Mantvydas Leknickas keletą metų eiles rašė sau ir draugams feisbuke. Tekstų daugėjo, draugų pagyrų netrūko, ir vaikinas pradėjo minti leidyklų slenksčius – norėjo, kad jo kūriniai atsidurtų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir ant popieriaus. Pasiūlymai leisti poezijos rinktinę leidėjų nesudomino. Vyrauja nuomonė, kad net geriausios eilės nevirsta dideliu eurų kiekiu.
„Nusprendžiau rizikuoti ir pagalbos paprašiau savo draugų bei sekėjų. Socialiniame tinkle jų turėjau keletą tūkstančių“, – kelią į poezijos viršūnę brėžia M. Leknickas.
Poetas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad ruošiasi leisti knygą, ir gerbėjams pasiūlė pirkti dar neišspausdintą leidinį. Žmonės už jį mokėjo net nematę leidinio. Už surinktas lėšas buvo išspausdinta tūkstantis poezijos rinkinio „Kniedytos mintys“ vienetų ir išsiųsta užsakovams.
Autorius, kurio knyga šiandien jau parduota 7 tūkst. egzempliorių tiražu, atvirai sako, kad šiandien jau gali derėtis dėl palankių sąlygų su leidėjais ir platintojais, todėl kita knyga gali būti bendras jo ir profesionalių leidyklų bendradarbiavimo vaisius.
Sėkmė – derybinė pozicija
„Leisdamas“ poezijos rinkinį nesitikėjau uždirbti, bet pamačiau, kad ši veikla gali būti pelningas verslas tiek autoriui, tiek leidyklai. Jei rašytojas nepalankiomis sąlygomis pasirašo sutartį su leidykla, dėl to gali kaltinti tik save“, – žodžių į vatą nevynioja M. Leknickas.
Jis pats pirmąja sėkme pasinaudojo derėdamasis su platintojais dėl palankių sąlygų. Poetas tvirtai sako, kad kūrybą galima paversti pragyvenimo šaltiniu, tačiau tai darbas, kuris negali apsiriboti tik klaviatūros barškinimu.
Norint gyventi iš savo kūrinių pardavimo per metus reikėtų parašyti vieną dvi knygas ir užsiimti savo vardo garsinimu, važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose projektuose, už kuriuos taip pat mokama. Be to, negalima pamiršti, kad vien tik žinomas vardas dar neužtikrina gero pardavimo. Tūkstančiai feisbuko sekėjų tikrai dar nereiškia, kad tiek pat bus ir pirkėjų. Nuolat teks investuoti į reklamą ar bent viešuosius ryšius.
Tarpininkų neišvengsi
„Nežinau, ar kartosiu eksperimentą, kai pats spausdinau knygą ir pats ją pardavinėjau internetu. Susidūriau su nesklandumais: kurjeriai dalies knygų nepristatė, nes užsakovų nerado namie. Kai kurie žmonės, pirkdami „Kniedytas mintis“, parašė neteisingą adresą. 5–7 proc. knygų, nors siuntų tarnyba už kiekvieną leidinį gavo po 1,5 euro, taip ir nebuvo nuvežtos užsakovams. Skaitytojai mane apipylė piktais laiškais. Nusprendžiau, kad tegul geriau knygas pardavinėja knygynai“, – apie patirtus nuotykius ir kodėl prireikė tarpininkų, pasiimančių savo dalį, pasakoja M. Leknickas.
Rašytojui, kai reikėjo išsiuntinėti parduotas knygas (pirmiesiems pirkėjams jis buvo pažadėjęs ranka pasirašytus egzempliorius su asmeniniu palinkėjimu), teko pagalbon kviestis draugus. Nors šiam darbui ėmė atostogų, vienas per trumpą laiką nebūtų sugebėjęs susitvarkyti.
Poetas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl nenori vienas stačia galva nerti į kūrybą ir mėginti gyventi vien tik iš to, – tai rizikingas verslas. Niekas negali užtikrinti, jog naujo leidinio egzempliorių bus parduota tiek, kad autorius iš to pragyventų, kol baigs kitą kūrinį.
