus kuriamoje realybėje viskas, kas nutinka blogo, yra Vakarų kaltė – ar tai būtų braškanti, korupcijos vėžio išėsta Rusijos ekonomika, ar paties Kremliaus agresija prieš kaimynes, ar Rusijos kaimynių siekis stoti į gynybinius Aljansus.
V. Putino pseudoistoriniai postringavimai siekiantys Kyjivo Rusios laikus, kuriuos šiandieninė Rusija savinasi kaip savus ir neigia Ukrainos valstybingumą bei istoriją, istorinių ir modernių priešų nuolatinis ieškojimas – ar tai būtų Lenkija ir Lietuva, ar JAV, Jungtinė Karalystė – rusų sąmonėje kažkodėl įsišakniję menami anglosaksai, ar tiesiog Baltijos šalių, kuti tariami fašistai - visa tai būtų keista, absurdiška ir juokinga, kaip eilinio ekscentriško diktatoriaus klejonės. Jei ne keli bet.
Karas Ukrainoje, kuris tęsiasi nuo 2014-ųjų, o atvira agresija – nuo 2022-ųjų vasario aiškiai parodė, kad Kremlius ne šiaip linkęs ignoruoti perspėjimus, rizikuoti, nes nei režimui, nei daugumai gyventojų nerūpi siaubingi nuostoliai – tiek ukrainiečių, tiek savų netektys.
Dar daugiau, rusofašistinę agresiją vienaip ar kitaip pateisinančių Rusijos gyventojų nuotaikos – nuo liguisto palaikymo iki bailaus abejingumo ir tariamo atsiribojimo „nuo politikos“ įgalina Kremlių bandyti naujas ribas.
Kai pastarąsias atsargiai išbando ir perženginėja Ukraina ir jos sąjungininkai – leidimu smūgiuoti į Rusijos teritoriją JAV ir sąjungininkų teikiama raketine ginkluote iškart pasinaudota kelių atakų metu, Rusija atsakė vidutinio nuotolio raketos smūgiu į vieną Ukrainos didmiesčių.
Anot Vakarams pagrasinusio V. Putino, tai esą tebuvo signalas, kad „naujoji“ raketa „Orešnik“ galėjo nešti ir branduolinius užtaisus, bet šįkart smogta konvenciniais – kitą kartą smūgis gali būti nekonvencinis ir ne tik į Ukrainą.
Savimi patenkintas ir pasitikėjimu spinduliuojantis V. Putinas toliau įrodinėja – tai jis diktuoja sąlygas, tai jis yra nesustabdomas, turi iniciatyvą, tai jis šokdina įbaugintas Vakarų šalis ir verčia spėlioti, ko jis griebsis toliau.
Neatgrasinta, nesustabdyta, todėl ir nesustos
Spėlioti pernelyg nė nereikia, nes Rusijos pradėta provokacijų, sabotažo ir teroro aktų kampanija, regis, tik įsibėgėja. Nuo paminklų tepliojimų pereita prie bandymų surengti sabotažo aktus prieš NATO bazes Europoje.
Ir tai, tikėtina, tebuvo bandymai, Vakarų šalių reakcijų testavimai. Naujausi Rusijai priskiriami veiksmai – interneto ryšio kabelio nukirtimas Baltijos jūroje, kas vyksta jau ne pirmą kartą, sulaukia tų pačių pasvarstymų, kokios gi galėtų būti atsako priemonės.
Faktas tas, kad be prevencinių veiksmų, t.y. teroro aktų užkardymų, sulaikymų, kaip buvo Lietuvoje sulaikius padegimus planavusius Ispanijos piliečius, dar galima imtis, o ir tai, ką žvalgybos, teisėsaugos ir kitos suinteresuotos institucijos visoje Europoje atlieka šešėliuose – nėra žinoma.
Tačiau neabejojama, kad Rusija vykdo ir toliau vykdys savo kinetinių veiksmų kampaniją – priskiriamų jau nebe hibridinėms grėsmėms, bet valstybės remiamam terorizmui.
Tai, kad tik dalis šio bendro paveikslo yra viešinama ir matoma visuomenėje gali rodyti apie Rusijos teroro kampanijos mastą, kelti abejones dėl taikomų kontrpriemonių veiksmingumo. O kai iš Kremliaus skrieja tik pašaipos, tai akivaizdu, kad neatgrasyta, visagale ir nesustabdoma pasijutusi Rusija nė neketina sustoti.
