G. Jankausko teigimu, Alfredo Hitchcocko laikais rodyti smurtą tiesiogiai buvo laikoma blogu tonu, o dabar kraujas liejasi laisvai, maniakai žudo savo aukas stambiu planu. Anot jo, siaubas yra kaip narkotikai: „Žmogui, pripratusiam prie tokio kino, norisi, kad, palyginti su tuo, ką matė vakar, šiandien būtų dar ryškiau, dar kruviniau ir dar paveikiau.“
Pašnekovo teigimu, yra seniai nustatyta, kad siaubo siužetai turi ir terapinį poveikį. „Tai galimybė, išgyvenus svetimas siaubo istorijas, kažkaip pašalinti dalį didelio savo paties psichologinio streso“.
– Kas yra baimė?
– Baimės fenomenas seniai suklasifikuotas, išnagrinėtas, yra išskirta be galo daug baimės rūšių. Verta būtų prisiminti keletą autoritetingų filosofų ir literatų, ypač daug nuveikusių šioje srityje. Jau gotikinis siaubo romanas turi be galo daug autorių, kurie pradėjo šį galingą literatūrinį judėjimą.
Vienas svarbiausių gotikinio siaubo literatūros klasikų Howardas Lowcroftas parašė net kelias monografijas ir išskyrė baimės formas. Jis sakė, kad iš visų jausmų baimė – vienas seniausių ir giliausiai įsišaknijusių. O labiausiai iš visų baimės formų žmogų gąsdina nežinomybė, nes tai, ko negali suvokti protu, gąsdina labiausiai.
Prisiminkime ir kitus autorius. Štai Soerenas Kierkegaard`as, vienas garsiausių Skandinavijos filosofų, savo studijose taip pat labai plačiai aprašė įvairias baimės formas. Sigmundas Freudas ir jo pasekėjai irgi daug rašė apie iracionalią, protu nesuvokiamą baimę. Taigi šis fenomenas kur kas gilesnis, negu aprėpia kinas. Juk kinui tik 110 metų, o gotikiniam siaubo romanui – daugiau nei dvigubai.
– Kasdienybėje siaubo vengiame, ieškome ramybės, harmonijos. Tad kodėl žmonės žiūri siaubo filmus?
– Reikia pradėti nuo labai gilių istorinių ištakų. Juk negalime neprisiminti tokių kultūrinių fenomenų, kaip XVIII a. gotikinis siaubo romanas, kaip ekspresionistinis vokiečių kinas, kuriame dominavo istorijos apie vampyrus, zombius, piktąsias jėgas, tironus. Iš esmės tai buvo filmai, kurie skatino tokias baisias istorijas. 2-ajame dešimtmetyje Vokietijoje net menininkai ir filosofai ragino meno žmones kurti ypač baisias istorijas, kurios galėtų kažkaip sufokusuoti visas baimes, slypėjusias Vokietijos visuomenėje prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Šiandien matome tam tikrą siaubo kultūros renesansą. Prisiminkime Stepheno Kingo kūrybą, kuri jau seniai tapo ne tik literatūriniu fenomenu, ar dabar visame pasaulyje nepaprastai populiarius japoniškus trilerius „Skambutis“, „Tamsus vanduo“, „Pagieža“ ir t. t. Jie jau seniai peržengė Tekančios saulės šalies ribas, o šių romanų ir filmų autoriai seniai persikraustė į Holivudą ir už didelius amerikietiškus pinigus kuria tuos pačius siužetus, vadinamuosius perdirbinius. Taigi vienareikšmiškai nepasakysi.
Žmogus taip jau sutvertas, kad, kaip sako filosofai, jo pasąmonėje slypi baimės genas. Juk maži vaikai iš tikrųjų labiausiai mėgsta baisias istorijas. Manau, viena iš priežasčių, kodėl žmogus taip mėgsta siaubo istorijas, – visada smagu pakutenti nervus, smagu pamatyti kažkokią baisią istoriją ir likti gyvam. Štai žmogus siaubo filmo seanse patiria be galo daug neigiamų emocijų, o sugrįžęs namo supranta, kad jo gyvenime tokių pavojų, kuriuos išgyvena filmo herojai, susidūrę su zombiais, maniakais, žudikais ir pan., nėra, gali lengviau atsikvėpti ir pasakyti „mano visos problemos, palyginti su tuo, ką patyrė filmo herojai, yra niekis“. Šitą temą galima nagrinėti toliau ir giliau visiškai be juoko, nes psichologai seniai nustatė, kad siaubo siužetai turi netgi terapinį poveikį. Tai galimybė, išgyvenus svetimas siaubo istorijas, kažkaip pašalinti dalį didelio savo paties psichologinio streso.
