Kaip gyvena Lietuva ir jos žmonės? DELFI reporteriai užsuko į išskirtiniu grožiu garsėjantį ir legendomis apipintą Kavarsko miestelį Anykščių rajone – neįtikėtina, bet visoje Lietuvoje žinomoje gyvenvietėje tėra įsikūrę tik apie 600 žmonių.
Kavarską labai mėgsta turistai – nebuvo dar nė vieno savaitgalio, kad čia neužklystų specialiai jiems užsakyti autobusai. Ir visi traukia į tą pačią vietą – prie pačiame miestelio centre, šalia įspūdingos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios esančio ir nuo XVI amžiaus įvairiais padavimais garsėjančio šaltinio. Kuo jis toks ypatingas, kad rekonstrukcijai pinigų skyrė net Europos Sąjungos (ES) fondai?
„Žmonės sako, kad yra legenda, jog nusiprausus šaltinio vandeniu pagerėja regėjimas, o kiti net atjaunėja kokiais 5 metais – nelabai tikiu tokiais dalykais, juk, kaip sakoma, patys žmonės susikuria legendas ir paskui jomis tiki, bet gal taip ir yra, juk iš žemės gelmių tekantis vanduo – labai šaltas“, – šypsodamasi sako vos už poros šimtų metrų nuo Kavarsko šaltinio esančios garsiosios koldūninės „Šaltinis“ direktorė Genutė Gansiniauskienė.
Ar į kultūros paveldą įtraukti koldūnai yra skanūs ir vien dėl jų verta važiuoti į Kavarską, DELFI skaitytojams jau pasakojo rašytojas, žurnalistas Andrius Užkalnis, tuo metu mes pabandėme sužinoti, kaip nuo 1992 m. veikianti kavinė sugeba išsilaikyti – juk labai mažoje patalpoje vienu metu gali aptarnauti vos 16 žmonių.
„Tai kad niekada nebūna ir tiek žmonių, – sako „Šaltinio“ direktorė Genutė, kurios vyras – Kavarsko seniūnas. – Dirbame visus metus, bet vos išsilaikome, nors čia dirba tik virėja, barmenė ir aš pati. Šiaip ne taip pragyvename – išsimokame algas. Bet labai džiaugiamės, kad turime darbelį, nors iš tikrųjų – mes tik egzistuojame. O koldūnų kainos pas mus nedidėja jau daugelį metų – buvo 10 litų, tai dabar, kai įvedė eurą, už porciją reikia mokėti 2,9 euro. Žmonės tai vertina – juk rankų darbo ir, svarbiausia, pigiau nei Anykščių restoranuose.“
Genutė neslepia, kad smulkiesiems verslininkams ypač sunku sudurti galą su galu – štai Kavarske gyvena vien vyresnio amžiaus žmonės, visas jaunimas jau seniai išsilakstė po užsienius, todėl į kavinę paragauti koldūnų užeina tik miestelio svečiai.
„O kaip politikams palengvinti jūsų, smulkiųjų verslininkų, dalią?“ – klausiu pašnekovės. Moteris tik šypsosi ir išsisuka nuo atsakymo: „Na, politika tai neužsiimame – mes tik koldūnus gaminame“.
Bet jeigu ne šalia esantis legendomis apipintas šaltinis, greičiausiai nebūtų ir koldūninės. O prie garsiojo šaltinio jau nuo pat ryto su plastikiniais buteliais sukinėjasi Kavarsko moterys.
„Nešuosi sau į namus vandens – labai skanus, valgyti iš jo gaminu, o ir sako, kad jis labai sveikas, gali net išgydyti“, – neslėpė viena moteris.
„Žinokite, pati visą laiką iš šaltinio atsinešu vandens, o ir žmonės ištisai čia važiuoja jo pasisemti – sako, kad iš žemės gelmių teka šventas vanduo, – sako Irena, ir čia pat priduria: – Pati ne kartą mačiau, kaip žmonės atsiveža net po aštuonis bambalius penkių litrų talpos. Esu girdėjusi, kad šis vanduo gydo, bet jokių įrodymų neturiu – gal čia tik seni žmonės taip sakydavo.“
Iš parduotuvės grįžtanti moters neslėpė, kad yra labai patenkinta gyvenimu Kavarske ir niekaip nesupranta tų niurgzlių, kuriems „viskas yra blogai“.
„Ir darbą turime, ir ką veikti yra – užsiėmimo pilna, tik netingėk, todėl tikrai nenoriu niekur iš Kavarsko išvažiuoti, na, nebent mane į priekį kojomis išneš“, – juokavo Irena.
