Kasdienis klausimas, kuris išduoda rimtą lietuvių bėdą

Šalti ir santūrūs – taip dar 2012 metais amerikiečių agentūros „Gallup“ atliktas visuomenės nuomonės tyrimas apibūdino lietuvių tautą. Nors tyrime dalyvavo 150 šalių, tą kartą pačių nejautriausių sąraše atsidūrėme antroje vietoje. Žmonių bendravimą stebintys specialistai tikina – situacija per 6 metus nepasikeitė.

Anot jų, kad lietuviams vis dar sunku rodyti ir kalbėti apie savo emocijas, rodo net toks kasdienis klausimas: kaip gyveni? Neabejotinai dažnas tautietis į jį atsakytų – gerai, bet tai, anot lietuvių elgesį stebinčių ekspertų, visiškai neatspindi tikrosios žmogaus savijautos.

Apie tai, ar lietuviai vis dar nemoka reikšti emocijų, ir kokios gali būti to pasekmės, DELFI TV Gyvai konferencijoje kalbėjosi žurnalistė Gintarė Bakūnaitė, renginių ir komunikacijos agentūros vadovė Agnė Grigaliūnienė, psichoterapeutas Dainius Jakučionis bei Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė. Ši tema taip pat bus plėtojama Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime liepos 6–8 dienomis „Harmony Park“.

Paprastam klausimui turi tik du atsakymus

Kalbėdamas apie šiandienos lietuvių gebėjimus reikšti emocijas, D. Jakučionis neskuba sakyti, kad situacija pasikeitė. „Jei paimtumėme vidurkį, tai taip, vis dar emocijas užspaudžiame. Yra jaunų žmonių, kurie atėję pas psichoterapeutą kalba apie tai, kaip jaučiasi. Jaunesnioji karta yra laisvesnė. Tačiau yra visokių žmonių ir mes vis dar mažiau reiškiame emocijas nei norėtume“, – sako psichoterapeutas.

Lietuviams būdinga ne tik slėpti neigiamas emocijas, bet ir teigiamas, tikino ekspertai. „Jei yra emocinis neraštingumas, tai jis yra visais aspektais. Esame užkoduoti daugiau dėmesio kreipti į neigiamus dalykus, nes tai buvo gyvybiškai svarbu. Jei yra kažkas negero, tai tą negero turiu atsiminti, nes kitą kartą tas negero gali baigtis mano suvalgymu ar panašiai. Tačiau būtų pats laikas būti mažiau tais gyvūnais, vadovautis žinduolio smegenimis“, – pastebi M. Jankauskaitė.

Bumbėjimas, tvirtina D. Jakučionis, yra viena iš užslėptų emocijų pasekmių. „Tai yra pasyvi agresija. Aš neišreiškiu tiksliai, kad man negerai, nepatinka tai, ką tu sakai. Geriau pabumbėsiu sau po nosimi, puodelį padėsiu garsiau, spintelės durelės užsidarys garsiau nei visada. Tas bumbėjimas rodo, kad nenorima išreikšti tiksliai savo emocijų. Tačiau bumbėjimas yra geriau, nei nieko nesakyti. Blogiausias variantas, kai turiu akmeninį veidą ir nieko nesakau. Tada neaišku, kas vyksta su tokiu žmogumi. Kažkada akmuo truks, o tas geruoju nesibaigs“, – perspėja psichoterapeutas.

Ne tik lietuviai, teigia D. Jakučionis, bet ir dauguma postsovietinių šalių gyventojų turi šabloną, kaip reikia atsakyti į klausimą: kaip jautiesi. „Kaip jautiesi? Gerai. Kaip jautiesi? Blogai. Mes turime du būdus atsakyti: neigiamą ir teigiamą. Bet tai nieko nepasako, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Mes kartais nesuprantame savo kūno siunčiamų signalų. Kažkodėl stipriau širdis plaka, prakaituoja delnai, kojos dreba. Galbūt kažkas yra? Gal kavos per daug išgėriau. O iš tiesų organizmas signalizuoja apie nerimą“.

Alkoholį pasitelkia kaip pagalbos priemonę

Konferencijos metu vienas iš skaitytojų komentavo, kad jam emocijas geriausiai išlaisvina alkoholis. Tačiau D. Jakučionis nesutiko, kad žmonės puola į alkoholio liūną, nes negeba reikšti emocijų. „Yra ne visai taip. Žmonės geria dėl dviejų priežasčių. Arba, kad būtų geriau, siekia tas blogas emocijas paversti geresnėmis. Arba, kad būtų dar geriau, kai yra šventė, kad būtų dar linksmiau“, – sako D. Jakučionis.

Tačiau, pastebi jis, yra ir kitų teorijų, kurios aiškina žmonių polinkį į priklausomybes. Viena iš jų – socialinio kontakto trūkumas. „Kai yra socialinio kontakto trūkumas, jautiesi, kad niekam nerūpi, tada nori pabėgti, ieškai kito prieglobsčio. Alkoholis, kiti narkotikai kartais padeda kurti socialinį kontaktą, bet pradėjus vartoti sunkiuosius narkotikus, ten nėra socialinio kontakto, ten jau pats sau esi vienas socialinis kontaktas“, – pasakoja psichoterapeutas. Jis tikina, kad jei matytume žmones, kuriems blogai, padėtume išreikšti emocijas, jiems būtų lengviau.

Smurtas artimoje aplinkoje, sako M. Jankauskaitė, negali būti laikomas emocijų užspaudimo pasekme. Ji teigia, kad smurtas artimoje aplinkoje turi kitokias šaknis ir tai rodo smurtautojo portretą atskleidžiantys atlikti tyrimai. M. Jankauskaitė pasakoja, kad tuos vyrus vienijantis bendras dalykas yra jų požiūris į moteris. Moteris jiems atrodo kaip objektas, kuris patenkina jų buities ir seksualinius poreikius, teigia ekspertė.

