Karas Ukrainoje artėja prie pusmečio ribos ir kaip „sėkmingai specialiai operacijai“, per kurią Kyjivas turėjo kristi per kelias dienas ar savaites, tokie ambicingi Rusijos užmojai dabar atrodo apgailėtini, nepasiekti, o šviesos tunelio gale nematyti.
Kantrybę, regis, pradeda prarasti ir oficialusis Kremlius, ir jo išlaikytiniai bei rėmėjai: po virtinės nesėkmių fronte – nuo atsitraukimo iš Kyjivo, Charkivo frontų, kreiserio „Moskva“ nuskandinimo iki kruvinos aklavietės Donbase, salvinės ugnies sistemomis HIMARS ir kitais ginklais naikinamų rusų šaudmenų sandėlių, tiltų per Dnieprą bei Rusijos aviacijos bazės Kryme sunaikinimo, pyktis, panika ir pasimetimas jau smelkiasi tiek į nukraujavusią Rusijos armiją, tiek į rusų civilius, bėgančius iš Krymo.
Net patys rusai suprato: mitas apie „analogų neturinčią“ armiją bliūkšta, situacija tuoj taps dramatiška. Buvęs separatistų vadas ir įtariamas karo nusikaltėlis, pastaruoju metu apžvalgininku ir analitiku tapęs Igoris Girkinas Strelkovas ne tik dalijasi viena už kitą niūresnėmis prognozėmis Rusijos armijai, kuri jau esą pralaimėjo, bet ir, anot pranešimų, pats bando veržtis į frontą. Panaudojęs savo ankstesnę FSB sukurtą Sergėjaus Runovo tapatybę ir nusiskutęs savo garsiuosius ūsus bandė iš Krymo patekti į karo veiksmų zoną, bet buvo sulaikytas.
Tuo metu kadaise dėl tariamai liberalių pažiūrų draugišku Vakarams laikytas buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas, kuris formaliai yra Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas ir tiesiog trykšta panieka Vakarams, ėmėsi atvirų grasinimų
„Jie sako, kad taip nutinka visiškai atsitiktinai, tarsi netyčia. Ką aš galiu pasakyti? Nepamirškime, kad ES irgi yra atominių elektrinių. Ten taip pat gali įvykti nelaimingų atsitikimų“, – reaguodamas į Ukrainos ir tarptautinės bendruomenės kaltinimus, kad rusų kariai ne tik įsikūrė didžiausioje Europoje Zaporižės atominėje elektrinėje, kurią naudoja kaip priedangą, bet ir iš jos apšaudo ukrainiečius, teigė D. Medvedevas.
Tokie nesubtilūs grasinimai iš šalies, kurios agentams priskiriami cheminio ginklo panaudojimai ir politinės žmogžudystės Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, sabotažo veiksmai sprogdinant amunicijos sandėlius Čekijoje dabar skamba ne šiaip ciniškai ar pavojingai.
Atrodytų, kad Ukrainoje įstrigęs Kremlius tiesiog grįžta prie savo branduolinių grasinimų, kuriais švaistėsi jau karo pradžioje, kai padėtis frontuose rusams dar neatrodė taip niūriai, apkūnių 50-mečių ir vyresnių rezervistų bei pasenusių tankų iš sovietinių laikų sandėlių dar nereikėjo mesti į mūšius.
Tačiau net ir sulaukus tikėtinos krūpčiojimų iš Vakarų reakcijos dėl galimos branduolinės katastrofos Zaporižėje, Ukraina, regis, nenusiteikusi keisti savo planų, apie kuriuos nesyk viešai prasitarė: laikas susigrąžinti savo žemes iš okupantų rankų.
Ko išties verti Kremliaus grasinimai?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Ukraina atsargiai ir su neslepiamu aliarmu reaguoja į Rusijos veiksmus Zaporižės AE. Nepaisant rusų bandymų ciniškai apkaltinti ukrainiečius, kad tai jie esą kelia grėsmę elektrinės saugumui – tos elektrinės, kuri yra Ukrainos žemėje, neturinčioje nieko bendra nei su Donbasu, nei su „rusakalbių gynimu nuo nacių“, tos, kurioje šeimininkauja rusų kariai.
Ukrainos prezidentas padarė tai, ko iš jo tokioje situacijoje galima tikėtis: Volodymyras Zelenskis viešai pareikalavo, kad Rusijos pajėgos nedelsiant paliktų užimtą Zaporižės atominę elektrinę. Savo tradiciniame vakariniame kreipimesi jis dar kartą apkaltino Rusiją „branduoliniu šantažu“.
