„Santuokos nenorime abu bendru susitarimu. Draugas nėra labai tikintis, į bažnyčią eiti dideliu noru nespinduliuoja. Aš irgi nesu uoli katalikė, tačiau bažnytinė santuoka yra svarbesnė, gražesnė ir prasmingesnė, nei popieriaus lapas, gautas ant kapinių pastatytuose sovietiniuose santuokų rūmuose. Kompromisų kol kas nelabai ieškome. Bet manau taip yra todėl, kad nelabai norime tuoktis. Jei būtų iškeltas vaikų klausimas, tada turbūt ir perkalbėtume šeimos statusą“, - pasakojo Jurgita (vardas pakeistas – DELFI).
Vilnietis Jokūbas (vardas pakeistas – DELFI) su savo širdies drauge draugauja ir gyvena aštuonerius metus. Per tą laiką pora susilaukė vaikelio, vaikinas savo draugę vadina vaiko motina, bet tuoktis neskuba, nes jam nesinori rengti šventės, nors jam svarbi aplinkinių nuomonė, jog tokios šventės reiktų.
Jo pasakojimu, labiausiai dėl vestuvių spaudžia tėvai – spaudimas ypač suintensyvėjo, kai su drauge jie surengė vaiko krikštynas.
„Bet iš tikrųjų... Po to skirtis, kokios problemos. Viena problema, tai būtų pačios skyrybos, o čia dar visas formalizmas“, - svarstė vaikinas, pridurdamas, kad gyvenime jis visuomet turi planą B, todėl bet kada gali nutarti išsiskirti, jeigu tik stipriai susipyktų su vaiko motina.
„Santuoka gerai tik vienu atveju, kad visi mes turėtume vieną pavardę: kad matytųsi, jog gyvename kartu, kad galėčiau vadinti ne vaiko mama, o tiesiog žmona. Daugiau aš nematau tolko ženytis“, - sakė Jokūbas.
5-eri metai ir nuplaukianti tikimybė apsivilkti baltą suknią
Nepaisant Lietuvoje paplitusios kohabitacijos, reiškiančios gyvenimą kartu nesusituokus, daugelis mamų ar močiučių savo dukroms bei anūkėms nepatartų ilgai gyventi drauge su mylimuoju, nes ilgas gyvenimas kartu neskatina tuoktis, todėl svajos apie baltą suknelę ir altorių gali taip ir likti svajomis.
Mykolo Romerio universiteto profesorius, psichologas Gediminas Navaitis aiškina, kad poros bendravimo dinamikos tendencijos yra ganėtinai aiškios: kai pora susipažįsta į naują kokybę santykiai pereina po tam tikro laiko tarpo. Tas pats, jo teigimu, galioja ir poroms, gyvenančioms kartu.
Palankiausias momentas tuoktis, pasak pašnekovo, yra tarp pusantrų ir 2-ejų metų nuo draugystės pradžios.
„Tada nyksta galimybė padaryti klaidą, nes žmogus jau pažintas ir jau gali būti įsitikinta, kad su žmogumi galima kurti ateitį“, - teigė G. Navaitis, pabrėžęs, kad kalba apie tendencijas, kurios nebūtinai gali būti pritaikomos konkrečiam žmogui.
Jo teigimu, tyrimai rodo, kad laimingiausios būna susituokusios poros, toliau pagal laimę rikiuojasi kartu gyvenantys partneriai, o nelaimingiausi vieniši žmonės.
„Kartais būna išsakomos mintys, kad antspaudas meilės nesustiprins, nepridės ir panašiai. Šios mintys yra neteisingos dėl paprastos priežasties. Koks yra pagrindinis kohabitacijos privalumas? Kad jeigu kas nors nesusiklostys, bus lengviau išsiskirti. Taigi bet kuri mergina, moteris ar vyras gali lengvai įsivaizduoti, kad turi draugą, kuris sako, kad mūsų santykių privalumas tas, kad būtų galima kuo lengviau išsiskirti. Ar tai didelis laimėjimas, dėl kurio verta stengtis?“ - klausė G. Navaitis.
„Kas iš tiesų yra santuoka? Tai pasakymas, kad baigėme ieškoti, kad neieškosime geresnio ar geresnės. Tada žmonės daugiau laiko skiria vienas kitam, ramiai kuria buitį, rūpinais vaikais. Aišku, gyvenimas gali susiklostyti įvairiai, bet santuoka iš esmės yra garsus ir aiškus pasakymas vienas kitam bei aplinkiniams: NE-BE-IEŠ-KAU. O kohabitacija to nereiškia“, - pridūrė psichologas.
