Karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei tris mėnesius, o jame nematyti ne tik pabaigos prošvaisčių, bet ir aiškumo, kuri pusė gali pasiekti proveržį.

Net jei Rusijos puolimas stringa, o Kremliui prognozuojamas vienoks ar kitoks strateginis pralaimėjimas ir tiek Ukraina vis drąsiau įvardija savo tikslus, tiek ukrainiečių sąjungininkai neslepia vilčių, kad Kyjivas gali netgi laimėti, apie rusų nesėkmes vis atviriau kalbama ir pačioje Rusijoje, netrūksta ir vertinimų, kad sekinantis karas gali tęstis visą vasarą, rudenį, iki pat žiemos.

O tokia situacija Ukrainą remiančiuose Vakaruose ne tik verčia ieškoti būdų, kaip toliau, kokiomis priemonėmis nuosekliai padėti ukrainiečiams, bet ir kursto dvejones. Galbūt nereikėtų įvaryti Rusijos į kampą? Gal geriau siekti paliaubų bet kokia kaina, nes karas veda į aklavietę, o ten atsidūrę Kremlius gali tapti neprognozuojamas ir griebtis radikalių sprendimų?

Ir jei tokie svarstymai sukėlė ukrainiečių bei jų nuoširdžiausių sąjungininkų pasipiktinimą, tai po to, kai buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris pareiškė, kad Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos Rusijai, jeigu nori užbaigti karą, esą žeminantis Rusijos pralaimėjimas gali sukelti platesnio masto destabilizaciją, tai Ukrainos atsakas rodo ne šiaip pyktį, bet ir pasišlykštėjimą.

Kaip dabar, po skerdynių Bučoje, Mariupolyje ir kitur Ukrainoje dar kas nors gali drįsti aiškinti jiems sudėti ginklus, pasitenkinti teritorijų praradimu ir bet kokia kaina siekti paliaubų? Ar dabar – 1938-ieji, kai Vakarai nuolaidžiavo Hitleriui ir siūlo tokius pačius trumparegiškus sprendimus?

„Tokių Kissingerių koridoriuose yra apstu“

Pasipiktinimas, žinoma, suprantamas, tačiau, kaip vienoje uždaroje diskusijoje išsireiškė aukštas Lietuvos pareigūnas, puikiai susipažinęs su nuotaikomis, tvyrančiomis Vakarų šalyse, „tokių Kissingerių koridoriuose yra apstu, o jis tik vienas tai garsiai pasakė“.

Ir tai nėra naujiena ne tik todėl, kad kai kurių šalių prieštaringos pozicijos yra gerai žinomos. Ar tai būtų su Rusija flirtuoti mėginanti Vengrija ir jos premjeras Viktoras Orbanas, ar vienos svarbiausių Aljanso šalių – Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas, kurio derybiniai žaidimai dėl Suomijos ir Švedijos narystės primena pasipriešinimą Baltijos šalių gynybos planų patvirtinimui.

Įtariais žvilgsniais dėl sprendimų priėmimo lėtumo, vangumo, dvejonių ir atsikalbinėjimų tiekti ginklus, žinoma, bene aršiausiai kaltinama Vokietija, kurios kancleris Olafas Scholzas nevengia kalbėtis su Rusijos lyderiu, o taip pat ir į Kremlių vis paskambinantis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris sulaukė griežtų žodžių dėl siūlymų „išsaugoti Putino veidą“Vladimiras Putinas dėl to gali tik džiaugtis.

Netgi NATO viduje, pasak Vokietijos leidinio „Die Zeit“, esama susitarimų Ukrainai netiekti vakarietiškos gamybos tankų, naikintuvų. Apie tai leptelėjusi Vokietijos Gynybos ministerijos parlamentinė valstybės sekretorė, socialdemokratė Siemtje Möller, „Twitter“ sukėlė audrą ir turėjo teisintis, išsisukinėti, ką iš tikrųjų ji turėjo omenyje.

Juo labiau, kad iš NATO šalių Lenkija, Čekija perdavė tankus, o JAV, Nyderlandai ir Lietuva Ukrainai ukrainiečiams perduoda šarvuočius M-113, kuriuos lietuviai, beje, gavo iš Vokietijos ir pagal susitarimą turėjo gauti vokiečių leidimą dovanoti ukrainiečiams.

Iš tikrųjų tokie vieši tarpusavio ginčai tėra ledkalnio viršūnė – kur kas daugiau vyksta už uždarų durų tiek Vokietijoje, tiek kitose Aljanso šalyse bei ypač NATO koridoriuose, kur, artėjant viršūnių susitikimui Madride bus sprendžiami ne tik paramos Ukrainai, bet ir Aljanso rytinio sparno stiprinimo klausimai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)