Kaune gyvenantis siras: suprantu ir pateisinu lietuvius

Tai interviu su Šamsu, kurio vardas, išvertus iš arabų kalbos, reiškia „saulė“. Šamso ne tik vardas turi gražią prasmę: pavardė kur kas reikšmingesnė ir įdomesnė - „tikėjimas“, tad, jeigu mokate arabų kalbą, galite lengvai sužinoti ir Šamso pavardę, kitaip ji šiame interviu nebus minima.

– Šamsai, kas Tave atvedė į Lietuvą ir kada? Juk ne karas? Ar jauti kokį ypatingą požiūrį į save dėl to, kad esi siras?

– Prieš penkerius metus atvykau įgyti verslo administravimo ir tarptautinio turizmo vadybos magistro laipsnio į Vilniaus universitetą pagal „Erasmus Mundus“ programą. Studijos truko pusantrų metų. Buvau tik teoriškai pasiruošęs nesuvokiamai šaltoms žiemoms ir sudėtingai lietuvių kalbai.

Paklaustas, ar galėtume pokalbį tęsti lietuviškai, nusišypso ir nė nemirktelėjęs atsako: „truputį bus sunku“. Nors pokalbio eigoje išgirstu ne vieną gražiai ištartą lietuvišką skanėstą – šakotis, šaltibarščiai, cepelinai, šįkart tęsiame angliškai Prie lietuviškų žodžių mes dar grįšime, o kol kas kalbamės apie Šamso po studijų baigties neplanuotą užtrukimą Lietuvoje.

Tik atvykus į Lietuvą, Šamsui teko galimybė pradėti dėstyti arabų kalbą Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, vėliau prisidėjo paskaitos ir Vilniaus universitete. Tuo metu dar niekas negalėjo nuspėti, kad ši veikla jam leis pasilikti Lietuvoje, kai jo šeima lieps jokiu būdu negrįžti namo...

Žinot, prieš penkerius metus niekas nežinojo apie mano gimtąjį miestą Homsą, retkarčiais sutikdavau žmonių, kuriems yra tekę būti Damaske, tačiau daug žinių apie Siriją retas kuris turėdavo. Dabar nėra nė vieno, besidominčio užsienio politika, kuris, kalbėdamas su manimi, pirmas nepaminėtų Homso. Per pastaruosius kelerius metus, po to, kai karas įsisiūbavo, jaučiu daug didesnį susidomėjimą savo šalimi, esu nuolat prašomas papasakoti, paaiškinti, kas ten vyksta, kaip laikosi mano šeima, kokie galimi ateities scenarijai.

– Kaip jautiesi, kai Tavo šalis šiuo metu suvokiama tik kaip karo zona, juk kiekvienas klausiantis domisi apie dabartinę situaciją ir galimą ateitį..?

– Taip, man labai liūdna, kad Sirijos praeitis kaip ramios, puikios, turistinės, šiltų žmonių valstybės yra giliai nugrimzdus, būtent todėl norėjau vietoje savo nuotraukos šiame interviu įdėti vienos iš gražiausių, mano akimis, Sirijos vietovių vaizdą. Sirija nurims ir žmonės vėl galės pajusti tikrąją jos dvasią. Vienas dalykų, kuris mane labai džiugino, neseniai vykusi fotografijų paroda Kaune, VDU, „Sirija lietuvių akimis“. Tai buvo puiki proga žmonėms pasižiūrėti į prieškarinę mūsų šalį, o ypač svarbu, kad šias nuotraukas darė lietuviai!

Man asmeniškai buvo labai sunkūs pirmieji didelių neramumų metai. Jei studijų laikotarpiu su šeima kalbėdavausi kartą per savaitę ar rečiau, tai, prasidėjus miesto bombardavimui, kalbėdavome kelis kartus per dieną...

Nors ir mano šeima gyveno palyginus saugiame miesto rajone, brolis lankė universitetą, kai tik būdavo įmanoma išeiti iš namų, situacija labai suprastėjo ir visiems teko persikraustyti į Damaską. Deja, vėliau ir į Kairą (Egiptas). Niekas nesitikėjo, pirmiausia, kad išvis bus karas, o antra, kad bus taip blogai. Tačiau, manau, kad taip būna visada, nepriklausomai nuo šalies ir žmonių – niekas nesitiki, kad bus taip blogai...

Kai dar po studijų svarsčiau grįžti namo, nes ekonomikos bakalauro laipsnį įgijau Damaske, visi artimieji ėmė įkalbinėti negrįžti. Regis, dar neteko gailėtis šio sprendimo.

Bet ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra sunku?.. Apie košmarus sapnuose jau net nekalbu...Suprantu, kad sėdėjimas ir verkimas tikrai nepadės nei man, nei mano šeimai, nei mano šaliai, bet kartais bejėgiškumas yra itin stiprus.

Paklausus konkrečiau apie politinę situaciją ir barikadų puses, Šamsas mandagiai paaiškina, kad niekada nebuvo suinteresuotas politika, ypač dėl to, kad labai sunku iš tikrųjų suprasti, kas kurioje pusėje vyksta. Galbūt karinių veiksmų pradžioje buvo gana aišku, kuri pusė yra vienareikšmiškai agresyvioji, tačiau ilgainiui, į viešumą iškilus daugeliui skirtingų faktorių, užsienio jėgų ir panašiai, nebeliko aiškios demarkacinės linijos ir juoda susimaišė su balta.

