20-ojoje Knygų mugėje pristatyta istorikų Sauliaus Grybkausko ir Mindaugo Tamošaičio knyga „Žmogus, jungęs epochas: politinė Algirdo Brazausko biografija“. Tai antrasis šios knygos leidimas.
Monografijoje pasakojamas buvusio Lietuvos prezidento ir premjero a.a. A. Brazausko politinis kelias. Anot istoriko S. Grybkausko, iki šiol Lietuvoje visos knygos apie šią asmenybę buvo paremtos bendražygių ar A. Brazauską pažinojusių žmonių prisiminimais, o šioje knygoje esą surinkta daug svarbios faktinės medžiagos, kuri leidžia suprasti, kas formavo A. Brazauską ir kaip žmogų, ir kaip politiką.
„Manyčiau, kad apie prezidentą Algirdą Brazauską yra parašyta labai mažai ir šita knyga yra pirmoji mokslinė biografija, kur atliktas tyrimas. Skirtingai nei ankstesnėse knygose apie A. Brazauską, kur daugiau yra atsiminimai arba tokios studijos žmonių, kurie jį gerai pažinojo. Tokio išsamaus tyrimo, biografijos atskleidimo iki šiol kaip ir trūko, mes matėme tokį tuščią segmentą kaip istorikai“, – aiškino knygos autorius S. Grybkauskas.
Jo teigimu, didžiausias iššūkis buvo rašyti knygą iš A. Brazausko perspektyvos, bandyti sovietmetį atskleisti žvelgiant per asmenį. Parodyti ne tik patį politiką, bet ir okupuotoje Lietuvoje gyvenusią bei augusią kartą.
Pamatė kitokį A. M. Brazauską
Knygos pristatymo metu istorikai teigė, kad daug tyrinėjo A. M. Brazausko gyvenimo periodą iki politikos.
„A. M. Brazauskas lyg tai visiems labai gerai žinomas, pažįstamas, bet jis neatsirado iš niekur, jis nenusileido kažkur iš dangaus“, – pastebėjo S. Grybkauskas.
Jo teigimu, ankstyvasis sovietmečio periodas Lietuvoje tyrinėtas mažai, todėl analizuodamas procesus, kurie formavo pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą, atrado įdomių dalykų.
„Kai pradėjom tyrinėti, nebuvo aišku, ko mokėsi, kas buvo mokama mokyklose. Atrodo, savaime suprantama tema, bet kai pradėjau klausti kolegų, ar jie žino studijas, tyrimus, ko Stalino laikotarpiu pamokose buvo mokomi moksleiviai, pasirodė, kad tai visai netyrinėta“, – aiškino S. Grybkauskas.
Knygos autoriaus teigimu, A. M. Brazauskas jaunystėje buvo visai kitoks, nei jį lietuviai buvo įpratę matyti televizijos ekranuose.
„Yra išlikę tokių dalykų kaip jo dienoraštis, kai jam buvo 16 metų, kurį plačiai naudojau šitoje knygoje. Taip pat ir jo 11-oje klasėje rašyti rašinėliai, pažymių knygelės, laiškai. Šita ego dokumentika buvo labai svarbi įsiliejant į tą kontekstą, į tą tarybinio laikotarpio situaciją ir parodant tą augantį Brazauską. Kodėl Brazauskas tapo toks, kokį mes jau pažįstame iš televizijos ekranų, kurį pažįstame nuo 1988 metų kalbantį televizijoje, pristatantį savo idėjas. Kaip jis užaugo iki to, kokie veiksniai veikė“, – kalbėjo istorikas.
Tyrėjo teigimu, nors lietuviai A. M. Brazauską žino kaip „nuoseklų, santūrų, balansuojantį, besitariantį“, politikas savo jaunystėje buvo daug karštesnio būdo.
„Pamatai visai kitą Brazauską, tai yra, jauną, ūmų, greitą ir tikrai tokį veržlų, nesutinkantį su kitų nuomone. Jaunieji partiečiai jį auklėjo. Iš dokumentų matėsi, kaip partinėje organizacijoje, toje įmonėje, kur jis buvo viršininku, vadovavo, Chruščiovo laikotarpiu susirinkę partiečiai Brazauską auklėjo. Ideologiškai auklėjo, kad jis blogai elgiasi, nesilaiko ideologinių nuostatų“, – tyrimo atradimais dalijosi S. Grybkauskas.