Be to, jei savo leidinius pardavinėsi pats, pavyzdžiui, siųsi paštu ar per kurjerius, teks bendrauti su tūkstančiais užsakovų, knygas pakuoti, tikrinti adresus, aiškintis, kodėl vienu ar kitu adresu siuntinys nebuvo pristatytas.
Tai milžiniškas darbas, atimantis daug laiko. Lietuvos rinka ne tokia pelninga kaip didesnių Vakarų valstybių. Paprastai ten žinomi autoriai turi ne tik leidėjus, bet ir agentus, kurie tvarko administracinius reikalus. Mokėti šiems tarpininkams lietuviai, netgi garsūs autoriai, kol kas neturi pakankamai pajamų.
Nori pinigų – kelk skandalą
Vis dėlto norinčiųjų savo kūrybą derinti su leidyba yra. Dailius Dargis pernai išleido penktą knygą apie kriminalinį pasaulį. Jo kelias į savarankišką leidybą šiek tiek kitoks nei M. Leknicko. Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė rizikuoti savo pinigais ir kūrybą paversti verslu, nes nenorėjo didžiosios dalies uždarbio palikti leidykloms. Šiandien visas jo knygas leidžia jam priklausanti įmonė. Tačiau pradžia buvo tradicinė, kaip ir daugumos autorių, – bendradarbiavimas su leidykla.
Per penkerius metus šios knygos, autoriaus žodžiais, parduota 50 tūkst. egzempliorių. Visų D. Dargio knygų jau parduota 100 tūkst. Rašytojas pripažįsta: jei nori gerų pardavimo rezultatų, kūrinys turi sukelti skandalą.
Pavyzdžiui, „Tikroji Daktarų istorija“ buvo nuolat žiniasklaidos centre, nes Henriko Daktaro šeima kreipėsi į teismą, o bylinėjimąsi gan plačiai nušvietė įvairūs leidiniai ir portalai. Tai buvo nemokamas viešinimas, kuris didino publikos susidomėjimą leidiniu. Šiandien tokio pat ar net didesnio dėmesio sulaukia Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“.
Leidyklos nuvylė
D. Dargis gražiais žodžiais apie saviraišką neslepia ir tikrosios priežasties, kodėl nusprendė kūrybą paversti verslu: kai pamatė, kiek galima uždirbti, leidybos ėmėsi pats. Vis dėlto ketvirtą knygą „Mafijos kronikos“ vėl patikėjo leidyklai. Tačiau prisipažįsta dėl šio projekto patyręs nuostolių, nes partneriai pasinaudojo sutarties punktais, kurie buvo nepalankūs autoriui.
„Leidykla turi šimtus leidinių ir atskirai knygai neskiria tiek dėmesio, kiek autorius savo kūriniui. Pardavimas buvo menkas, nes nebuvo reklamos ir viešųjų ryšių palaikymo, be kurių didesnio pardavimo nebus“, – dėsto D. Dargis.
Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė tarpininkams savo leidinių daugiau nepatikėti. Dabar jo kelias – investuoti į knygos parengimą ir spausdinimą, atiduoti tiražą didmenininkams, kurie leidinį išvežioja po knygynus, surenka pinigus ir juos perveda autoriui. Dalį pajamų tenka atiduoti prekybininkams ir tarpininkams, tačiau nereikia rūpintis logistika.
Vis dėlto tai nereiškia, kad autorius gali sūpuotis kėdėje ir svajoti apie pirmą milijoną. „Jei nori uždirbti iš knygų rašymo ir leidybos, turi kontroliuoti visą leidybos bei platinimo procesą ir rūpintis viešaisiais ryšiais, derėtis su knygynais. Pavyzdžiui, aš daug dirbu feisbuke. Ten perku reklamą, kuriu puslapius atskiriems leidiniams“, – D. Dargis aiškina, kad lengvai uždirbamų pinigų nėra.
Jis, kaip ir M. Leknickas, daug lėšų skiria reklamai prieš Kalėdas, kai knygų parduodama daugiau. Be to, jei autorius nuolat nešmėžuos portaluose ir televizijoje, jo leidinių pardavimas kris.