– Kaip keičiasi siaubo siužetai? Kas žmones gąsdina dabar?
– Baimės dirgikliai iš tikrųjų keičiasi, kaip keičiasi ir siaubo kūrinių stilistika. O baimės formos keitėsi neišpasakytai. Prisiminkime vokiečių ekspresionistinį kiną, kuris prasidėjo 1919 m. labai ryškiu filmu „Daktaro Kaligario kabinetas“. Tai buvo vienas garsiausių XX a. kino filmų, kuris pagimdė ištisą pamėgdžiojimų seriją. Net 12 metų (iki 1931 m.) vokiečiai kūrė tas siaubingas istorijas. Filmai dar buvo nebylūs, ir aktoriams, savaime suprantama, iškilo labai daug specifinių užduočių, kaip be dialogo, be žodžių, vien gestais, veido išraiška, kameros šviesotamsa išreikšti pačias siaubingiausias baimės formas. Vokiečių ekspresionistinis kinas atvėrė tada dar nebyliam ir pakankamai primityviam kinui labai gilias filosofines prasmes, kontekstus.
Vėliau buvo prieškarinis (prieš Antrąjį pasaulinį karą) ir pokarinis siaubo kinas, jau šiek tiek pakoreguotas. Žmonės, išgyvenę Antrojo pasaulinio karo siaubus, jau negalėjo pasitenkinti nebylia vokiečių ekspresionistine kalba, reikėjo naujų išraiškos priemonių. Tada atėjo Alfredas Hitchcockas, vienas garsiausių XX a. siaubo meistrų, kuris taip pat visą savo sąmoningą gyvenimą kūrė tik kriminalinius, detektyvinius siaubo filmus. Sovietų Sąjungoje A. Hitchcocko filmai nebuvo žinomi, bet vardas buvo tapęs savotišku baubu, juo gąsdindavo vaikus.
A. Hitchcocko filmai buvo psichologinės baimės studijos, ir nė viename jo darbe nepamatysite, kaip stambiu planu koks nors maniakas žudo žmogų, nėra trykštančio kraujo. Visa tai būdavo už kadro. Tačiau būtent todėl smurtas, vykstantis ne tavo akivaizdoje, o už kadro, veikė kur kas stipriau. Keičias rūbai margo svieto... A. Hitchcocko laikais rodyti smurtą tiesiogiai buvo laikoma blogu tonu, o dabar mes matome visiškai atvirkščius dalykus: dabar kraujas liejasi laisvai, maniakai žudo savo aukas stambiu planu.
Kadangi šiandien cituojame klasikus, galime prisiminti grafą Levą Tolstojų, kuris dar XIX a. pab., pasiskaitęs savo kolegos Leonido Andrejevo kūrybos, pasakė legendinę frazę „jis gąsdina, o man visai nebaisu“. Šiandien, žiūrint visus kruvinus trilerius, atsitinka būtent tai: kuo labiau stengiasi autoriai mus gąsdindami, tuo priešingesnį efektą pasiekia. Labai dažnai siaubo seanso metu žmonės tiesiog juokiasi, nes puikiai supranta, kad čia ne kraujas, o kečupas, kad čia specialieji efektai, o ne kažkas realaus.
Visos istorijos apie maniakus, apie žudikus su grandininiais pjūklais ir t. t. yra būtent toks kinas. Galima sakyti, kad kol kas šitą smurto temą kine baigia mūsų paminėti japoniški filmai, kurių autoriai siekia psichologinio poveikio, apie visas fobijas ir baimės formas kalba su psichologiniu ir filosofiniu kontekstu.
– Sakoma, kad mus gąsdina ne kraujas, o vaizduotė. Kokių pasekmių gali turėti manipuliavimas nežinomybe? Teko skaityti, kad „Rozmari kūdikis“ įkvėpė maniaką psichopatą Mansoną. Jis, praėjus metams po filmo premjeros, nužudė filmo režisieriaus Romano Polanskio besilaukiančią žmoną.