Tęsiant klausimus, susijusius su politinių ir karinių jėgų pasiskirstymu, esu paprašyta politiką palikti nuošalėje. Suprantu, kad tam tikri klausimai, nieko nestebinančiai, užgauna širdį daug labiau nei kalbos, pavyzdžiui, apie Lietuvos migracijos tarnybą, policiją ar močiutę, iš kurios šiuo metu Šamsas Kaune nuomojasi kambarį ir su plačia šypsena ją vadina tikru draugu (tiesa, su ja bendrauja lietuviškai ir kreipiasi „močiute“)

– Šamsai, po penkerių metų gyvenimo Lietuvoje, kaip galėtum apibūdinti Lietuvą ir lietuvius?

– Reikia gerai pagalvoti... Apie Lietuvą visgi labai lengva pasakyti – tai yra mažas rojaus lopinėlis žemėje. Jūsų žaluma, ežerai, jūra, lygumos yra fantastiški, širdį raminantys vaizdai. Sirijoje irgi yra žalumos, tačiau ji kitokia nei Jūsų. Jūsiškė tokia sodri, gaivi, tikra.

Neturiu mėgiamiausios vietos, bet labai gerai jaučiuosi prie Ignalinos ežerų, jūros, miškų ir kartu labai myliu Vilniaus, Kauno senamiesčius...

O apie lietuvius... Žinai, nemėgstu generalizuoti žmonių, tačiau džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad čia patyriau daugiau teigiamų dalykų nei neigiamų. Net jei yra tekę pereiti per keletą nemalonių ar sudėtingų situacijų, visgi jose visada atsirasdavo žmonių, kurie padėdavo, be kurių galbūt ir nebūčiau tiek ilgai čia likęs.

Suprantu ir pateisinu lietuvius, kurie mažai susidūrę, pavyzdžiui, su musulmonais, arabais ar šiaip kitokiais ir dėl to galbūt ne visada yra geranoriški ar pasiruošę priimti. Nors kartais man taip pat yra sunku suvokti, kodėl tokios įtampos kyla ir su daug metų šalia gyvenančiais, pavyzdžiui, Lietuvos rusais...

Tačiau sutinku žmonių, kurie per pirmus kelis kartus išsiklausinėja visko, kas jiems „kelia įtarimų“ – apie mano kultūrą, religiją, tradicijas ir po to be jokių problemų tampame gerais draugais. O dažniausias mano sutinkamas klausimas – „ar tau kažkas negerai su sveikata, kad nevartoji alkoholio?“ (Islamo religijoje alkoholio vartojimas yra draudžiamas – aut. pastaba.)

Reikia pripažinti, kad su tais, kurių pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas yra vartoti alkoholį, mano keliai labai greitai išsiskiria. Dar viena priežastis, dėl kurios negaliu kalbėti bendrai apie lietuvius yra ta, kad mano menkas kalbos mokėjimas uždeda labai aiškų bendravimo limitą ir, deja, pabendrauju su daug mažiau žmonių nei norėčiau.

– Kas nustebino Lietuvoje?

– Moterų, vairuojančių autobusus ir troleibusus, gausa! Labai smagu matyti jas taip aktyviai dirbančias tokį sudėtingą darbą!

– Ar būna etapų ar situacijų, kai jautiesi labiau „savas“?

– Man labai smagu, kai mano draugai iš Sirijos mane pasveikina lietuvių krepšinio komandai laimėjus kokį nors apdovanojimą! O šiaip jau suvokiu, kad tai mano antrieji namai, kad esu gana prisirišęs prie šalies ir, tikiuosi, niekada nebebūsiu čia visiškai svetimas.

Dabar, laukiant euro, kartu su visais lietuviais pergyvenu, kad kainos gali būti dirbtinai pakeltos, o praėjusį mėnesį kartu su visais laukiau prezidento rinkimų rezultatų. Man svarbu tai, kas svarbu šalies gyventojams. Juk gyvenu kartu su visais.

Tiesa, nesavas jaučiuosi tada, kai imu girdėti keistus dalykus apie Kauną! Čia juk viskas labai tvarkoj! Kitaip tariant, jei ieškai problemų, visur jų rasi, ne tik Kaune. Tad labai norėčiau matyti daugiau meilės šiam miestui.

O štai pasibaigus praėjusiam semestrui, iš savo studentų dovanų gavau marškinėlius su užrašu „best habibiever“, tai tikrai buvo viena mieliausių dovanų, kokių tik esu gavęs. Suteikė daug šilumos ir džiaugsmo. Nors, žinote, kad jau esu „habibi“, dar ir norėčiau kartais valgyti kaip tikras arabas, tai yra, labai pasiilgstu tikro arabiško maisto.

Pabaigai norisi palinkėti Šamsui, kad migracijos tarnyba vis lengviau ir lengviau dirbtų su užsieniečiais. Maloniai džiugina Šamso nuomonė, kad per penkerius metus tikrai matyti teigiamas progresas.

Taip pat norisi matyti daugiau „močiučių“, kurios tampa tikromis draugėmis bei skubiai, nors ir nepriekaištingai, pabeldžia į kambario duris, kai mano, kad svyla keptuvė, o po to ilgam užsiplepa apie malonius reikalus išties keldamos grėsmę tai keptuvei prisvilti.