Europos Sąjungos ir valstybės paramos kriminalinių istorijų rašytojas neieško. Visi leidiniai – komerciniai projektai, kuriuos finansavo iš savo kišenės. „Mano temos aštrios. Tai ne grožinė literatūra. Rašau tai, ko žmonės negalės nemokamai paskaityti internete“, – sėkmės receptą nurodo D. Dargis.
Vienos knygos neužteks
Šiandien D. Dargiui pajamų šalia knygų pardavimo teikia ir šalutinė veikla – paskaitos, scenarijų rašymas, bendradarbiavimas su televizijomis. Autorius sako, kad jauni ir veržlūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta bendrauti ir naudojasi socialiniais tinklais, uždirbti iš savo knygų leidybos bent jau vidutinę lietuvišką algą per mėnesį gali. Tačiau tai nebus viena knyga, kuri neš pinigus visą likusį gyvenimą. Rašyti ir rūpintis leidyba reikės nuolat.
„Kol kas man įdomu rašyti dokumentines istorijas. Matau, kad ir žmonėms tai įdomu. Kai knygos nebebus perkamos, imsiuosi kitos veiklos“, – visą gyvenimą rašyti neplanuoja D. Dargis.
Tradicinės leidyklos taip pat pastebėjo autorius, kurie savo kūrinius leidžia patys. „Vadinamoji savilaida, kai žmonės patys leidžia savo knygas, augs. Pasaulyje šis judėjimas jau įgijo pagreitį“, – sako „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė.
Autoriai ir rinkodarininkai įvardija ir auditoriją, kuriai skiriama daugiausia dėmesio. Tai vidutinio amžiaus moteris, turinti nuolatinį darbą.
Leidyklos tokia tendencija, kai žmonės patys leidžia ir reklamuoja savo kūrinius, nesidžiaugia, nes tai atima dalį jų pajamų. „Mums vadinamoji savilaida – iššūkis. Jei geras autorius sugeba pats rūpintis savo kūriniais, jis uždirba daugiau nei pas leidėją ir jį prisivilioti sunku. Iš kitos pusės, pavieniam rašytojui dažnai pritrūksta žinių apie rinkodarą, leidybą“, – apie tai, kad pelningai parduoti savo kūrinius sugeba ne kiekvienas, aiškina leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Savilaida praktiškai neužsiima vertėjai, kuriems leidyklos moka didesnius honorarus nei daugumos lietuviškų bestselerių autoriams. Vertėjai iš literatūrinio darbo pragyvena. Tai paaiškinama paprastai: vidutiniškai užsienio autorių knygų tiražai didesni nei lietuvių autorių.
Vis dėlto padėtis keičiasi. „Stovime prie ribos, kai Lietuvoje vis daugiau autorių galės gyventi iš honorarų. Kalbame apie vidutiniam atlyginimui prilygstančias pajamas. Bet tokių žmonių nebus dešimtys“, – prognozuoja L. Varanavičienė.
Tačiau jei autorius nori uždirbti bent keletą šimtų eurų per mėnesį, nepakanka vidutinio tiražo, kuris statistiškai tik šiek tiek viršija tūkstantį egzempliorių. Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas, leidyklos „Tyto alba“ duomenimis, yra 7 tūkst. egzempliorių.
Autoriai nuošalėje
Sotus gyvenimas iš leidyklų honorarų – rašytojams vis dar tolima ateitis. Nors pačių leidyklų pajamos iš knygų pardavimo, Statistikos departamento duomenimis, didėja, pelno banga kol kas sunkiai ritasi iki autorių.
A. Puzauskaitė sako, kad autorių, pasirašančių sutartis su leidyklomis, pajamos nedidelės. Mėnesinis atlyginimas, kuris kūrėjams leistų užtikrintai žvelgti į ateitį, niekam nemokamas. „Šiek tiek daugiau nei lietuvių autoriams mokama vertėjams, kuriems tai pragyvenimo šaltinis. Leidyklos prie geriausių rikiuojasi į eilę, nes kvalifikuotų specialistų trūksta“, – apie kitą rinkos pusę pasakoja „Vagos“ leidyklos atstovė.