Ir čia pat pamato iš pačiame miestelio centre esančio pastato išeinančią kaimynę. „Karaliene, ateik, žmonėms papasakok apie šaltinio vandenį, ar tikrai jis toks stebuklingas“, – kviečia Irena.
Keturiolika veiklių Kavarsko moterų
Marija Karalienė – neeilinė Kavarsko moteris. Vietos gyventojai ją net gėlių karaliene praminė – visas miestelio centras būtent jos gėlėmis apsodintas.
„O štai čia augančius medžius pasodino mano tėvelis“, – rodydama į Kavarsko centrinėje aikštėje augančias liepas prisipažįsta 72 metų Marija ir pakviečia užsukti į moterų seklyčią. Jai priklauso keturiolika veiklių Kavarsko moterų.
Nedidelėje patalpoje gražiai sudėti įvairūs iš popieriaus pagaminti rankdarbiai. „Mes, moterys, viską pačios gaminame – sunaudojame visas atliekas, jų niekur neišmetame, – nesikuklindama dėsto Marija. – Štai, paimame laikraščio lapą, suvyniojame virbalu, o po to jau lankstome, ką norime padaryti – kai darbas padarytas, savo gaminį nudažome ir nulakuojame. Ir dar iš gėlių darome papuošalus – štai, pažiūrėkite, kokie gražūs!“
Moterų seklyčios vadovė neslepia, kad pradžia nebuvo lengva, nors kavarskietės susivienijo vos prieš metus. „Internetas yra visagalis – panaršėme ir suradome, kaip lankstyti, o dabar jau neleidžiame rankelėms pailsėti“, – sakė senjorė.
„Atidarysime amatų kiemelį – laimėjome projektą, dabar mes, moterys, viską pačios darome, net sienas dažome, – pasakojo ji. – Pas mus vyrų nėra – maniškis jau tokiame amžiuje, kad tvarkosi tik namuose ir apie sienų dažymą nė nenori girdėti, o svetimų neturime. Netikite? Eime, parodysiu.“
Ir čia pat pasiūlo pereiti vos per kelią – kitoje gatvės pusėje stovinčiame pastate randame tris moteris, kurios užlipusios ant kopėčių dažė pastato sienas. „Nedaug beliko, greitai baigsime ir galėsime įsikurti“, – džiaugėsi Marija.
Valdžios prašo gelbėti Lietuvą, nes kitaip – pražūsime
Nors moterims ir trūksta vyriškos draugijos, tačiau, pasak pašnekovės, Kavarske nėra liūdna gyventi.
„Reikia tik dirbti ir gyvenimas nušvis kitomis spalvomis, – optimizmu trykšta Marija. – Noriu, kad ne tik mūsų Kavarske, bet ir visoje Lietuvoje būtų gera gyventi. Bet čia kalta mūsų valdžia – dabar pats baisiausias dalykas yra tos valstybės skiriamos socialinės pašalpos. Politikai kažką turi daryti ir keisti tvarką, nes dabar net ūkininkai skundžiasi, kad sunku rasti dirbantį žmogų – jeigu nori ką nors pasamdyti, visų pirma turi lauko gale pastatyti bonkę, jog šis galėtų ropodamas nueiti padirbėti. Ir pas mus į seklyčią buvo atsiuntusi Darbo birža vieną moterį – turėjau ją atleisti, nes į darbą ji vis ateidavo išgėrusi. Tai ką ji man nudažys? Palaikiau tris mėnesius ir atleidau, o po to turėjau rašyti pasiaiškinimą, kodėl priėmiau tokį sprendimą.“
Marija tikino, kad net ir tie gyventojai, kurie privalo atidirbti už gaunamas pašalpas, pirmiausia skuba ne į darbo vietą, o į parduotuvę nusipirkti velnio lašų. „Ir visur tas pats – žmonės rūpinasi tik savimi ir gyvena ta pačia diena, žinote, reikia panaikinti tą pigų, bet stiprų alų, nes kitaip nieko nebus, pražus mūsų Lietuvėlė“, – sako ji.
„Štai ir gėles pati laistau, nes jeigu paprašai darbininkų, tai šie vieną galą palaisto, o kitą palieka nelaistytą“, – prisipažino ji. Ir čia pat vėl užvedė kalbą apie tai, nuo ko pradėjome – stebuklingąjį šaltinio vandenį.