„Niekas kitas taip akivaizdžiai nesinaudoja branduoline elektrine, kad grasintų visam pasauliui ir keltų sąlygas“, – pažymėjo V. Zelenskis. Nelaimė didžiausioje Europos branduolinėje jėgainėje, anot jo, būtų kaip branduolinis smūgis – tik nepanaudojant atominio ginklo. Visas pasaulis esą turėtų siekti, kad Rusijos daliniai paliktų Zaporižę. „Tai visuotinis interesas, ne tik Ukrainos poreikis“, – kalbėjo prezidentas. Esą tik kai Ukraina vėl kontroliuos elektrinę, bus užtikrintas branduolinis saugumas visoje Europoje.
V. Zelenskis kaltino Rusijos dalinius naudojant teritoriją kaip tvirtovę, kad iš čia atakuotų kitame Dnipro užtvankos krante esančius Nikopolio ir Marhaneco miestus.
Tačiau negalima nepastebėti, kad tuo pat metu ukrainiečiai, regis, nė kiek nesibaimina peržengti pačių rusų nubrėžtų ribų, už kurių gali būti ir branduolinio ginklo panaudojimas.
Būtent sprogimai rusų bazėse Kryme ir Baltarusijoje teoriškai galėtų būti ta riba – net jei beveik absoliuti dalis tarptautinės bendruomenės to nepripažįsta, Krymą Rusija laiko savo teritorija, o Baltarusijos neteisėtas prezidentas Aliaksandras Lukašenka nesyk grasino smogti Ukrainai, jei iš jos į Baltarusiją bus suduoti smūgiai.
Kol kas, nepaisant skambių Kremliaus ir Minsko pažadų jokio realaus atsako į spėjamus ukrainiečių smūgius rusų kariniams objektas Kryme ir bazėje netoli Homelio Baltarusijoje nebuvo.
Dar daugiau, jei anksčiau būtent Kremliaus oficialūs pareigūnai, propagandistai trykšdavo grasinimais panaudoti visą galią prieš Ukrainą, tai dabar patys ukrainiečiai puse lūpų kalba: tai tik apšilimas.
Netgi pats V. Zelenskis, kuris paragino valdžios institucijų ir kariuomenės atstovus viešai neskelbti detalių apie Kyjivo karinę taktiką, sakydamas, kad tokie pasisakymai yra neatsakingi, neslepia galutinio karo tikslo: Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo nuo Krymo ir turėtų baigtis Krymu, jo išlaisvinimu.
Ginklų poreikiai vis dar dideli
Tokia viešai reiškiama drąsa bei ketinimai gal ir prieštarauja ankstesniems V. Zelenskio žodžiams apie tai, jog „karas tikrai ne tuštybės ir skambių pareiškimų metas“, tačiau panašu, jog detalių dalijimasis viešai ir pareiškimai Vakarų žiniasklaidai kartu skirti ir klaidinimui dėl tikrųjų Ukrainos tikslų.
Jei vienu metu visi kalba apie neišvengiamą ar net pradėtą Ukrainos kontrpuolimą Chersono srityje, tai būtinai pabrėžiama, kad sėkmingoms operacijoms vis dar trūksta vakarietiškos ginkluotės ir šaudmenų. Ukraina yra sulaukusi vos keliolikos HIMARS sistemų, kurios sėja chaosą Rusijos karinių pajėgų užnugaryje bei trupina tiltus per Dnieprą.
Tačiau norint vykdyti efektyvias kontrpuolimo operacijas, HIMARS poreikis yra ne kelis, o bent dešimt kartų didesnis – tiek kalbant apie pačias sistemas, tiek apie šaudmenis joms – vienos salvės metu paleidžiamos šešios raketos, tai reiškia, kad vos viena sistema per intensyvių mūšių savaitę gali iššaudyti keliasdešimt raketų.
O keliolika sistemų teoriškai gali iššaudyti šimtus raketų per savaitę ir kelis tūkstančius per mėnesį. JAV gamybiniai pajėgumai per metus siekia vos 9 tūkst. raketų.
Ir nors Vakarai žada tęsti ir stiprinti įvairios ginkluotės tiekimą Ukrainai, didesni poreikiai nei galimybės, regis, turėtų atvėsinti ukrainiečių ryžtą imtis ryžtingų, o kartu ir pavojingų kontrpuolimo operacijų.
Vis dėlto tuo pat metu ukrainiečiams netrūksta ir optimizmo, kuris gali pasirodyti keistas, netgi perdėtas, pernelyg ambicingas, tačiau tuo pat metu ir logiškas.