Įžvelgė A. Brazausko indėlį į Lietuvos nepriklausomybę
Tuo tarpu istorikas M. Tamošaitis teigė pastebintis, kad Lietuvoje vyrauja labai neigiamas sovietmečio vertinimas, esą viskas okupacijos laikotarpiu buvo blogai. Nors knygoje istorikas tikino nereabilituojantis šio Lietuvos istorinio laikotarpio, tačiau sako sugebėjęs įžvelgti ir tam tikrus teigiamus aspektus, įvertinti okupacijos metu brendusias asmenybes.
Tyrėjo aiškinimu, komunistų partijai priklausę politiniai veikėjai esą taip pat prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
„Ta karta, kuri gyveno, brendo sovietmečiu, ji nebuvo beviltiška. Ji atkuria Lietuvos nepriklausomybę. Jeigu pažiūrėtumėte tų žmonių biografijas, paimtume tą patį Brazauską, kitus, pamatytume, kad jos yra tikrai įvairiaspalvės ir tikrai ten vyrauja ne disidentai, ne tremtiniai, o tie žmonės, kurie dirbo sovietmečiu.
Netgi ir vėlesniu laikotarpiu, jeigu pažiūrėtume žingsnius dėl laisvės, 1990–1991 metus, kas apgynė tą mūsų Lietuvą? Iš esmės tie patys žmonės, ta pati tauta. Sakyčiau, kad Brazauskas buvo vienas iš tų. Su savo silpnybėm, su savo stiprybėm“, – kalbėjo M. Tamošaitis.
Istoriko minimu laikotarpiu A. Brazauskas ėjo vicepremjero pareigas Kazimiros Prunskienės vadovaujamoje pirmojoje Vyriausybėje. Vėliau šios vyriausybės veiklą dėl aktyvių veiksmų nebuvimo, siekiant išsivaduoti iš okupacijos, ar net trukdymo kritikavo tuometinis faktinis valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Jo teigimu, kai kurie K. Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės sprendimai atrodė kaip Maskvos plano dalis, siekiant įjautrinti lietuvius ir sukelti jų nepasitikėjimą Lietuvos valdžia taip užkertant kelią Sovietų sąjungos griūčiai.
Kaip vieną ryškiausių atvejų V. Landsbergis yra įvardijęs K. Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės 1991 m. sausio 4 d. sprendimą dėl kainų liberalizavimo, kuris iš esmės reiškė kainų kilimą. AT pirmininkas yra išsakęs nuomonę, kad dėl kainų kilusiu lietuvių pasipiktinimu Maskva galėjo pasinaudoti planuodama kruviną Sausio 13-osios puolimą.
Lietuviai masiškai bėgo iš komunistų partijos
„1989–1990 m. žmonės masiškai bėgo iš komunistų partijos. Jau buvo susikūrusi savarankiška LKP su Brazausku priešakyje. Brazauskas, matydamas tokią situaciją, tiesiog pasakė taip: aš nekursiu naujos partijos, net galbūt nekeisiu ir pavadinimo, aš liksiu tuo, kuo esu, ir tiesiog bandysim keistis, atsinaujinti, tvarkytis“, – pasakojo istorikas M. Tamošaitis.
Politiniai perbėgėliai, pasak istoriko, viena skaudžiausių knygoje liečiamų temų. Tuo laikotarpiu, teigia autorius, daug A. Brazausko aplinkos žmonių pasirinko kitas partijas. Kaip pavyzdį jis įvardijo liberalus.
„Jeigu jūs pasigilintumėte, kas yra liberalai, jų ištakos, pamatytumėte, kad praktiškai ten pirmi komunistai suėjo. Vienas iš jų Kęstutis Glaveckas, jis 1990 m. pradžioje, būdamas tuometinės atsinaujinusios komunistų partijos centro komiteto sekretorius, parašo tokį kaip ir prašymą, kad dėl ligos turi pasitraukti iš partijos. Paskui mes matome tą žmogų jau kitur. Tokių buvo daug ir tai yra skaudūs dalykai“, – teigė M. Tamošaitis.