Gyvenimas kartu primetamas stipresnio silpnesniam
Tačiau Mykolo Romerio universiteto profesorius pažymi, kad kohabitacija dažniausiai būna primetama finansiškai ar psichologiškai stipresnio partnerio silpnesniam, todėl jis nesutinka su populiaru mąstymu, kad tuoktis dažniausiai nenori vaikinai, o merginos tik ir trokšta nusitempti juos prie altoriaus.
„Kohabitacija 90 proc. atvejų primetama silpnesniam – arba psichologiškai, arba finansiškai, nepriklausomai nuo lyties. Įsivaizduokite kokią nors žinomesnę ir madingesnę manekenę: ar su ja susipažinęs vaikinas labai sakys, kad tingi tuoktis? “, - klausė G. Navaitis.
Psichologas aiškina, kad tarp vyresnių žmonių gyvenimas ne santuokoje kaip tik labiau yra primetamas vyrams – tokį gyvenimo būdą diktuoja sėkmingos moterys.
„Tai primeta sėkmingos moterys, kurios, pavyzdžiui, yra išsiskyrusios, jų vaikai jau yra užaugę, jos yra sulaukusios 40-50 metų, susitvarkiusios savo buitį, turi kokį nedidelį verslą, vaikai baigę aukštąsias. Ir tokia moteris turi draugą. Tas draugas švelniai užsimena, kad jis ją padarys didžiai laiminga ir pasiūlys jai tuoktis, o ji sako – o kam, mums ir taip gerai“, - pasakojo G. Navaitis.
Tačiau, jo teigimu, jeigu aptariamos moters materialinė situacija blogesnė, ji yra ne verslininkė, o provincijos mokytoja, tai pasipiršus turtingam verslininkui atsakymas greičiausiai būtų „taip“.
Kaip santuoka prarado prasmę?
Demografai ir sociologai, tyrinėjantys šeimos gyvenimą, išskiria keletą šeimos transformacijos etapų Europoje. Anot Socialinių tyrimų instituto monografijos „Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros", pirmas etapas apima 1955-1970 m.
Šiuo laikotarpiu Šiaurės ir Vakarų Europoje daugėjo skyrybų, baigėsi pokarinis „vaikų bumas“, mažėjo gimstamumas ir nustojo jaunėti vedybinis amžius. Tuo pat metu įvyko kotracepcijos revoliucija.
Antrasis etapas apima 1970-1985 m., kurio metu pradeda sparčiai plisti kohabitacija. Iš pradžių tai buvo preliudija į vedybas, bet vėliau gyvenimas kartu ne santuokoje tapo vedybinio gyvenimo pakaitalu. Toks modelis iš pradžių buvo būdingesnis Šiaurės Europai, vėliau jį perėmė Vakarų Europa.
Nuo 1985 m. Europoje plinta povedybinė kohabitacija, gyvenimas kartu tik dalį laiko, mažėja pakartotinių vedybų, moterys gimdo peržengusios 30 metų amžiaus ribą.
Lietuvoje šie procesai vyko kitaip. Kaip teigiama Socialinių tyrimų instituto monografijoje „Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir realybės“, iki praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio, gyvenimas ne santuokoje buvo retas reiškinys. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje kohabitacija plito, o 10-ajame dešimtmetyje toks gyvenimo modelis įsitvirtino. XXI amžiuje porų gyvenimas ne santuokoje ėmė dominuoti.
Už (ne)santuokos slypi ir ekonomika
Sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad, remiantis tyrimais, šalia jaunesnio besituokiančiųjų amžiaus, nėštumo iki santuokos, gyvenimo ne santuokoje patirtis didina skyrybų riziką. Tačiau, jos teigimu, esama ir kitų faktorių, kurie sumažina neigiamą kohabitacijos efektą.
Pasak mokslininkės, Lietuva jau priartėjo prie modelio, kad šeimos kūrimas beveik visais atvejais vyksta per kohabitaciją – bendrą gyvenimą nesusituokus.
„Turime labai mažą grupę žmonių, kurie, kaip ir kitose šalyse – JAV ar Europoje – tuokiasi tiesioginės santuokos būdu, tai yra prieš tai negyvenę kohabitacijoje. Šiuo atveju galima sakyti, kad kohabitacija yra universalus reiškinys, bet jos efektas diferencijuojasi priklausomai nuo kitų socialinių, ekonominių veiksnių“, - teigė sociologė.
Tačiau A. Maslauskaitė neigia G. Navaičio teiginį, kad kohabitacijos trukmė kaip nors lemtų išsiskyrimo riziką. Šiuo atveju išsiskyrimas apima ir formalias skyrybas, ir partnerystė suirimą.
„Tie duomenys, kuriuos mes turime, tokio teiginio – kad kuo ilgesnė kohabitacija, tuo didesnė skyrybų rizika – negali patvirtinti, tikrai ne“, - sakė sociologė.
„Lietuvoje dar įdomu tai, kad perėjimas iš kohabitacijos į santuoką labai diferencijuotas, pavyzdžiui, pagal žmonių išsilavinimą. Tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, jie žymiai greičiau susituokia, negu atvirkščiai. Mes įsivaizduojame, kad santuoka yra labai romantiška, bet iš tikrųjų už to yra labai daug ekonomikos. Todėl tie žmonės, kurie turi geresnes perspektyvas, didesnius išteklius, jie labiau linkę pereiti į santuoką, kuri Lietuvoje išlieka ir yra susijusi su statusu, prestižu, ženklu, jog žmogus perėjo socialinės brandos etapus“, - aiškino A. Maslauskaitė.
Tuo tarpu mažesni ekonominiai resursai, kelia didesnį stresą ir tai pasireiškia porų santykiuose: žmonės ne taip optimistiškai vertina ateitį, būna linkę atidėti santuokos kūrimą, nes santuoka paprastai įsivaizduojama esanti ilgalaikis darinys.
„Perėjime arba neperėjime iš kohabitacijos į santuoką labai gražiai galime matyti šeimos ir ekonomikos persipynimą: kai žmonės tuokiasi tokioje visuomenės, kaip Lietuvos, labai svarbu vis dar yra vyro socialinės-ekonominės pozicijos. Bet iš tikrųjų tai veikia ir kitose šalyse – kuo geresnės socialinės-ekonominės perspektyvos, tuo vertė santuokinėje rinkoje yra didesnė“, - sako sociologė.
Vyresnėms moterims – nei santuokos, nei gyvenimo „susimetus“
Pasak A. Maslauskaitės, antrų santuokų Lietuvoje apskritai mažėja. Jos teigimu, net sovietmečiu, išsiskyrusiems žmonėms buvo būdinga su naujais partneriais ne tuoktis, bet gyventi kartu nesusituokus. Ta pati tendencija matyti ir dabar.
Lyginant vyresnes Lietuvos moteris su kitų šalių kolegėmis, mūsų šalyje vyresnio amžiaus dailiosios lyties atstovės turi mažesnius šansus sukurti antras partnerystes nei kitose valstybėse – nesvarbu, ar kalbama apie gyvenimą santuokoje, ar nesusituokus.
Kuo moteris yra vyresnė, kuo turi daugiau vaikų ir kuo aukštesnis jos išsilavinimas, tuo šansai surasti partnerį mažesni.
„Labai reikšmingai moterų šansus sukurti antrą partnerystę modeliuoja tai, kokios amžiaus išsiskyrė, ar turi, ar neturi vaikų. Svarbus ir išsilavinimas: kuo žemesnis išsilavinimas, tuo didesni šansai, kad sukurs pakartotinę partnerystę. Bet čia vėl – antra partnerystė yra kaip strategija įveikti nuostolius, kurie ištinka moterį su vaikais po skyrybų. Šiuo atveju, jeigu moters išsilavinimas žemesnis, vadinasi, daugiau nesaugumo, prastesnės perspektyvos, todėl aktyviau siekiama kompensuoti praradimus per pakartotinę partnerystę“, - aiškino sociologė.
„Lygiai taip pat: kuo daugiau vaikų, tuo moterys mažiau paklausios santuokinėje rinkoje. Bet vyrams tai negalioja. Mes neužčiuopiame reikšmingų veiksnių – jie visi vienodai atrodo paklausūs“, - pridūrė A. Maslauskaitė, paaiškinusi, kad vyrų paklausumą lemia didesnis vyrų mirtingumas: tokiu atveju dėl mažiau vyrų konkuruoja daugiau moterų.