Dėl to, kad Ukraina turėjo būti užimta per porą parų, dabar jau galima beveik neabejoti, vertinant pernelyg optimistines Rusijos kariuomenės atakas vasario pabaigoje: keliomis kryptimis, be rimtos logistinės, aviacijos ir artilerijos paramos rusų šarvuotosios kolonos veržėsi ne vaduoti Donbaso, o gilyn į Ukrainos gilumą, siekiant užimt šios šalies uostamiesčius ir sostinę Kyjivą.
Sunaikintos prieštankinių dalinių, artilerijos, teritorinės gynybos ir specialiųjų operacijų pajėgų pasalose rusų kolonos patyrė didelių nuostolių. Karas Ukrainoje rusams tapo tikru pragaru.
Viskas buvo ne taip, kaip žadėta tulžingame ir optimistiniame Petro Akopovo straipsnyje skambiu pavadinimu „Rusijos ir naujojo pasaulio atėjimas“ (Наступление России и нового мира), kuris „netyčia“ pasirodė vasario 26-osios rytą. O tada dingo. Bet „Google“ kopija išliko iki šiol.
„Prieš mūsų akis gimsta naujas pasaulis. Rusijos karinė operacija Ukrainoje pradėjo naują erą. Čia prasideda naujas laikotarpis tiek ideologijoje, tiek pačiame mūsų socialinės-ekonominės sistemos modelyje. <..> Rusija atkuria savo vienybę. <...> Rusija atkuria savo istorinę pilnatvę, suburdama rusų pasaulį, rusų tautą – didžiųjų rusų, baltarusių ir mažųjų rusų visumą.
Jei būtume to atsisakę, jei būtume leidę šimtmečiams įsitvirtinti laikinam padalijimui, tai ne tik išduotume savo protėvių atminimą, bet ir būtume prakeikti palikuonių už leidimą suirti Rusijos žemei. <...> Vladimiras Putinas, nė lašo neperdėdamas, prisiėmė istorinę atsakomybę, nusprendęs nepalikti Ukrainos klausimo sprendimo ateities kartoms. Juk būtinybė ją išspręsti visada liktų pagrindine Rusijos problema“, – buvo rašoma minėtame straipsnyje.
Jei taip būtų buvęs vienintelis „netyčiukas“, tai dar būtų galima nurašyti išankstinės pergalės kvaitulio apimtų Kremliaus propagandistų klaidai – kam nepasitaiko. Bet panašūs „incidentai“ kartojosi – tyčia, netyčia ar dėl programišių atakų dar griežtesnę cenzūros jėgą, nei iki tol pajutusioje Rusijos žiniasklaidoje vis prasprūsdavo iškalbingos žinutės. Naujausia žinutė apie Donbaso, kuriame dabar visą dėmesį, regis, sutelkė tiek Rusijos, tiek Ukrainos kariuomenė, ateitį yra dar iškalbingesnė.
„Išvadavo“, o dabar ragina atstatyti
Birželio 12-ąją Kremliaus kontroliuojamas leidinys „Izvestia“, kurio „korespondentai“ rengia propagandines akcijas Ukrainoje – viešai tardo ukrainiečių karo belaisvius, kartu su rusų kariais pozuoja apšaudymų metu – paviešino, o tada iš karto pašalino straipsnį, kuriame Rusijos prezidento administracijos pirmasis pavaduotojas Sergejus Kirilenko ragina Rusiją atstatyti Donbasą, net jei tai daug kainuotų. Suprantama, įrašo kopija išliko, mat tai, kas pasirodo internete, ten ir paprastai lieka, kad ir kaip norėtum iš ten pašalinti, ką pridirbęs.
„Visa Rusija atstatinės fašistų sugriautą Donbasą. Taip, kainuos kelis trilijonus rublių. Bet šie pinigai bus skirti iš Rusijos biudžeto – netgi laikino šalies gyvenimo kokybės sumažėjimo kaina“, – teigiama straipsnyje. Jame netrūko liaupsių V. Putinui, kuris lygino save su Petru I, o S. Kirilenko dar ir palygino su kita mėgstama Rusijos prezidento imperatoriene – Jekaterina II.
Būtent pastarosios paminėjimas – ne atsitiktinis, ypač įvardijant vieną jos titulų – „Chersono carienė“. Jekaterinai II valdant Rusijos imperija užkariavo Krymą bei aplinkines teritorijas, kurias vėliau ėmė vadinti tuo terminu, kuris po 2014-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą buvo naudotas nesyk – Novorusija.