Istorikas priminė, kad 1990–1992 m. komunistų partijai priklausiusiam A. Brazauskui teko nuolat įrodinėti, kad partija lojali Lietuvai ir pasisako prieš okupaciją. Komunistų partijai priklausę Lietuvos politikai iki šiol vertinami nevienareikšmiškai.
„Vyko didžiulė konfrontacija ir mes žinome, kas vyko 1992 m., kai Aukščiausia Taryba, galima sakyti, save pasileido.
Aišku, visiems buvo šokas, kai 1992 m. rinkimus laimėjo vadinami komunistai. Paradoksali situacija, bet, mano galva, Lietuvai reikėjo atsvaros tuometiniam radikaliam Sąjūdžiui. Nesvarbu, ar tai būtų buvęs Brazauskas, ar kitas politikas“, – savo požiūrį dėstė istorikas.
Gina dėl hierarchinio valdymo partijoje
Knygos pristatyme buvęs ilgametis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas tikino, kad jo bendražygis A. Brazauskas ir būdamas jaunas, ir jau patyręs buvo itin atsargus politikas. Į komunistų partiją A. Brazauskas esą įstojo pakviestas kito, vyresnio bičiulio.
„Jam vyresnis bičiulis arba vyresnis veikėjas pasiūlė stoti į partiją su labai aiškia mintimi – stok, tu jaunas, perspektyvus, jeigu tu nestosi, atsiras kitų ir nežinia, kokie tie kitokie bus, ir kaip jie čia tvarkysis mūsų Lietuvoj“, – pasakojo Č. Juršėnas.
Anot politiko, A. Brazauskas tokių argumentų paklausė ir įstojo į komunistų partiją. Jo teigimu, laikotarpis iki tampant komunistų partijos nariu ir ankstyvieji A. Brazausko žingsniai politikoje yra svarbūs norint suprasti, kaip formavosi politiko charakteris, kurį, pasak Č. Juršėno, lietuviai pamatė 1993 m., kai A. Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu.
Č. Juršėnas tikina, kad A. Brazauskas visada laikėsi savo linijos ir visada kaip politikas buvo atsargus. Bendražygio manymu, toks A. Brazausko atsargumas Lietuvai išėjo į naudą.
„Mes tą transformacijos periodą Lietuvoje praėjome su mažesniais nuostoliais negu kitos tautos, besivadavusios iš tarybinės imperijos“, – įsitikinęs politikas.
Jam užkliuvo, kad istorikų knygoje parašyta, jog A. Brazauskui vadovaujant tuometinei LDDP partijai joje buvo hierarchinė tvarka. Č. Juršėno teigimu, A. Brazausko žodis partijos viduje ne visada būdavo paskutinis.
„Patikėkit, nebuvo to hierarchinio valdymo. Palaida bala irgi kartais būdavo, bet ji būdavo suvaldoma jo pastangomis ir mūsų visų pastangomis. Kai jau prasidėdavo didelis triukšmas, sakysim, mes nesutinkam su Algirdo Brazausko nuomone, tai jis dar gerokai su mumis pasiginčija, paskui trenkia kumščiu į stalą – bala nematė, darykit, kaip jūs manot yra reikalinga daryti, bet aš jus įspėjau“, – bendravimą su A. Brazausku partijoje prisiminė Č. Juršėnas.
Politiko teigimu, priešingai – kartais M. Brazauskas būdavo per minkštas, ne iš karto priimdavo sprendimus, delsdavo.
„Kai dabar viską pasveri, grįžti atgal, tai negali su juo nesutikti. Jis teisingai darė, kad pasverdavo ir tuo jis mus apsaugojo – kalbu ne tik apie partiją, bet ir apie Lietuvą– nuo nemalonumų“, – įsitikinęs Č. Juršėnas.
