Praėjusi savaitė nebuvo pati geriausia V. Putinui ir jo valdomai šaliai: Europos parlamentas Rusiją pripažino terorizmą remiančia valstybe, JAV ir kitos Vakarų sąjungininkės skyrė arba perdavė papildomų ypač svarbios paramos paketų kariaujančiai Ukrainai, o Kremlių viešai pažemino ištikimiausiais Maskvos sąjungininkais laikytos šalys – Kazachstanas, Tadžikistanas ir ypač Armėnija.
Jų lyderiai šalinosi V. Putino Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) susitikime per fotosesiją ir aiškiai nenorėjo stovėti šalia Rusijos vadovo.
O Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ne tik atvirai prabilo apie KSSO fiasko, bet ir atsisakė pasirašyti bendrą deklaraciją, palikdamas V. Putiną bei jo marionetinį Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką be žado.
Iš Kazachstano ir net Tadžikistano, šalių, kurios daug metų buvo priklausomos nuo Rusijos, bet dabar vis atviriau žvalgosi į Kiniją, vis daugiau kritikos savo adresu girdintis Kremlius jau kurį laiką girdi panašų toną tiek iš savo išlaikytinių, tiek iš vienintele rimtesne sąjungininke belikusios Kinijos.
Į diplomatinę izoliaciją kartu su nesėkmingąja Rusija panirti visiškai nenorinti Kinija rodo kad ir prieštaringus, tačiau Kremliui bet kuriuo atveju nepalankius signalus.
O kai atvirai Rusiją net tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose palaiko vos kelios atsilikėliškos diktatūrinės valstybės, visa Kremliaus diplomatijos retorika apie daugiapolį pasaulį bei Rusijos pergales, regis, vis labiau sklaidosi ir kelia daugiau klausimų pačioje Rusijos viduje.
O klausimų gali kilti daugiau, nei iki šiol, ypač, jei pasitvirtins pranešimai apie naują mobilizacijos bangą, kai dar pirmosios, vadinamosios dalinės mobilizacijos pasekmes rusai tik dabar pradeda pajusti.
Ir nors patirtis parodė, kad dėl maištaujančių rusų kol kas dar anksti skelbti pernelyg optimistines prognozes, esą Rusijoje jau tuoj galima laukti pozityvių pokyčių, vis dėlto nesėkmės tarptautinės diplomatijos arenoje bei vis sunkesnė padėtis Rusijos armijai fronto linijose gali būti sparčiai išplatinti užkrečiamas demoralizacijos, nusivylimo nuotaikas. O kas tada?
Planas apsikasti, įsitvirtinti ir laukti pavasario
Kol kas Rusijos valstybiniai kanalai propagandinėse ir informacinėse laidose vis dar pateikia alternatyviojo pasaulio realybę: esą viskas vyksta pagal planą, Rusijos armija Ukrainoje veržiasi pirmyn, o jei atsitraukia, tai tik didvyriškai, prieš gerokai pranašesnes priešininko pajėgas, remiamas visos NATO.
Ir nors retkarčiais prasprūsta nusivylimo, sunkiai tvardomo įsiūčio priepuoliai, kai net patyrę propagandistai lieja apmaudą ir nesugeba išsivartyti, paaiškinti Rusijos pajėgų atsitraukimo nuo Charkivo, Chersono, kitų sričių, sudaroma iliuzija, kad „vyrai laikosi, viskas stabilu“.
Būtent fronto stabilizavimas prieš žiemą, tikintis, kad ukrainiečiai, atsiėmę Chersoną, pristabdys savo puolimą dėl išsekimo, išteklių išeikvojimo, dabar yra neslepiama Rusijos pajėgų viltis.
Lokalios atakos atskiruose sektoriuose, tikintis geresnių taktinių pozicijų, apkasų bei įtvirtinimų ruožai, ypač vadinamoji Vagnerio linija, kuri yra taip pavadinta pagal liūdnai pagarsėjusią Jevgenijaus Prigožino privačią karinę bendrovę „Vagner“, yra viskas, ką dabar gali Rusija sausumoje. Būtent čia artimiausiu metu spręsis karo likimas.
Ukrainą mėginant palaužti iš oro – nuoseklia, varginančia, iš didelio atstumo leidžiamų kruizinių, balistinių raketų atakų kampanija, kuria siekiama paralyžiuoti ukrainiečių kritinę infrastruktūrą eikvojamos raketų atsargos – beveik nejudanti fronto linija sausumoje gali sudaryti įspūdį, kad padėtis išties stabilizavosi iki pavasario.
Esą žiemą, kai minusinė temperatūra sukaustys pajėgų judėjimą, niekas veržlesnių operacijų nevykdys – tereikia gerai apsikasti, įsitvirtinti ir laukti pavasario.