Tuomet žlugęs Novorusijos projektas virto Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“, kurių „nepriklausomybę“ Rusija pripažino prieš pat atvirą vasario 24-osios agresiją. Kaip ir vasario 26-ąją pasirodžiusiame Petro Akopovo straipsnyje, taip ir S. Kirilenko priskiriamame opuse netrūksta iškalbingų detalių apie tai, kokias teritorijas „susigrąžins“ Rusija.
Esą nė nesvarstoma apie visos Ukrainos okupaciją – užtenka šį klausimą palikti ateičiai: ar tai bus demilitarizuota Rusijos marionetė, panaši į Lenkijos ir Lietuvos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką paskutiniais jos gyvavimo metais XVIII a. pab., kai realiai ši valstybė buvo tapusi Jekaterinos II marionete, ar dar koks darinys, rusams turėtų svarbu būti kitkas.
„Mariupolis, Melitopolis, Berdianskas, Chersonas, Simferopolis ir Sevastopolis – tai ne šiaip pavadinimai. Tai bendra rusų žmonių tragedija, dešimtmečiams atplėšti vieno nuo kitų kažkieno tai priimtų politinių sprendimų, dėl kurių jie atsidūrė padalinti nuo savo istorinės Tėvynės, priverstiniais draudimais kalbėti gimtąją kalba, mylėti jiems artimus poetus, dainuoti žinomas dainas.
Daugiau taip nebus“, – plyšavo straipsnio autorius. Jo tekste atsiranda ir tokie, galimai būsimųjų okupuotų teritorijų terminai, kaip Chersonščina bei Prieazovė, t.y. visas tas rusų kariuomenės okupuotas Ukrainos teritorijos ruožas.
Čia jau planuojamas referendumas dėl „prisijungimo“ prie Rusijos. Šiomis teritorijomis Rusija esą neprekiaus, kaip – tyčia nukrypstant prie kitų teritorinių pretenzijų ir potencialių konfliktinių situacijų – neprekiaus „Kinija dėl Taivano ar Turkija dėl salų Viduržemio jūroje.“
Dar daugiau, Rusija esą nesustos, mat „laisvinti žemes nuo nacizmo“ ketinama ne tik Donbase, bet žygių esą turėtų imtis ir „Rusijos partneriai visame pasaulyje“. Toks atviras raginimas kursti karą Taivane ar kitur, suprantama, tėra vien autoriaus fantazija. Tačiau ypač konkrečių teritorijų nurodymas sutampa tiek su paties V. Putino išsakytomis mintimis apie Donbaso ateitį, tiek su realiai Rusijos kariniais pasiekimais.
Be to, Chersonas, Mariupolis, Berdianskas iki karo dar 2014-siais turėjo nemenką rusakalbių gyventojų skaičių – dabar dalis šių rusakalbių yra išties „išlaisvinti“ atėjusio „Rusiškojo pasaulio“: dalį rusų kariai nužudė, dalį ištrėmė, dalis pabėgo, o dalis Ukrainos rusų kaunasi Ukrainos ginkluotose pajėgose prieš jų „išvaduoti“ atėjusius okupantus.
Rusija nėra pajėgi artimiausiu metu pajudėti iš Chersono tolyn į Vakarus, nors bandė užimti ir svarbų uostamiestį – Mykolajivą bei kėsinosi į Odesą. Abu, beje, taip pat yra gausiai rusakalbių apgyvendinti miestai, kuriuose gyvenantys žmonės galėjo įsitikinti „Rusiškojo pasaulio“ dovanomis – sparnuotomis raketomis, artilerijos ir salvinės ugnies sistemų sviediniais.
Ukrainos kontratakos kol kas kelia grėsmę pačių rusų kontrolei, kuri Chersone yra vis trapesnė. Tad neaišku, ar rusams dar pavyks išsaugoti „Chersonščiną“ ir ten surengti „demokratijos šventę“ – referendumą, kurio legitimumo nėra nė lašo.