Mes turime savo progą
Dar daugiau, pasirinkta eskalacija – tiek branduolinės doktrinos atnaujinimas, tiek visą Europą pasiekti galinčių balistinių raketų atakos prieš Ukrainą, regis, tik sustiprina V. Putino pozicijas.
Kol netyla spėlionės, kad jis esą nieko neįbaugins, kad iš tikrųjų Kremlius ir visa Rusijos ekonomika bando pridengti savo silpnybes, bejėgiškumą, dvejonės ir eskalacijos baimės vis dar kausto Vakarus. Neatsitiktinai gerokai pavėluotai JAV sprendimas nuimti apribojimus ukrainiečiams dėl jų naudojamų Vakarų šalių raketų taikinių sulaukė eilinės dozės minėtas baimes pakurstančių pareiškimų ir veiksmų.
Rusijos propagandistai šiomis dienomis tik ir trykšta entuziazmu bei mėgaujasi vaizdais, kaip naujosiomis raketomis „Oreškin“ per kelias ar keliolika minučių pasieks Europos šalių sostines. Esą tegu dabar dreba, atsitraukia, nes nieko negali padaryti.
Žinoma, tai būtų karo veiksmas prieš NATO, kuo Kremlius jau nesyk grasino. Bet kodėl Rusijai neblefuoti su branduoline retorika ar balistinių raketų grėsmėmis, jei dešimtis kartų prieš tai blefas pavyko kad ir iš dalies, nes privertė Vakarus riboti paramą Ukrainai apimtimi ar laiko ašyje?
„Manau, kad Rusija tęs blefą, ne sutapimas, kad jų doktrinoje yra užuominas apie Kaliningrado deizoliavimą – tai yra ir signalai mums, bet neriekia pervertinti popierių svarbos: V. Putinas sprendimus priims arba ne pats ir tas režimas tiesiog mėgsta blefuot, taikyti psichologinį spaudimą, mus laikyti psichologiškai silpnesne puse, o branduolinių ginklų panaudojimų rizika niekada nebus nulinė.
Tiesiog rusai ir toliau sako vieną, rašo kitą, daro trečią“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ teigė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Tiesa, jis priminė, kad Rusijos žadėtas, o ir tikėtinas asimetrinis atsakas – pažangios ginkluotės tiekimas hučiams Jemene, kurie atakuoja prekybinius laivus, galimai, branduolinio ginklo ar jo technologijų perdavimas savo sąjungininkui Iranui ir kitos naujosios – realios, o ne išgalvotos blogio ašies stiprinimas dar gali atsisukti prieš Kremlių.
Pirmiausiai tai gali tapti proga mums – šalims, kurios mini šią blogio ašį, sieja Rusijos agresiją Ukrainoje su Irano, Šiaurės Korėjos veiksmais, nebylia Kinijos parama.
Visa tai turėtų uždegti raudonąsias lemputes pirmiausiai D. Trumpo naujojoje administracijoje. Juk jei jis Rusijos klausimu visaip kaip vengia kritikuoti Kremlių, tai parodyti tvirto amerikietiško kumščio Iranui ir Kinijai nevengia. O juk leidus Rusijai toliau telkti blogio ašies koaliciją ir ją drąsinti vangumu Amerika tikrai neišspręs savo strateginių problemų – tai turėtų būti akivaizdu net D. Trumpui.
„Iš kitos pusės yra pavojus, kad mes Europoje nesutarsime, kokia strategija turėtų būti tos ašies atžvilgiu ir nesugebėsime sukurti vieningo fronto“, – įspėjo T. Jermalavičius.
Jo manymu prieš Rusijos organizuotą ir vykdomą teroro-sabotažo kampaniją Vakaruose didelę prasmę kol kas turi neviešinami užkardomieji veiksmai.
„Akivaizdu, kad vyksta šešėlinė konfrontacija, mes daug ko nematome, nežinome, bet tas dalykas, kad tų atakų metu mes vis dar operuojame baudžiamosios teisės kategorijomis, kai reikia surinkti įrodymus vykdomų nusikaltimų vagoje ir tai užima laiko, o reakcija būna užlėtinta ir atsakas – visiškai neefektyvus. Čia reikia labiau sujungti atsaką su puolamąja agresyvesne povyza“, – teigė pašnekovas.
Sustabdyti Rusiją gali viena šalis
Bet ką tai reikštų iš tikrųjų, kokie tie būtų atsako, kad ir asimetriniai veiksmai, jei Rusijai nusispjauti į aukas konvenciniame kare?