Purvas, šaltis ir karo mėsmalė apkasuose
Ir nors pačios Ukrainos ambicijas nesustoti, judėti pirmyn, smogti okupacinėms pajėgoms išties riboja karui reikalingų priemonių, išteklių trūkumas, ypač šaudmenų, amunicijos, kas nėra greitai ir reikiamais kiekiais kompensuojama iš Vakarų pusės, vis dėlto pagalba Ukrainai nenutrūksta.
Ypač svarbi dabar yra parama siekiant padėti atstatyti Ukrainos elektros tiekimo pajėgumus, ginti juos nuo tolesnių rusų apšaudymų bei išsaugoti ukrainiečių kovinį pajėgumą šaltuoju metų laiku.
Tam svarbios net ir smulkmenos, mat nors Ukraina labiausiai prašo oro gynybos priemonių, elektros generatoriai, šilti rūbai kariams bei atsarginės dalys karinei technikai ir įrangai iš tokių Šiaurės šalių, kaip Švedija ar Norvegija yra taip pat neįkainuojamai vertinga.
O jei dar Ukrainai pagalbą ims teikti iki šiol svyravęs, tačiau dėl Irano įsitraukimo Rusijos pusėje supykęs Izraelis, situacija gali išties pakisti.
Dar svarbesnis yra valios veiksnys. Karas Ukrainoje įžengė į tą patį etapą, kuriame jis ir prasidėjo – žiemos sezoną. Dabar jau galima juokauti, ką galvoja rusų kariai, vasarį, krentant sniegui, pradėję „kelių dienų specialią operaciją“ toliau ją tęsiantys po 9 mėnesių, atėjus antrajam žiemos sezonui. Galima ir prisiminti, kokiomis sąlygomis prieš pat karą nuo pernai rudens lauko stovyklose buvo laikomi sutelkti rusų kariai.
Tačiau akivaizdu, jog dabartinės sąlygos bei rusų padėtis yra nepalyginamai blogesnė, nei buvo pernai lapkritį, kai pradėtos telkti pajėgos prie sienos su Ukraina.
Šiomis dienomis tenka gyventi visiškai lauko sąlygomis, neretai – be maisto, šiltų rūbų, šaudmenų, net ne palapinėse, o apgailėtinuose apkasuose, kurie yra nuolat apšaudomi artilerijos arba dronų.
Pastarųjų atakos yra ypač demoralizuojančios, mat laiku pastebėti ir saugotis nuo pakibusių, granatas mėtančių dronų dažniausiai nėra jokių galimybių: arba pabėgi, arba žūti savo šarvuotyje, tanke, kelių kvadratinių metrų pločio apkase.
Dronų mėtomos granatos, kitaip, nei filmuose, nesproginėja efektingai, su liepsnomis. Jos nesvaido žmonių į kairę ir į dešinę. Granatos kelių metrų atstumu pažeria mirtinų skeveldrų lietų, kurios stovinčius ir gulinčius perskrodžia vienodai kiaurai, o pasišildyti susispietusių karių likimas po tokių apšaudymų dažniausiai būna vienas – mirtinas nukraujavimas.
Tai, beje, yra ypač svarbus veiksnys, mat sužeidimas kad ir nuo skeveldros, rusų kariui gali baigtis mirtimi, kai nesirūpinama jo skubia medicinine evakuacija į užnugarį, kur būtų suteikta rimtesnė, nei pirmoji medicininė pagalba. Tai yra standartinė procedūra NATO šalyse, tai supranta ir ukrainiečiai, kurie pagal galimybes stengiasi išgelbėti kiekvieno kario gyvybę.
Tad jei pernai rusų kariams teko kęsti vadų aplaidumą kelias savaites, tai dabar vadai neretai iš viso pamiršta arba likimo valiai apleidžia mobilizuotus dalinius – apkasuose fronto liniją laikyti mestų čmobikų gyvybės nieko vertos.
Apgailėtinos gyvenimo sąlygos fronto linijoje, suprantama, veikia visus vienodai, o ukrainiečiai nėra jokia išimtis – jiems taip pat tenka slėptis panašiuose apkasuose, laukiant, kol bus nauja ataka arba ateis rotacijos metas.
Būtent pėstininkų apkasai – ar įmantrios, per pastaruosius kelis šimtmečius menkai tepakitusios jų linijos, ar paskubomis iškastos duobės, skirtos vienam, keliems kariams, yra banali, pati paprasčiausia, dronų amžiuje – nebūtinai efektyvi, bet vis dar naudojama apsauga.
Kol hibridinių karų žinovai per pastaruosius keliolika metų kalbėjo apie kibernetinių, dezinformacinių, kitų nekinetinių ir technologinių pajėgumų svarbą, esą pakeisiančių XXI a. karo mūšio lauką, realaus didelio konvencinio karo metu paaiškėjo, jog neturint galimybių manevruoti, neturint efektyvios oro paramos, svarbiau yra apsikasti ir saugotis nuo apšaudymų taip, kaip tik sugebi.