Ironiška, kad straipsnis publikuotas birželio 12-ąją, Rusijos dienos proga – tą dieną 1990 metais, sekdamas nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pavyzdžiu, tuometinis Rusijos socialistinės federacinės respublikos vadovas Borisas Jelcinas žengė ypač rizikingą žingsnį, paskelbdamas apie RSFR suverenitetą. Jame įtvirtinti demokratinės valstybės, teisės viršenybės principai, atvėrę kelią tiek paties B. Jelcino iškilimui, tiek SSRS griūčiai.
Ne pirmas „netyčiukas“
Vis dėlto pats straipsnis iš „Izvestia“ tinklapio buvo ištrintas, o redakcija dėl pasirodžiusios publikacijos ėmė kaltinti programišius.
Tai ne pirmas kartas, kai straipsnis atsiranda, vėliau dingsta, o redakcijos vėliau panaudoja tą patį patogių pasiteisinimą: čia juk programišių ataka, mes nieko patys netalpinome.
Kovo 21-ąją leidinio „Komsomolskaja pravda“ tinklapyje pasirodė, o tada iš karto buvo ištrinta žinutė apie 9,8 tūkst. žuvusių rusų karių. Kas įvyko? Žinoma, pragramišių ataka. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas nukautų rusų tuo metu buvo priskaičiavusi per 19 tūkst.
Galiausiai balandžio 22-ąją viename aršiausiai „specialiąją karinę operaciją“ palaikančių Rusijos dezinformacijos kanalų „Readovka“, tiksliau jo VKontakte paskyroje iš esmės patvirtino Ukrainos pateikiamus skaičius: esą uždarame Rusijos gynybos ministerijos pristatyme pripažinta, kad Rusija Ukrainoje neteko 13414 karių, o dar 7 tūkst. laikomi dingusiais be žinios.
Į socialinius tinklus įsilaužti sunkiau, nei į paprastus tinklapius, bet ir šį kartą, suprantama, įvykdyta „programišių ataka“ – jokių oficialių duomenų apie naujausius Rusijos kariuomenės nuostolius iki šiol nepateikiama, nors Ukraina priešininkų nuostolius jau skaičiuoja virš 40 tūkst., o tai būtų mažiausiai ketvirtadalis visų žmogiškųjų išteklių, kurie buvo sutelkti prie Ukrainos sienų ir okupuotose teritorijose prieš vasario 24-osios invaziją.
Sustoja ten, kur sustabdomi jėga
Akivaizdūs keli dalykai. Pirma yra tai, kad tokių didelių nuostolių, net jei jie yra mažesni, nei teigia ukrainiečiai, Rusija neplanavo ir ambicingi planai užimti bent jau visą Donbasą dabar apsiriboja lėtu, varginančiu, artilerijos apšaudymais ir tradicine rusiška kiekybine persvara pramušamu puolimu Sjeverodonecke, link Slovjansko ir Kramatorsko.
Tai, ką rusai planavo pirmosiomis karo dienomis, ką rodo ir minėtas P. Akopovo straipsnis, ir paradinių uniformų atsigabenimas, dabar seniai pakeista.
Kitas Kremliaus ruporų dažnai pasikartojantis leitmotyvas, esą viskas vyksta pagal planą, taip ir buvo planuota, o puolimo kryptys prieš Kyjivą, Černihivą esą tebuvo klaidinantys manevrai, o tikrasis „specialios karinės operacijos“ tikslas yra jos antrasis etapas Donbase, dabar visa tai gali būti bandoma įtvirtinti tiek tokiais „netyčia“ pasirodančiais straipsniais, kurie nuteikinėja ir Rusijos vidaus auditoriją, tiek neslepiamais metodais okupuotose teritorijose įvedinėjant savo valdžią.
Tad nebesvarbu, ar tokios prasprūstančios žinutės apie rusų nuostolius yra programišių darbas, ar jų darbas tiesiog publikuojant iš anksto užstatytus išleidimui tekstus – tokia politika daugelyje leidinių redakcijų egzistuoja – tiek Rusija, tiek Ukraina ir jos sąjungininkai pamažu pratinami prie minties, kad Kremlius linkęs atsiplėšti ir išlaikyti tas teritorijas, kurias pavyko užimti jėga.
Ar išties tūkstančius pačių rusų gyvybių jau pareikalavęs, beprecedenčių sankcijų Rusijai sukėlęs ir į tarptautinę izoliaciją šalį nuvaręs karas vertas tų sugriautų, nuo gyventojų „apvalytų“, bet atplėštų Donbaso teritorijų? To Rusijoje kol kas nedrįstama viešai klausti.