– Taip, tai nepaprastai subtilus ir gana sudėtingas dalykas. Tai žaidimas su blogiu, kitaip sakant, netgi žaidimas su velniu. Labai teisingai paminėjote R. Polanskio „Rozmari kūdikį“. Tai savo metu buvo vienas ryškiausių psichologinės baimės kino filmų. Ši istorija apie satanistus, dėl kurių manipuliacijų pagrindinė filmo herojė pagimdo antikristą. Filmas buvo sukurtas 1967 m., o kitais metais, jau būdama aštuonis mėnesius nėščia, buvo nužudyta Sharon Tate, tuo metu gana garsi aktorė. Tiesiog vieno vakarėlio metu buvo išžudyta visa kompanija, kurioje R. Polanskio tuo metu nebuvo. Galbūt jis savotiškai išpranašavo šiuos įvykius.
Paskui daug kas filmą „Rozmari kūdikis“ interpretavo kaip kažkokį pranašišką kino filmą, prikėlusį piktąsias jėgas. Galbūt nereikėtų labai primityvinti, nes R. Polanskis ekranizavo Iros Levino knygą, parašytą kur kas anksčiau. Bet žaidimas su velniu iš tikrųjų yra gana pavojingas, nes niekada nežinai, ar neatsiras nestabilios psichikos žmonių, kurie ryšis pakartoti kažką panašaus. Pavyzdžių pakanka – žmogus, prisižiūrėjęs smurto filmų, perka šautuvą ir kur nors mokykloje pradeda šaudyti į visiškai nekaltus žmones ar pan. Tokiu būdu kai kurie žmonės bando pakartoti ekraninius nuotykius ar bent jau įeiti į istoriją. Taigi motyvai įvairūs ir tai didelė problema.
– Smurto keliamas išgąstis mene, vadinamoji smurto pramoga. Žiūrėti siaubo filmą ar skaityti detektyvinę literatūrą skatina pasąmoninis noras išgyventi gilius emocinius sukrėtimus, akis į akį susidurti su savo baimėmis, patenkinti smalsumą, slaptus norus yra viena. Tačiau smurtas kasdienybėje – kas kita.
– Vakaruose jau seniai diskutuojama apie tai, kad filmai tapo pernelyg žiaurūs, kad reikia kažką daryti. Prezidentas Billas Clintonas net buvo sušaukęs Holivudo menininkus pasamprotauti apie tai, ar nereikėtų patiems filmų kūrėjams šiek tiek pristabdyti, nes matome, kokia siaubo, ypač prievartos bei smurto, eskalacija kine – kiekvienas naujas siaubo filmas dar kruvinesnis už prieš tai buvusį. Siaubas yra kaip narkotikai – kartą paragavęs, negali sustoti. Kiekvieną kartą norisi vis didesnės dozės. Kaip narkomanui reikia vis didesnės dozės, taip ir žmogui, pripratusiam prie tokio kino, norisi, kad, palyginti su tuo, ką matė vakar, šiandien būtų dar ryškiau, dar kruviniau ir dar paveikiau
Tai kelias, vedantis į aklavietę. Tai kelias, vedantis į niekur. Geriausi kino kūrėjai tai žino, todėl žengia tam tikrus žingsnius, nes tai viena svarbiausių mūsų laikotarpio problemų. Tik nei filosofai, nei filmų kūrėjai nesutaria dėl vieno – ar filmai darosi vis rafinuotesni ir kruvinesni, nes smurto daugėja gyvenime, ar atvirkščiai – gyvenime smurto daugėja, nes žmonės, prisižiūrėję siaubo filmų, bando kažką panašaus pakartoti. Ne visi, žinoma, bet tam tikri. Taigi čia dilema, kuri panaši į seną ginčą, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis.
– Vis dėlto paskutiniu metu siaubo žanras išgyvena renesansą.
– Be abejo, tik siaubas siaubui nelygu. Dabar galima net statistiškai įrodyti, kad iš trijų naujų filmų vienas tikrai yra arba siaubo filmas, arba susijęs su panašia tematika. Galime būti ramūs – tokie filmai iš tikrųjų turės didelę ateitį, nes kainuoja nedaug. Pirmo ryškumo žvaigždžių angažuoti nereikia, filmą galima sukurti už 80 tūkst. dolerių, o surenka jis 100 mln. Taigi net ekonomiškai tokius filmus kurti ir prasminga, ir labiau apsimoka, negu investuoti 300 mln., bet nežinia, ar juos susigrąžinsi. Čia viena pusė.
