Tarptautinė klimato kaitos diena
Įdomu tai, jog nors apie klimato kaitos problemą kalbama jau amžių amžius, tokią dieną susikurti žmonėms užtruko gana ilgai, o į problemą tebuvo atsigręžiama tokių dienų, kaip, pavyzdžiui, Žemės diena, metu. Pasak J. Kilpio, Klimato kaitos diena atsirado tik 2009 metais, kai viena nevyriausybinė organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose visą dieną organizavo skirtingas demonstracijas.
„Nuo to laiko, jau 14-15 metų, ji pradėta minėti pasauliniu mastu. Kaip ir visos atmintinos dienos – ji yra tiesiog labiau kaip simbolis, kad bent jau kažkurią dieną per metus, jeigu jūsų darbas ar gyvenimas nėra susijęs su klimato kaita, galbūt jūs negalvojate apie tai, tai ši diena yra bent jau vienas šansas pagalvoti ir pakalbėti“, – teigė klimatologas.
Tiesa, anot jo, iš pradžių buvo manoma, jog tai – vienkartinė iniciatyva.
„Visos tos akcijos ir renginiai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo skirti JAV delegacijai, kuri keliavo į Jungtinių Tautų klimato konvencijos konferenciją, kuri vyksta kasmet ir vyks ir šių metų gruodžio mėnesį, kad mobilizuoti visuomenę ir paveikti politikus, kad jie pasižadėtų spręsti šitą problemą. Pradžia yra tokia, kad tai buvo kaip ir vienkartinė iniciatyva, paraginti politikos formuotojus būti aktyvesniais ir prisiimti ambicingesnius tikslus, bet ji buvo labai sėkminga ta akcija ir tapo ta diena pasauline. Dabar ji minima visose šalyse“, – teigė J. Kilpys.
Šių metų Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija – ko tikėtis?
Pasak Vilniaus universiteto docento, klimatologo J. Kilpio, šiais metais Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija įvyks Jungtiniuose Arabų Emyratuose – Dubajuje. Tiesa, toks lokacijos pasirinkimas tarp aktyvistų sulaukė nemažai kritikos.
„Tai yra naftą išgaunanti šalis ir pirmininkaujantis tai konferencijai žmogus irgi bus vienos iš valstybinių energetikos kompanijų, kuri, neišvengiamai, yra iškastinio kuro kompanija, vadovas. Iš karto kyla klausimų apie tai, ar tai nebus toks iškastinio kuro lobistų renginys, kai daug daugiau dėmesio yra skiriama ne klimato kaitos politikai, mokslui, nevyriausybinėms organizacijoms, bet labiau suteikiama platforma iškastinio kuro lobistams“, – teigė pašnekovas.
Tačiau, anot jo, iš kitos pusės – tai nėra naujas reiškinys.
„Gal toks ryškesnis buvo Kopenhagoje vykęs COP‘as, kai, iš tikrųjų, jau buvo labai akivaizdu, kad tose konferencijose dalyvauja ne tik politikai, visuomenininkai ar mokslininkai, bet dalyvauja ir iškastinio kuro pramonė. Tai yra jau geras dešimtmetis, kai tai vyksta, tik gal šiais metais tai jau labai akivaizdu, kad jų bus daug“, – aiškino J. Kilpys.
Praėjusių metų pavyzdžiai rodo, jog pasitaikė ir valstybių, kurios į savo delegatų sąrašą sugebėjo įtraukti iškastinio kuro lobistus, kurie atstovavo ne vieną ar kitą šalį ir jos interesus, bet, iš tikrųjų, labiau savo lobistinius tikslus. Vis dėlto, J. Kilpio manymu, tokių kompanijų visiškai išbraukti iš konferencijos lankytojų sąrašo nereikėtų.
„Jeigu jos tikrai nuoširdžiai nori pereiti prie švaresnio kuro – tikrai jie turėtų dalyvauti šiuose procesuose“, – teigė jis.
Pašnekovas taip pat atskleidė, ko šiais metais yra tikimasi iš gruodžio pradžioje įvyksiančio susitikimo.
„Šiais metais, ką turėtų padaryti valstybės, tai ateiti su naujais pasiūlymais, nes dabar visa klimato kaitos konvencija, iš esmės, remiasi Paryžiaus klimato kaitos susitarimu ir ką valstybės buvo pažadėjusios tada, tai yra 2015 metais. Tada Paryžiaus klimato kaitos susitarime buvo numatyta, kad kas penkis metus šalys sugrįžta ir susitaria dėl naujų, ambicingesnių ir didesnių tikslų. Tas neįvyko, dėl įvairių priežasčių – ir pandemija, ir kitos labai skirtingos priežastys. Procesas nusitęsė, nebuvo padaryta tai, kas jau turėjo būti padaryta, tai dabar, būtent šiais metais, tikimasi ir pagal Paryžiaus susitarimą turi visos šalys ateiti, ir ant stalo padėti naujus savo įsipareigojimus“, – teigė J. Kilpys.