Išspaudžia minimumą
Gintaras Bleizgys, pats išleidęs devynias poezijos knygas ir iki pernai vasaros valdęs 13 knygynų tinklą „Knygų namai LT“, sako, kad Lietuvoje gali būti nuo 10 iki 30 žmonių, mėginančių pragyventi vien tik iš knygų rašymo. Dauguma jų bendradarbiauja su leidyklomis.
„Žinomi autoriai, kurie sugeba organizuoti reklamos kampanijas arba už juos tai padaro leidyklos, parduoda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių knygų“, – dėsto G. Bleizgys ir sako, kad netgi dabar kai kurie rašytojai su giliais pasidūsėjimais pasakoja apie sovietmečiu gyvavusią sistemą, kuri daliai menininkų leido patogiai gyventi.
Lietuviškieji superbestseleriai
„Leidybos verslas prieš keletą metų buvo nuostolingas, tačiau šiandien jau viltingai žengiame į priekį“, – apie tai, kad padėtis taisosi, pasakoja A. Puzauskaitė ir atskleidžia naują tendenciją: pirkėjai vis mieliau renkasi lietuvių autorių knygas. Prieš keletą metų, su retomis išimtimis, knygynuose karaliavo verstinė literatūra.
„Jei knyga parašyta ir leidžiama kaip komercinis projektas, o jos pardavimas pasiekia bent 7 tūkst. egzempliorių, iš tokio tiražo galima uždirbti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kiek man asmeniškai teko susidurti, pats didžiausias pirkimas buvo Valdo Adamkaus knygos „Paskutinė kadencija“. Mes, knygynų savininkai, mokėjome spaustuvei, kad tik greičiau išleistų naują tiražą“, – į prisiminimus leidžiasi G. Bleizgys.
Vien „Knygų namai LT“ tinkle pajamos iš V. Adamkaus knygos per mėnesį siekė 13 tūkst. eurų. Vidutiniškai parduodant bet kurio kito autoriaus knygas pajamos paprastai siekdavo ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.
„Tyto albos“ vadovė patvirtina, kad V. Adamkaus knyga lietuviškais mastais buvo superbestseleris, kurio parduota per 40 tūkst. egzempliorių. Nors išleista 2011 m., knyga perkama ir dabar.
Lietuviškais bestseleriais, kurių parduota po keliolika tūkstančių, galima vadinti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Laimos Lavastės „Mes. Lietuviai“. Jos leistos pakartotiniais tiražais. Iš verstinių knygų laukiamos tokios, kaip E. L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.
„Rinkoje būna šuolis, kai užgriebiama nenagrinėta arba uždrausta tema. Kitas svarbus faktorius – leidyklos palaikymas. Didžiausius knygynus ir leidyklas valdo tos pačios įmonės. Jei knyga padedama matomoje vietoje, rengiama jos palaikymo kampanija, bus ir parduodama. Kitų knygų pirkėjai tiesiog nepamato. Dėl to sunku prasimušti autoriams, kurie nepriklauso didžiosioms leidykloms“, – aiškina G. Bleizgys.
Poetas sako, kad 5 tūkst. egzempliorių tiražas – didelis ir pelningas. Jei parduodamas tik pirminis apie 2 tūkst. egzempliorių leidimas, tai balansuojama ties savikainos riba.
Tačiau knygos gyvenimo laikas nėra amžinas. Paprastai tai metai, kartais dveji. Išimtys – retos. „Vagos“ leidyklos redaktorė pasakoja, kad kartais pasitaiko, jog kokia nors verstinė knyga sandėliuose guli keletą metų, jau planuojama ją išvežti į makulatūrą, tačiau staiga šios knygos motyvais išleidžiamas kino filmas, ir tada leidinys šluojamas iš lentynų, prireikia naujų tiražų.
R. Vanagaitė: rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse
Lietuvos bestselerių autoriai neuždirba tiek pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi. Šiandien mano pagrindinės pajamos - tai 15 proc. nuo knygos „ne bobų vasara“ leidyklos kainos. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio per dvejus metus parduota per 30 tūkst. egzempliorių.
Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti. Taip nutiko ir pastarajai mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po knygos „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Maniau, kad jos niekas nepirks.
Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.
Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais buvo skirta daugiau lėšų, nei man sumokėta honoraro.
Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti man.