„Kalbėdami apie negebėjimą reikšti emocijas greičiau kalbame apie konfliktus, kurie gali vykti civilizuotu būdu. Tikriausiai nėra nė vienos poros, kuri nebūtų sukonfliktavusi, manyčiau, tai yra natūralus procesas. Tik klausimas, kaip konfliktuoji: ar lūžta baldai, aukšti decibelai ir net lieka fizinių žymių, ar savo skirtingas pozicijas išsakome civilizuotai. Emocinis raštingumas padėtų išvengti daugybės konfliktų ar juos padarytų konstruktyviais“, – teigia M. Jankauskaitė.

Aiškinimai – skirtingi

Anot ekspertų, nėra lengva atsakyti į klausimą, ar emocijų slėpimas yra lietuvių bruožas, ar tai – istorinių aplinkybių pasekmė. A. Grigaliūnienė, remdamasi asmenine patirtimi, teigia, kad lietuvių šaltumas yra nulemtas socialistinio realizmo. „Ten gi emocijų nebuvo. Nei gerų, nei blogų. Ten buvo nuolatinis melo šydas. Yra vienos intelektualės pasakyta frazė, kuri yra žiauri, bet aš dalinai su ja turėčiau sutikti: pokario žmonės išvis kurį laiką neturėjo turėti vaikų.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip močiutės augino mūsų tėvus. Apie kokias emocijas jos kalbėjo? Joms duonos reikėjo, atsikelti gyvom, neperšaldyti vaikų, aprengti juos tuo, ką rasdavo. Apie jokias emocijas, klausimo, kaip tu gyveni, o ne ar esi pavalgęs ir nesušalęs, net nebuvo“, – tvirtai teigia komunikacijos specialistė.

Tačiau M. Jankauskaitė su tokiu požiūriu nesutinka. Ji tikina, kad emocijų užspaudimas savyje yra ne sovietmečio palikimas. „Tai yra labai susiję su kapitalistinių santykių raida, kai žmonių egzistencija tarsi buvo perskelta į dvi dalis: į privačią ir viešą sferas. Vieša sfera buvo susieta su išteklių generavimu, darbu, už kurį moka. Ji buvo susieta su vyro funkcija. Emocijų tada rodyti negali, žmogus žmogui vilkas, tu turi konkuruoti. Tai buvo siejama su vyru, tu turėjai taip elgtis.

Tuo tarpu privačioji sfera buvo labiau susieta su namais, vaikų auginimu. Čia moteriška sfera, daug emocijų. Bet kadangi moteriškumas buvo vertinamas kaip antrarūšis, tai visa ta sritis, kuri susieta su emocijomis, buvo vertinama kaip mažiau reikšminga. Dabar gyvendami 21 amžiuje mes esame visiško 19 amžiaus mentaliteto paveldėtojai ir turime tas pasekmes“, – aiškina ekspertė.

Tobulas įvaizdis nepadeda

Reikšti emocijas ne itin skatina ir mus supanti aplinka, pastebi eskpertai. „Įsijungęs socialines medijas žmogus mato kelis dalykus. Anglijos hercogienę, kuri pagimdo kūdikį ir ,berods, po trijų valandų su juo ant rankų stovi vilkėdama gražią suknelę, veidas visažistų pagalba padailintas. Ji komunikuoja praktiškai netikrą moters tvirtumą, šaltumą. Ir tas pats lietuvis po pietų išvysta laidą „24 valandos“, kur emocijos liejasi pilnu tempu, bet ar jos liejasi teisingais būdais? Daugelis sutiks, kad ne“, – teigia A. Grigaliūnienė.

Anot M. Jankauskaitės, čia mes išvystame atskirtį: vidurinė klasė stengiasi išlikti šalta, nerodyti emocijų, o prasčiau gyvenantys primityviai rodo jausmus.

Sunkiau esą vyrams. Lygių teisių ekspertė teigia, kad lietuvės moterys pagal savižudybių skaičių patenka į regiono vidurkį. „Bet jei kalbėtume apie vyrus, tai mes esame absoliutūs pasaulio lyderiai jau daugelį metų. Manyčiau, kad tai ir yra pasekmė to, kad mes labai vangiai, sunkiai, labai nenoriai kalbame apie vyriškumo normas, mažai dedame pastangų jas keisti“, – sako M. Jankauskaitė ir diskusijos dalyviai prisimena ydingus pasakymus, kaip kad „berniukai neverkia“.

Pasak D. Jakučionio, siekiame būti tobuli, nes manome, kad taip būsime laimingesni, turėsime daugiau draugų, gausime daugiau dėmesio.

„Turime dvi ausis ir vieną burną. Santykis: 2 su 1. Jeigu mes daugiau klausytume, net tame pačiame klausime „ar valgei?“ išgirstume rūpestį. Jeigu skirtume vienas kitam daugiau laiko, ilgainiui išgirstume kaip jaučiamės ir tuo pačiu leistume kitam žmogui jaustis. Jeigu jis man rūpi, tai jo emocijų neslopinu. Jis sako „aš pykstu“, tai jį išklausai iki galo. Mums atrodo, kad reikia išspręsti problemą, bet problemos nereikia išspręsti toje vietoje, kur yra jausmai. Mums kartais tereikia išgirsti, išklausyti ir parodyti, kad rūpi. Jeigu mes sugebėsime sukurti tokį laužą savo viduje, savo šeimoje, tai plis ir toliau“, – pataria psichoterapeutas.