A. Brazausko simpatija su M. Gorbačiovui
A. Brazausko prezidentavimo metais prezidento patarėjo užsienio politikai pareigas ėjęs Justas Paleckis pripažino, kad A. Brazauskas stengėsi neįsivelti į konfliktą nei su Lietuvos tuometine valdžia Aukščiausioje Taryboje, nei su Rusija.
„Kodėl? Didžiulė atsakomybė ir, sakyčiau, ypatingas ryšys su Michailu Gorbačiovu. Jie simpatizavo vienas kitam. Aš asmeniškai turėjau tris susitikimus su Michailu Gorbačiovu, Brazauskas turėjo dešimtis susitikimų vienas su vienu. Ir jis jautė vieną pagrindinį dalyką, kai Gorbačiovas kris, kris ne tik Lietuva, bet tuometinė imperinė Tarybų sąjunga, kurią Gorbočiovas mėgino demontuoti, grįš į stalinizmo arba postalinizmo laikus, ir bet kokiu atveju Lietuvai bus katastrofa“, – savo požiūrį pristatyme dėstė J. Paleckis.
J. Paleckis pristatymo metu taip pat pareiškė, kad M. Gorbačiovas Sausio 13-ąją nenorėjo pralieti kraujo.
„Sausio 13. Tragiški įvykiai, kur tikrai Gorbačiovas kažkiek kažką pasakė, matyt, nors jam kraujo tikrai nereikėjo ir nenorėjo. Jeigu būtų pučas įvykęs Sausio 13, viskas, mes būtume pralaimėję“, – tvirtino J. Paleckis.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių. Tuometis SSRS vadovas M. Gorbočiovas teisinosi, kad įsakymo panaudoti jėgą prieš taikius civilius asmenis nedavė, tačiau prof. V. Landsbergio, istorikų ir Sausio 13-osios bylos liudininkų teigimu, toks smurtinis išpuolis be M. Gorbočiovo įsakymo įvykti negalėjo.
DELFI primena, kad A. Brazauskas per savo gyvenimą užėmė ne vieną svarbų postą – buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, vėliau vadovavo Vyriausybei, sovietmečiu ėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) pirmojo sekretoriaus pareigas.
Nuo 2008 m. A. Brazauskas kovojo su limfmazgių vėžiu. Gydytis klastingos ligos A. Brazauskas vyko ir į Izraelį. Prezidentą kamavo ir prostatos vėžys.
2010 m. tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas buvusį Lietuvos vadovą apdovanojo Rusijos Garbės ordinu už indėlį stiprinant bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos.
Nuo vadovavimo statyboms iki komunistų partijos grietinėlės
A. Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. Vidurinę mokyklą baigė Kaišiadoryse. Tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijęs inžinieriaus hidrotechniko specialybę, vėliau gavo ekonomikos mokslų daktaro mokslinį laipsnį.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje A. Brazauskas vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai. Sukaupęs darbo statybinėse organizacijose patirties, 1965-aisiais buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, po poros metų pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. Devintajame dešimtmetyje tapo LKP CK sekretoriumi pramonės klausimais, buvo atsakingas už energetiką.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-aisiais A. Brazauskas išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą postą rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Sąjūdis. LKP po metų atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos.
1990 m. pradžioje A. Brazauskas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru, ėjo vicepremjero pareigas Kazimiros Prunskienės vadovaujamoje pirmojoje Vyriausybėje.
Kiti rinkimai, vykę 1992 m. spalį, A. Brazauskui taip pat buvo sėkmingi. Jis tapo Seimo pirmininku, tris mėnesius laikinai ėjo prezidento pareigas.
Dar 1990 m. gruodį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime A. Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios šalyje politinės jėgos vadovu.
Tapo pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu
1993 m. vasario 14 d. išrinktas prezidentu, A. Brazauskas, kaip reikalauja Konstitucija, pasitraukė ne tik iš LDDP pirmininko posto, bet ir iš partijos. Pirmuose atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vykusiuose prezidento rinkimuose jis, sulaukęs 60 proc. rinkėjų simpatijų, įveikė diplomatą Stasį Lozoraitį.