Ukrainiečiai pastaruosius 8 metus tokį apkasų karą kariavo nuolat, todėl ir pabrėžimai, kad pats karas esą neprasidėjo šių metų vasario 24-ąją, yra neatsitiktiniai. Vis dėlto Ukrainos patirtis, valia ginti savo teritoriją yra aiškus bei suprantamas.
Pats žinojimas, už ką kaunasi kariai – už šalies išlikimą, už galvas padėjusius kovos draugus, žuvusius ir dar gyvus, ukrainiečių civilius už tai, kad visas šis 9 mėnesių atviro karo ir 8 metų kovos etapas nebūtų nuėjęs veltui, yra labai svarbus motyvacinis veiksnys, net jei esi įklimpęs giliai purve dievo užmirštoje plynėje Donbase ar stepėse į rytus Chersono.
Tuo metu rusų kariams, ypač šviežiai mobilizuotiems gyvenimo ciklas taip pat yra aiškus, tik kur kas su niūresnėmis perspektyvomis: tie, kas nesugebėjo pasprukti į užsienį, priverstinai arba savanoriškai pateko į dalinės mobilizacijos mechanizmą, t. y. tapo čmobikais, jie gauna šaukimą, jei labai pasiseka – kelių savaičių apmokymus su ginklais bei taktika, transportą į frontą ir dislokavimą minėtuose apkasuose, kur mobilizuotųjų nuostoliai pastaruoju metu tik auga. Mechanizmas sukasi toliau, procesas kartojasi, tik savų žuvusiųjų iš Rusijos pusės beveik niekas nerenka.
Šis vaizdas neatsitiktinai Rusijoje jau primena 1942-ųjų sausio – 1943-ųjų kovo mūšius prie Rževo. Ši kelių mūšių serija už maždaug 200 km nuo Maskvos neatsitiktinai praminta Rževo mėsmale, kai šviežiai mobilizuotus sovietų karius vadovybė metė prieš Rževo iškyšulyje įsitvirtinusias vokiečių pajėgas. Per betiksles masines atakas, dėl siaubingų gyvenimo sąlygų fronte sovietai neteko mažiausiai nuo 400 tūkst. iki 2,3 mln. karių žuvusiais, sužeistaisiais ir patekusiais į nelaisvę.
Šiuo metu Rževo mėsmalės situacija jau susidarė ties Bachmutu, kuris kelis mėnesius trunkantys sunkūs mūšiai pareikalavo tūkstančių gyvybių: Rusijos pajėgos – nuo „liaudies respublikų“ pajėgų likučių iki „Vagner“ samdinių ir į priekį metamų čmobikų kone kasdien patiria milžiniškų nuostolių, tačiau taip ir nesugeba užimti šio miesto. O tuo metu miesto apylinkės jau primena baisiausius Pirmojo pasaulinio karo laikų mūšių laukus.
Net Čečėnijoje nebuvo taip blogai
Galima spėlioti, kieno pajėgos atlaikys ilgiau, kam pavyks prasiveržti, o kam – atremti eilinę ataką kitame sektoriuje. Vis dėlto žiūrint iš vidutinės ir ilgesnės perspektyvos Rusijos pajėgoms esama situacija nežada nieko gero. Net ir su mobilizuotais rezervais stringančios operacijos bei patiriami nuostoliai rodo nesugebėjimą pasiekti savo iškeltų ambicingų tikslų.
Apšaudyti Ukrainos miestus raketomis – iš savų atsargų ar Irano tiekiama karine parama Rusija gali, kaip ir naudoti iranietiškas neperšaunamas liemenes. Tačiau vienintelio Irano rimtesnė parama yra ypač iškalbinga, jei ji būtų palyginta su ta sąjungininkų parama Maskvai, kurios ji sulaukė Antrojo pasaulinio karo metais.
Neatsitiktinai Rusijoje šiandien „Rževo mėsmalė“ sulaukia istorinių iškraipymo bandymų – Tverėje kaip tik atidaroma paroda, kurioje bandoma parodyti, kas nieko rimto 1942-1943 metais prie Rževo esą neįvyko, taip, sovietai patyrė didelius nuostolius, tačiau tai neva tebuvo dėmesį nukreipiantys mūšiai, o sovietai galiausiai juk laimėjo.
O juk didžiulius sovietų nuostolius anuomet padėjo kompensuoti būtent sąjungininkai, ypač JAV, Jungtinė Karalystė, kurios teikė viską – nuo tankų, lėktuvų iki kuro, šaudmenų, maisto ir transporto priemonių, sunkvežimių. Tai buvo kritinė pagalba, skirta logistinio sovietų mechanizmo išsaugojimui. Viso to Rusija šiandien neturi: JAV ir kitos Vakarų šalys lendlizu remia būtent Ukrainą, o Irano pagalba Rusijai negali nė iš tolo prilygti tam, ką ukrainiečiams duoda Vakarai.