Pasak T. Jermalavičiaus, signalų pasiuntimas, pavyzdžiui, iš Vokietijos, kad iš Rusijos pusės pasikartojus teroro atakoms ukrainiečiai gaus kruizinių raketų „Taurus“ ir jomis galės taikytis į Krymo tiltą.
O Baltijos jūroje visi su Rusija siejami ir dėl galimų sabotažo aktų įtariami laivai privalės būti eskortuojami NATO karo laivų. Net jei tai Rusijos ir neįbaugintų, anot pašnekovo, problema ta, kad vien tokie veiksmai daugeliui Europos valstybių atrodo pernelyg eskalacinio pobūdžio.
„Ar yra apetito imtis tokių veiksmų? Ne. Ir tai yra pagrindinė problema, kaip ir biurokratizmas, per mažai strateginių, proaktyvių veiksmų, kur nereikia laukti visos ES ir NATO veikimo, nes kritinės infrastruktūros apsauga yra nacionalinė atsakomybė, o mini koalicijos gali veikti ir siųsti signalus, kad kaina didės ir reikėtų pristabdyti arklius“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
Jo manymu, principas „akis už akį“ gali būti taikomas iki begalybės, kol abi pusės neišseks arba vienai nusibos, viena pabūgs, nusileis, tačiau Vakarai nebegali būti šioje silpnesnės pusės pozicijoje, nes pavyzdžiai rodo, kad tai Kremlių tik dar labiau paskatina eskaluoti. Ir gali būti, kad atsidūrėme taške, kad nebelieka kito kelio, kaip rizikuoti labiau, nei per pastaruosius tris dešimtmečius.
„Dabar jau atsidūrėme taške, kai Rusijai reikia trenkti atgal ir smarkiai, kad Maskvoje žioptelėtų ir suprastų, kad prikėlė miegantį milžiną ir bus rimtų bėdų – ar tai būtų tas pats 300 mlrd. eurų įšaldytų rezervų perdavimas Ukrainai, ar kiti veiksmai – riekia ieškoti skausmingiausių taškų, kuriuos reikia kristi nesidairant atgal, sakant, kad tai atsakas į jūsų veiksmus prieš Ukrainą ir likusią Europą“, – pridūrė pašnekovas.
Paradoksalu, kad pavojus esą slypi tame, jog iš esmės tiek nieko nedarant, kaip dabar arba pasiryžus įgyvendinti „vožimo Maskvai į dantis“ strategiją reikia būti pasiruošus susitaikyti su pasekmėmis.
Esą gali būti, kad jau pasiekėme tą tašką, kai be didelio karo sustabdyti konfrontacijos su suįžūlėjusia Maskva nepavyks. Ir nesvarbu, kad kalbama apie branduolinę valstybė – tokie jos veiksmai privalo būti sustabdyti ir Rusijoje turi būti suvokimas, kad peržengtos paskutinės ribos.
Net jei viskas išties krypsta link potencialaus didesnio, globalesnio susidūrimo ar jų lokaliai fiksuotų židinių grandinės, kam mes, Vakarų šalys nei mentaliai, nei karine prasme esame visiškai nepasirengusios, net jei naujoji blogio ašis turi iniciatyvą, dar išlieka viltis pamokyti agresorių be karo.
„Paveikslas atrodo tamsus, niūrus ir keliantis nerimą. Bet yra ir kitokio mąstymo, ypač Pekine. Ir amerikiečiai teisūs, ir mums reikia su jais kalbėtis, kad Pekine to noro išvengti globalinės konfrontacijos yra daugiau, nei Maskvoje.
Ir derybos, pokalbiai su Kinija bus produktyvesni, nei su Maskva, nes Pekinas turi daugiau svertų, nei kolektyviai Vakarai. Ir nauja geopolitinė era, jos stabilumas ir ta Šaltoji taika priklausys nuo to, kaip susidėlios dėlionė tarp JAV ir Kinijos su Indijos ir Europos dalyvavimu paraštėse“, – svarstė T. Jermalavičius.
Tai, kad Kinija kol kas tik įgalina Rusijos veiksmus, kritikuoja JAV, palaiko Kremlių, o ir pats kabelius nutraukęs laivas registruotas Kinijoje dar nereiškia, kad Pekinas suinteresuotas pasauliniu konfliktu būtent dabar. Kita vertus, bet koks Rusijos ambicijų mažinimas, jei tame pagrindinį vaidmenį vaidins Pekinas, turės savo kainą. Ir čia kils daug dilemų – kas ir kokią kainą linkęs mokėti, kas toliau blefuos, rizikuos, o kas galiausiai nusileis ir kris pirmas?