Prezidentaujant A. Brazauskui, mūsų šalis pradėjo kelią į Europos Sąjungą ir NATO, buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Tačiau kai kurie tuometinio prezidento žingsniai sulaukė prieštaringų vertinimų. Pavyzdžiui, 1995 m. jis Izraelyje atsiprašė žydų tautos dėl lietuvių, dalyvavusių Holokauste. Bene didžiausia užsienio politikos nesėkme buvo laikomas vadinamasis Maišiagalos memorandumas – susitarimas su Latvija dėl Baltijos jūros šelfo.
„Mano prezidentavimo metais Lietuva visose srityse toliau tvirtino savo valstybingumą, vykdė esmines reformas; buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atkūrimas, tvirtinama demokratija, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė; gerėjo šalies ekonominiai rodikliai, – vienoje iš savo knygų rašė A. Brazauskas. – Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų narė, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis, susitaikė ir nustatė gerus santykius su kaimynais. Manyčiau, kad visuose esminiuose tautai ir valstybei įvykiuose esama ir manojo indėlio“.
Kelti savo kandidatūrą antrai valstybės vadovo kadencijai A. Brazauskas atsisakė. Jį šiame poste pakeitė Valdas Adamkus. Baigęs kadenciją pirmasis prezidentas pasitraukė iš politikos, šį žingsnį aiškindamas tuo, kad kaip buvęs tarybinis veikėjas nebegali veikti nepriklausomos Lietuvos politinėje arenoje.
Sugrįžo po kelerių metų
Tačiau po kelerių metų A. Brazauskas vėl tapo aktyviu politiku, į 2000 m. parlamento rinkimus vedė keturių partijų (LDDP, Socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos ir Lietuvos rusų sąjungos) koaliciją. 2001-ųjų sausį jis buvo išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos, kurią sudarė susivieniję socdemai ir LDDP, pirmininku.
Tų pačių metų liepą, kai žlugo liberalų, centristų, socialliberalų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdančioji koalicija, A. Brazauskas pradėjo vadovauti socdemų ir Naujosios sąjungos suformuotai Vyriausybei.
Premjeru jis liko ir po 2004 m. rinkimų, kuomet tryliktąją Vyriausybę suformavo socdemai, Darbo partija, socialliberalai ir Valstiečių liaudininkų sąjunga. Šias pareigas ėjo iki 2006 m. birželio. Žlugus keturių partijų koalicijai, naujos Vyriausybės vadovu tapo Gediminas Kirkilas, vėliau jis perėmė iš A. Brazausko ir Socialdemokratų partijos vairą.
Dar kartą iš aukštų pareigų pasitraukęs A. Brazauskas išlaikė savo įtaką partijoje, kuriai anksčiau vadovavo.
Buvo dukart vedęs
A. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dvi dukras dvynes – medikę Audronę Usonienę ir menotyrininkę Laimą Mertinienę.
Išsiskyręs su žmona, 2002 m. vedė ilgametę draugę Kristiną Butrimienę. Politikui ne vienus metus buvo priekaištaujama, neva jis padėjo dar tik būsimai sutuoktinei privatizuoti viešbutį „Draugystė“ (dabar – „Crowne Plaza“).
Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo. Buvo aistringas medžiotojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas, sukaupė didžiulę medžioklinių peilių kolekciją. Buvo įsteigęs savo vardo fondą.
A.Brazauskas – knygų „Statybų komplekso vystymo strategija pagal Lietuvos SSR pavyzdį“ (1988 m., rusų kalba) ir „Interviu Lietuvos radijui: 1989.01.14-1989.11.24“ bendraautoris. Vėliau parašė knygas „Lietuviškos skyrybos“, „Penkeri Prezidento metai“, „Apsisprendimas: 1988-1991“, „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, kurios buvo išverstos į kelias užsienio kalbas.
2009 m. išleista Gedimino Ilgūno knyga „Algirdas Brazauskas“ – politinė prezidento biografija.
A.Brazauskas buvo Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Kijevo, Minsko humanitarinio universitetų garbės daktaras.
Vienas paskutiniųjų A. Brazausko gautų apdovanojimų – Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Jį prezidentas gavo už ypatingą asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir garsinant jos vardą.