Juk jei nedaug kas tikėjosi, kad Ukraina atsilaikys ilgiau nei savaitę prieš „antrąją pasaulio armiją“, jei netrūko dvejonių, jog ukrainiečiai sugebės ne tik išsaugoti savo karines pajėgas, ypač aviaciją, bet ir suduoti triuškinančius smūgius Rusijos laivynui, atsiimti teritorijas, tai ko verti aukštų Ukrainos karininkų pareiškimai, kad laukia didelis ir, tikėtina, pergalingas mūšis?
Laukia lemiami mūšiai ir pergalė?
Būtent toks optimizmo, o kartu ir atsargių vertinimų kupinas buvo Ukrainos generolo Dmytro Marčenko interviu, paviešintas rugpjūčio 10-ąją. Skambiais žodžiais įprastai nemėgstantis svaidytis generolas jau anksčiau yra pateikęs vertinimą, kad be vakarietiškos ginkluotės Ukraina ilgai neatsilaikytų – tai yra logiška, dėsninga ir pabrėžiama naujausiame jo interviu.
Jame jis pažymėjo kelis svarbius dalykus. Pirmiausiai akivaizdus dėmesys yra nukreiptas į Chersono sritį, kurią bando ir, anot generolo, privalo atsiimti ukrainiečiai. Tam iš pradžių bandoma išvengti praeities kalidų, kai dėl, galimai, išdavysčių, buvo prarastas Chersonas.
Dabar gretimame Mykolajivo mieste jau įvykdytas tam tikras valdymas: per kelias komendanto valandos dienas, anot D. Marčenko, pasiekta įspūdingų rezultatų: sulaikyta apie 400 pažeidėjų, iš jų – kelios dešimtys priešo kolaborantų. Tokie rusų pagalbininkai nuo vasario 24-osios bandė padėti besiveržiančioms okupacinėms pajėgoms visais frontais – nuo Kyjivo ir Charkivo iki Chersono.
Jei sostinėje ir Charkive rusams bei jų kolaborantams nepavyko – besiveržiančios rusų kolonos, netgi elitiniais specialiųjų pajėgų daliniai buvo sunaikinti, taip ir nepasiekę tikslo, tai Chersoną rusai užėmė be didesnių pastangų ir ėmė veržtis link Mykolajivo. Tačiau veržlios ukrainiečių kontratakos pristabdė rusų puolimą, nubloškė Rusijos pajėgas atgal ir dabar privertė sutelkti dėmesį būtent į šį sektorių: sproginėjantys amunicijos sandėliai, sistemiškai naikinamos priešlėktuvinės gynybos sistemos bei tiltai per Dnieprą perša vieną akivaizdžią mintį – tuo Chersone įsitvirtinusius rusus ukrainiečiai užgrius visa jėga, apsups, uždarys į katilą ir sunaikins arba privers pasiduoti.
Anot D. Marčenkos, rusų mesti pastiprinimai į Chersono sritį – kelios dešimtys bataliono taktinių grupių tai tik ir įrodo, bet Ukraina kautynėms nusiteikusi labai optimistiškai. Paklaustas apie rusų pajėgų telkimą būtent Chersono fronte, D. Marčenko neslėpė pašaipos.
„Jie tai, tikriausiai, daro tam, kad mums būtų patogiau juos sunaikinti vienoje krūvoje. Mūsų Pietų vadovybė labai sėkmingai naikina juos artilerijos smūgiais“, – teigė D. Marčenko. Jis nesiryžo spėlioti, kiek pajėgų sutelkė rusai – iki atviro karo pradžios populiariu skaičiavimo vienetu buvusi bataliono taktinė grupė (BTG) iš maždaug 800 karių dabar nebūtinai atitinka realybę: didelių nuostolių patyrusios, apjungtos, be didesnio poilsio ir nuostolių kompensavimo paskubomis aplipdytos BTG dabar nėra vienodos, tad skaičiuoti bendras pajėgas pagal jas nėra tikslinga.
Pasak D. Marčenko, rusai jau nebeturi jėgų vienu metu smūgiuoti visur – ir Donbase, kur iš lėto slenkasi pirmyn ir po 8 metų kovų netgi sugebėjo užimti Peskų kaimelį netoli Donecko oro uosto, ir Chersone, kur tenka atlaikyti žvalgybą mūšiu vykdančių ukrainiečių spaudimą.
Chersono ir Zaporižės srityse, anot generolo, rusai dar neatsisakė minčių apsupti Mykolajivą ir strategiškai svarbų Kryvyj Riho miestą, taip atkertant ukrainiečių tiekimo ir gynybos linijas, sustabdant jų kontrpuolimą.
.