Nors „Mūsiškių sėkmė netikėjo niekas, netgi aš pati, šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei man niekas nebūtų sumokėjęs. Tačiau mano motyvas - ne pinigai. Rašiau knygą , nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.
Man patinka daryti tai, ką noriu, ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės mano, kad „Mūsiškius“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą.
Verslo sistema
Šiandien sudėtinga pasakyti, kokio dydžio tikroji Lietuvos knygų rinka, nes leidiniai parduodami ne tik specializuotuose knygynuose. Statistikos departamentas duomenis renka tik iš pastarųjų.
„Palyginti daug leidinių realizuojama prekybos centruose, per susitikimus su skaitytojais, elektroninėse parduotuvėse“, – specifiką aiškina G. Bleizgys.
Kitas galingas ir vis augantis pardavimo kanalas – feisbukas. Tokie autoriai, kaip Ilzė Butkutė, M. Leknickas, gerbėjams tiesiogiai parduoda tūkstančius egzempliorių savo kūrinių. Daug realizuojama ir knygų mugėje. Jei užtenka reklamos, leidyklos ten parduoda tūkstančius egzempliorių. Dėl to šiam renginiui leidyklos ruošia pačias karščiausias naujienas.
G. Bleizgys sako, kad nors knygos didžiausio pardavimo laikas yra metai, šį laiką galima pratęsti, jeigu autorius rašo nuolat: jei patinka nauji kūriniai, žmonės perka ir senus. Kitas kelias – jei leidykla kūrinį įtraukia į kokią nors seriją. Pirkdami naujus leidinius žmonės ieško ir senų serijos knygų.
Svarbus pardavimo skatinimo būdas – įvairūs konkursai ir rinkimai. Jie suteikia ne tik reklamą. „Jei knyga pateko į geriausių knygų dešimtuką, tai praktiškai garantuoja, kad 500–700 leidinio egzempliorių nupirks bibliotekos. Lietuvos rinkai tai didelis kiekis“, – niuansus aiškina G. Bleizgys.
Elektroninės knygos – užribyje
Tradicinis leidybos verslas atsigauna – bendros pajamos pokriziniais metais didėja, tačiau jei kalbame apie visą rinką, prabėgusius metus galima įvardyti kaip neįgyvendintų lūkesčių laiką: nurimo kalbos apie elektronines knygas, nors prieš keletą metų didieji portalai pompastiškai atidarinėjo skaitmeninius leidinius platinančius knygynus. Lūžio neįvyko ir virtualios knygos liko tik nišine preke.
A. Puzauskaitė sako, jog elektroninių knygų leidyba, kurios leidyklos bijojo, nes prognozuota, kad popieriniai leidiniai greitai išnyks, buvo aklavietė. Maždaug prieš dvejus metus paaiškėjo, kad skaitmeninių leidinių pardavimas neišstums popierinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
„Vagos“ leidyklos redaktorė sako, kad šiame segmente sėkmės sulaukia tik pavieniai projektai. Šiandien leidyklos prognozuoja, kad elektroninė leidyba – ne šviesi ateitis, o tik nišinis pardavimo kanalas.
„Pardavinėju visų penkių knygų elektronines versijas, tačiau tai labiau prestižas ir parodymas, kad žengiu koja kojon su laiku, nei uždarbis“, – patirtimi dalijasi D. Dargis.
Rašytojas savo kūrinius platina „iTunes“ ir „Google Play“, lietuviškuose elektroniniuose knygynuose skaitmeninės versijos neparduoda. Pačiam D. Dargiui skaitmeninės knygos – kol kas tik galvos skausmas: jas masiškai platina piratai. Reikia nuolat stebėti nuskenuotus leidinius platinančius tinklalapius ir jiems rašyti piktus laiškus, kad kūrinio platinimas būtų nutrauktas. „Bylinėtis kol kas neprireikė. Užtenka pagąsdinimų, ir knygas jie išima. Jei nebūtų piratų, pardavimą tai dar šiek tiek kilstelėtų“, – porina D. Dargis.
L. Varanavičienė sako, jog elektroninių knygų pardavimo mažėjimas matomas visame pasaulyje, ir prognozuoja, kad pas mus skaitmeninė leidyba netaps reikšminga.