Tuo metu Rusija nuostolius kompensuoja iš senų Šaltojo karo laikų sandėlių traukiama technika bei mobilizuotais šalies piliečiais, kurie, savo ruožtu, taip pat metami į naują mėsmalę.
Pavyzdžiui, netoli Pavlivkos 155-oji jūrų pėstininkų brigada per tris kovų mėnesius patyrė neteko 900 žmonių, iš kurių iki 500 laikomi žuvusiais. Beveik sunaikinta brigada – kartu su patyrusiais ar bent jau parengtais puskarininkiais, leitenantais dabar atstatoma čmobikais. Koks tokio dalinio efektyvumas, galima tik spėlioti.
Svarbiausia Rusijos sąjungininke laikyta Kinija vis dar laikosi nuošaliai, negali nieko nekainuojančių pareiškimų, kuriais gali paremti Rusiją, kritikuoti JAV, bet tuo pačiu ir suteikti vilties Ukrainai, mat realios karinės pagalbos iš Kinijos Kremlius iki šiol nesulaukė. Šaudmenys iš Šiaurės Korėjos bei raketos iš Irano nėra tai, kas galėtų prilygti Kinijos karinei pagalbai.
O kai fronte kartojasi viena po kitos šiuolaikinės „Rževo mėsmalės“, tai net ir ukrainiečių nerimu dėl blėstančios Vakarų karinės pagalbos nėra kada džiaugtis – pačios rusų pajėgos kraujuoja sparčiau ir smarkiau, nei Ukrainos.
Su tokia situacija Rusija nebuvo susidūrusi nei Čečėnijos, nei Afganistano karų metu. Pavyzdžiui, nedidelėje Čečėnijos teritorijoje rusai neteko apie tūkstančio technikos vienetų per abu karus (1994-1996 ir 1999-2000), tuo metu per pusantro tūkst. km besidriekiančioje fronto linijoje Ukrainoje Rusija jau neteko virš 8 tūkst. karinės technikos vienetų, iš jų – per pusantro tūkstančio tankų. Panaši padėtis ir su gyvosios jėgos nuostoliais – skaičiuojama, kad Rusija Ukrainoje žuvusiais, sužeistaisiais, paimtais į nelaisvę ar dingusiais be žinios neteko dešimčių tūkstančių karių.
Tokia padėtis nuo Čečėnijos karų iškilusiam V. Putinui yra unikali ir nepavydėtina: visą Vakarų pasaulį prieš save nuteikęs, smarkiai apsiskaičiavęs Rusijos lyderis kol kas nieko nepasiekė, patyrė vien nuostolius.
Net jei šių dešimčių tūkstančių rusų gyvybė nieko nereiškia, kaip ir šimtų tūkstančių, kurie dar bus mobilizuoti, žus nuo dronų atakų ar mirtinai sušals, mirs nuo išsekimo bei ligų apkasuose, galiausiai žmogiškų ir technikos rezervų limitas bus išsemtas, nes jis nėra beribis. O ir naudojant prastai motyvuotą, fronte demoralizuotą mobilizuotųjų minią tikėtis pasiekimų kare sudėtinga.
Be reikšmingų pergalių fronte, kurių taip ir nepavyko pasiekti – o tai padaryti be branduolinių smūgių darosi vis sudėtingiau – nėra kuo pasigirti. Išskyrus kelių, smarkiai apgriautų Ukrainos teritorijų užėmimą, Rusija Ukrainoje nepasiekė jokių savo tikslų.
Tad pasirinkimas yra labai skurdus: arba toliau tęsti betikslę kampaniją ir tikėtis, kad Kremliuje nesusikaups kritinė masė ilgiau kentėti nebenorinčių bei V. Putiną nuversti norinčių varžovų grupė, arba sėsti prie derybų stalo.
Pastarasis variantas jau kurį laiką sklando ore, tačiau Ukraina aiškiai leidžia suprasti, kad nebus jokio kompromiso, ji nesiderės su Rusija dėl taikos tol, kol ji neišves visų savo pajėgų iš visos Ukrainos teritorijos, antraip visa kova būtų perniek ir taptų galimybe Kremliui atsikvėpti.
Tačiau sutikimas su ukrainiečių keliamomis sąlygomis būtų galutinis pažeminimas V. Putinui: nieko nepasiekusių ir pralaimėjusių lyderių rusai istoriškai negali toleruoti. Tad rinktis tarp pražūtingo karo ir gėdingos taikos kol kas yra du aiškiausi keliai V. Putinui, nebent būtų pamišimo trečiajam – eskalacijai.