Kita pusė – žmonėms tai įdomu. Juk televizijoje, į kurią taip pat dabar kraustosi įvairiausios „kruvinos bangos“, nieko nepadarysi. Lietuva nėra ypatinga, išskirtinė šalis. Ši tendencija yra pasaulinė. Smurto pakanka ir Vakarų televizijoje, tik, kitaip nei lietuviškose televizijose, per amerikiečių valstybinius kanalus niekada nepamatysi lavono ar katastrofos aukos, nufilmuotos stambiu planu. Nepamatysi viso to, ką, deja, gali pamatyti Lietuvos televizijoje pačiu žiūrimiausiu laiku, kai ir vaikai yra prie ekranų.
– Kas lemia siaubo poreikį? Kokie pokyčiai visuomenėje atgaivina siaubo žanrą? Kas lemia susidomėjimą juo?
– Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Grįžtu prie pirmo sakinio, nuo kurio pradėjome. Tai užburtas ratas. Viskas kultūroje ir kine vystosi spiralėmis. Tam tikru momentu nutolstama nuo to, kas buvo padaryta, paskui vėl sugrįžtama, bet jau kur kas aukštesniu lygmeniu. Žinoma, mes tik punktyru šiandien bandėme nubrėžti evoliuciją, kurią patyrė siaubas literatūroje ir kine. Siaubas – amžina tema. Ji iš esmės niekada nebuvo ilgam pradingusi nei iš literatūros, nei iš kino, nes tai narkotikas, noras išgyventi kažkokius gilius emocinius sukrėtimus. Manau, tai visų pirma ir lemia tą begalinį, amžiną susidomėjimą panašiais siužetais. O jei yra poreikis, savaime suprantama, atsiras ir tų, kas jį patenkins.
Tik norisi pasakyti, kad, kaip ir visuose žanruose, siaubo filmo žanre yra savų šedevrų. Štai, sakysime, Stanley Kubricko filosofinis filmas (netgi nevadinu siaubo filmu) „Švytėjimas“ pagal S. Kingo romaną. Tai viena iš retai pasiekiamų siaubo žanro viršūnių kine. Yra ir be galo daug primityvių kino filmų, kurie nei su filosofija, nei su gilesniais dalykais neturi nieko bendra. Tai vienkartiniai produktai, skirti momentiniam efektui, ir ne daugiau. Kaip sakė tas pats grafas Tolstojus, nėra blogų žanrų, išskyrus nuobodų žanrą. Siaubo kinas niekada nebuvo nuobodus žanras, todėl jis turi be galo dideles perspektyvas.
– Jei žmonės patirtų pakankamai siaubo kasdienybėje, ko gero, mene jo nebeieškotų?
– Manau, kad siaubas gyvenime ir siaubas mene – visiškai skirtingi dalykai. Sutikime, kad gyvenime susitikti su zombiu, maniaku, apsiginklavusiu grandininiu pjūklu, turime labai mažai galimybių. Tačiau baimė susirgti mirtina liga, baimė mirti, baimė netekti darbo, baimė netekti savo artimųjų yra kur kas stipresnė. Mes vėl galime grįžti prie klasikinio ekspresionistinio kino, kuris prasidėjo „Daktaro Kaligario kabinetu“ ir istorijomis apie maniakus, kažkokias tamsias pragaro jėgas, o antrasis ekspresionizmo laikotarpis jau susijęs su gyvenimiškais siaubais, kai tie patys režisieriai pradėjo kurti filmus apie tai, kas baisaus laukia žmogaus kasdieniame gyvenime, savo bute arba išėjus į gatvę.
Taigi vėl susiduriame su amžinu dualizmu. Niekada nebūna tik balta ir juoda, naktis ir diena – visko visada yra po truputį. Taigi ir siaubo tema nėra vienalytis dalykas, turime be galo daug formų ir be galo daug skirtingų stilistikų. Tik svarbu visiškai beprasmiškų kino filmų sraute pamatyti kažką subtilesnio, vertesnio mūsų dėmesio ir labiau orientuoto į amžinesnius dalykus, o ne į kasdieninius ir vienkartinius.
– Ir galbūt kažką labai siaubingo?
– Be abejo, juk suaugusieji – taip pat maži vaikai, kurie kartais užsimano kažkokių labai baisių pasakų.