„Pati iš šaltinio nešu vandenį ir juo laistau gėles – labai gerai auga, – sakė ji. – Ir dar kavos, arbatos išsiverdame. Juk visi į namus mūsų vandenį vežasi – gal tikrai jis stebuklingas?! Aišku, nežinau nė vieno žmogaus, kurį šis vanduo būtų išgydęs, bet pamenu, kaip mano mamytė sirgo – gulėjo ant patalo, o mums reikėdavo jai parnešti šio vandens, sakydavo, kad jis yra švęstas. Ji ir rankas, ir kojas trindavo, o kai mes eidavome į kermošių, visada kojas nusiplaudavome ir tik po to batus apsiaudavome.“
Anot Marijos, šaltinio vanduo gerokai švaresnis, nei tas, kuris teka iš krano ar žmonės semia iš šulinio. „Dažnai atliekame tyrimus – pati buvau nunešusi vandens iš savo namų ir iš šaltinio, – sakė ji. – Įsivaizduojate, kai atliko tyrimus, paaiškėjo, kad namų vandenyje buvo labai daug kalkių, o šaltinio – švarut švarutėlis.“
Metuose – trys stebuklų naktys
Prieš Kavarsko šaltinio sutikome ir Anykščiuose gyvenančią Jūratę Vanagienę – su kurso drauge iš Žemaitijos moteris tądien keliavo per atodangas, todėl užsuko ir prie Kavarsko šaltinio.
„Bent kartą per metus į čia atvažiuoju, – neslėpė Jūratė, – visada pasiimame vandens, aišku, jokių stebuklų jis nepadaro, bet vis tiek skanesnis nei namuose, o kava – išvis išskirtinio skonio.“
Moteris prisipažino, kad jai labiau patinka kitame Anykščių krašte, Inkūnuose esantis šaltinio vanduo. „Jeigu jau kalbėti apie gydomąsias savybes, labiau tikiu Inkūnų šaltinio galiomis – jis labiau iš miško, šalia auga pušynai, todėl geriant net sakų skonis jaučiasi“, – aiškino anykštėnė.
„Visada prisipilu vandens šiltnamiui laistyti, nes gyvenu pačiame miestelio centre, kur pravažiuoja daug automobilių, todėl namuose yra labai kietas vanduo – jame daug švino, – aiškino moteris. – O daržovės ir gėlės labai gerai auga, kai palaistau šiuo vandeniu.“
Teresė mums sugebėjo įminti Kavarsko šaltinio stebuklingąsias galias. „Remiantis legenda, metuose yra trys dienos, kai šaltinio vanduo yra gyvas ir turi stebuklingų galių, bet jis gyvas tik nuo vidurnakčio iki aušros – sulig ja visos galios išnyksta, – atskleidė Teresė. – Įsidėmėkite šias datas – sausio 19, vasario 15 ir birželio 24 d. Kad jūs būtumėte matę, kas čia darėsi per Šv. Joną – jetau, net nebuvo įmanoma prieiti prie šaltinio, visi labai norėjo stebuklingo vandens.“
Prie pat šaltinio yra įrengtas baseinas, kuriame maudosi sveikuoliai. „O aš galiu?“ – klausiu Teresės. „Ne, tu ne sveikuolis, tu eik prie šaltinio, – juokavo ji. – Vieną rytą atėjau pasisemti vandens, o ten, žiūriu, pusnuogis vyras prausiasi. Apsisukau ir atgal – nejau žmogui trukdysi. O štai anąkart atvažiavo toks vyras ir visą valandą prie šaltinio meldėsi, net žvakutę uždegė,o paskui manęs paprašė tuščio butelio, sakė, nori mamai parvežti šio vandens. Daviau du, o jis man tris eurus įgrūdo – sakiau, nereikia, bet vis tiek liepė paimti. Tai sekmadienį nunešiu ir paaukosiu bažnyčiai.“
Teresė netuščiažodžiauja: „Visiems rekomenduoju šį vandenį, tikrai nepasigailėsite, aišku, dabar jį atnaujino, įdėjo triūbas, bet blogai padarė – galėjo padaryti, kad bent kranas būtų ir jį būtų galima atsisukti O, štai dabar mane ir fotografuojate – kai praeitą kartą prie šaltinio atvažiavau su tačka, kažkas mane įdėjo feisbukan, o dabar dar ir delfyje atsidursiu.“
Kad Kavarsko šaltinio vanduo tikrai yra tinkamas gerti, tikino ir miestelio seniūnas Algirdas Gansiniauskas. Vos tik sužinojęs, kad žurnalistai domisi miestelio gyvenimu, jis net nekviestas atskubėjo prie šaltinio.
„Tyrimus darome kas dvejus metus, vanduo nė kiek neblogėja – cheminė sudėtis yra ideali, – tikino jis. – O Kavarskas tikrai nemirs, vien pažiūrėkite į mūsų Marytę – tikra gėlių karalienė – moteris subūrė į seklyčią. Kaip sakoma, viską sprendžia kadrai – jeigu darbas tik dėl pliusiuko, o ne dėl rezultato, visi žinome, kuo tai baigiasi.“