„Jie jau bandė užimti Mykolajivą, bet to padaryti nepavyko. Tada dabar jie bando jį apsupti žiedu, panašiai, kaip padarė su Mariupoliu. Bet, manau, jų planai žlugs, – teigė D. Marčenko ir vėl ėmė trykšti optimizmu, – originaliuose jų planuose buvo siekis užimti ir Odesos sritį, bet, tarkime, jie šią progą praleido kovo mėnesį. O dabar viskas komplikuojasi, jie patirs daugiau nuostolių, jų moralė labai žema ir jie nori sprukti. Iš perimtų pokalbių girdime, kad jie jau ieško čiužinių ir guminių valčių, vietoje skalbimo mašinų bei mikrobangių. Jie rengiasi sprukti per Dnieprą“.
Pabrėžęs, kad ukrainiečiai sėkmingai aptalžė tiltus per Dnieprą, kas verčia rusus naudotis pontoninėmis perkėlomis ir dangstytis civiliai, generolas neslėpė: artėja valanda, kai rusai išgirs iš kontrpuolimą vykdančių ukrainiečių „sveiki atvykę į Ukrainą“.
Bet įdomiausia tai, kad generolas D. Marčenko išsisuko nuo klausimo apie Zaporižės puolimo kryptį – tiek rusams, tiek ukrainiečiams ji yra strategiškai svarbi, mat abi pusės gali atkirsti didelę dalį viena kitos tiekimo, ryšių linijų. Rusams tai kelias į pačią Zaporižę ir Donbaso atkirtimą, o sėkmingą kontrpuolimo operaciją surengę ukrainiečiai galėtų atkirsti rusų pajėgas Chersone, Mariupolyje iki pat Krymo, sutrikdyti tiekimo linijas ir priversti rusus pasiduoti arba bėgti. Anot D. Marčenko, reljefo sąlygos šiame fronte esą yra sudėtingos, tad puolimo galima tikėtis kituose sektoriuose.
Tokie lakoniški išsisukinėjimai gali būti suprantami: dėmesį į Chersoną sutelkę ukrainiečiai savo kontrpuolimą gali vykdyti visai kitoje pusėje, tačiau šiuo metus sudaromas įspūdis, kad būtent Chersonas yra tas prizas ir pagrindinis tikslas, o čia esanti okupantų karinė ir civilinė administracija, kartu su marionetine vietos valdžia, anot pranešimų, jau rengiasi sprukti, kol nevėlu. Įspūdį, kad jiems gali būti vėlu, sudarė ir D. Marčenko.
„Deja, negaliu pasakyti jums datos. Bet noriu pasakyti Chersono žmonėms – būkite kantrūs, dar šiek tiek. Netruks tiek ilgai, kiek visi tikisi. Viskas bus greitai. Laikykitės. Mes jūsų nepamiršome. Niekas neapleidžia savo žmonių. Mes ateisime į pagalbą, tuoj viską išgirsite“, – žadėjo D. Marčenko, kartu išreiškęs ir įsitikinimą, kad rusų okupacinės valdžios rugsėjo 11-ąją planuojamas apsišaukėliškas referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos ne tik žlugs, bet ir iš viso nebus įvykęs. Be to, anot generolo, karine jėga bus išvaduotas ir Krymas, kurį vis dar okupavusi Rusija.
„Niekas Rusijai nedavė teisės ateiti, atsigriebti žemės gabalą ir sakyti „čia mano“. Mes atsiimsime Krymą taip pat, kaip ir Chersoną, Luhanską ir Donecką“, – teigė D. Marčenko, išreiškęs įsitikinimą, kad Chersonas bus „100 proc. išvaduotas jau šiemet“ iki aktyvaus karo fazės pabaigos.
Bet tai esą priklauso vėlgi – nuo tos pačios vakarietiškos ginkluotės bei šaudmenų tiekimo: kuo greičiau, kuo didesniais kiekiais, tuo didesnė Ukrainos pajėgų pergalės tikimybė. Ir nors šioje srityje, anot D. Marčenko, ne viskas taip optimistiška, ukrainiečiai esą turi vieną privalumą.
„Po Irpenės ir Bučos mes jau pasiekėme negrįžtamą tašką. Bet kokios derybos dėl mūsų teritorijos praradimo, ką supranta mūsų kariuomenė ir visuomenė, kategoriškai neįmanomos.
Nes jei tai leistume, užkrautume naštą ant mūsų vaikų pečių. Jei paliksime priešui bent gabalėlį žemės, jis grįš, puls po 6-8 metų. Todėl reikia apginti visą savo teritoriją, kontroliuoti visą Ukrainos sieną ir neduoti jiems nė gabalėlio mūsų žemės. Nieko neprognozuosiu, bet jei gausime žadėtą ginkluotę, kurios mums reikia, manau, kitą pavasarį švęsime pergalę“, – tikino D. Marčenko.