Anot jo, šioje vietoje kyla ir pagrindiniai klausimai dėl dviejų dalykų.
„Tai yra ambicijų lygis ir skirtumas tarp to, ką reikia padaryti ir tarp ambicijų, o kitas yra tarp tų ambicijų ir realistiškumo, nes tu gali ateiti su labai didelėmis ambicijomis“, – aiškino pašnekovas.
Situacija stipriai nesikeičia
Nors lietuviai vis dažniau girdi, jog tam tikra transformacija klimato kaitos klausimais vyksta, vis dėlto, skaičiai rodo, jog situacija į gerąją pusę stipriai nesikeičia. Pasak klimatologo J. Kilpio, tą lemia keletas svarbių dalykų.
„Vienas yra tai, kad Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš tikrųjų, šiltnamio efektą sukeliančios dujos – jos mažėja, mažėja jau apie 15 metų, bet tai yra šimtosios procento. Ta tendencija yra jau maždaug nuo 2010-ųjų metų, tai tikrai tie daromi žingsniai poveikį daro, bet problema yra ta, kad nemažai taršios gamybos buvo iškelta į trečiąsias pasaulio šalis, tarkime, Aziją ar Afriką, ar Pietų Ameriką“, – teigė pašnekovas.
Pasak klimatologo, dabar galima stebėti, jog didelis taršos augimas vyksta būtent Kinijoje.
„Kinija dominuoja ir Kinijos išmetamoji tarša sudaro apie ketvirtadalį ar vos ne trečdalį viso pasaulio. Reikia suprasti, kad ta Kinijos tarša nėra kinų, kaip visuomenės tarša. Tai yra mūsų išsivysčiusio pasaulio vartojimo tarša. Mes vartojame labai daug dalykų ir daug tų dalykų dabar yra gaminami ne Europos Sąjungoje, ne JAV, o kitose šalyse ir ta jų tarša nėra jų asmeninė tarša, o mūsų visų vartojimo tarša“, – aiškino jis.
Peržengtos ribos
Šalia viso to, svarbu kalbėti ir apie planetos Žemės ribas, kurios, kaip atskleidžiama atliekamuose tyrimuose, yra gerokai peržengiamos. Pasak J. Kilpio, pati planetos ribų idėja buvo suformuluota 2009 metais ir ten buvo kalbama, kad žmonių veikla jau peržengia sveikos planetos ribas.
„Tos ribos yra geriamas vanduo arba upių ir dar vanduo, esantis dirvožemyje, tai yra, kad dėl žmonių žemės ūkio veiklos dirvožemio drėgmė labai mažėja ir tai jau yra viena iš tų peržengtų ribų. Čia galime galvoti apie tokius grandiozinius projektus, kaip Uralo jūros išsausinimas ir kaip žmogus keičia vandens ciklą. Kita riba yra klimato kaita. Klimato kaita yra Žemės planetos energijos balansas, kad keisdami atmosferos cheminę sudėtį mes keičiame Žemės energijos balansą ir tos energijos daugėja, temperatūra kyla. Dar viena riba yra cheminės medžiagos ir tai yra visiškai naujos, gamtoje nebūdingos medžiagos, kurios yra sukurtos žmonių. Čia geras pavyzdys galėtų būti amžinieji chemikalai. Aš nepasakysiu ten jų cheminio pavadinimo, bet tai yra medžiagos, kurios, iš principo, gamtoje negali niekaip suirti ir jos pasiliks milijonams, tūkstančiams metų. Jų koncentracijos dar nėra didelės, bet jos yra visiškai naujos, gamtoje nebūnančios medžiagos ir taip jau irgi yra peržengta tai, kas yra sveika planetai“, – pasakojo klimatologas.
Tiesa, peržengtų ribų yra ir daugiau, tačiau J. Kilpys paaiškino, ką reiškia tokios tendencijos.
„Buvo sakoma, kad CO2 koncentracija atmosferoje neturėtų viršyti 350 dalelių milijone. Tie 350, atlikus istorinius matavimus, yra tai, kiek anksčiau, milijoną metų atgal, buvo CO2 atmosferoje. Natūraliai, tai būdavo ta viršutinė riba, kai būdavo 350 dalelių milijone. Dabar yra 422 ar kiek, tai mes jau esame gerokai viršiję tą natūralių svyravimų ribą. Dabar įžengėme į teritoriją, kurios nebuvo, bent jau per pastaruosius milijoną metų. Tai reiškia, kad, jeigu nieko nebus daroma – tai turės negrįžtamų pokyčių visose Žemės sferose“, – aiškino jis.
Visą laidą rasite Žinių radijo portale:
