Suvalkų koridorius – tai ne šiaip Rusijos ir Baltarusijos iš abiejų pusių tarsi replėmis apgaubtas siauras 100 km pasienio ruožas, kuris skiria Lenkiją nuo Lietuvos, o kartu Latviją bei Estiją nuo sausumos koridoriaus, jungiančio su likusiomis NATO valstybėmis.
Tai jau yra ir, regis, iki gyvo kaulo įgrisęs terminas, kurį dar 2014-siais žinojo nedaugelis – kariškiai, ekspertai, kiti specialistai.
Vėliau apie tai ėmė rašyti Lietuvos ir kitų šalių žiniasklaida, kaip apie jautrią NATO vietą, Aljanso Achilo kulną, teritoriją, kur gali prasidėti Rusijos ir NATO, o galbūt ir Trečiasis pasaulinis karas. Nuo pirmosios Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014-siais iki pratybų „Zapad“ 2017 ir 2021-siais bet kuriuo momentu laukta įtampos paaštrėjimo, galimos Rusijos agresijos.
Suprantama, tokios prognozės neišsipildė ir galiausiai dėmesys kiek atslūgo. Bet neišprovokuota ir atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą nuo vasario 24-osios vėl privertė permąstyti kas yra įmanoma, o kas ne. Ar Rusija sustos Ukrainoje, o gal iškart imsis kitų kaimynių, Baltijos šalių?
Jei anksčiau tokie svarstymai sukeldavo tik pašaipas – „rusai puola“ ir panašias abejones, tai NATO sprendimai Viršūnių susitikime Madride stiprinti Aljanso priešakines pajėgas Baltijos šalyse iki brigados dydžio rodo, jog juokauti sąjungininkai nelinkę.
Tačiau šiems pastiprinimams įsitvirtinti prireiks ne vienerių metų, o Rusijoje jau dabar agresyviai žvanginama ginklais – dėl prekių ribojimų Kaliningrado tranzitui Kremlius sukėlė isteriją ir pažadėjo atsaką būtent Lietuvai – vienintelei NATO valstybei, per kurią vykdomas toks tranzitas į Kaliningradą.
Todėl ir pats Suvalkų koridorius dabar vėl dėmesio centre. Beje, ne tik Rusijos propagandos ruporuose, bet ir „kito karštojo Europos taško“ ieškančioje Vakarų žiniasklaidoje. Vienas po kito įtakingų ir netgi mažesniųjų Europos leidinių reportažai pastaruoju metu vienaip ar kitaip susiveda į tą patį tašką: Suvalkų koridorių. Tai esą yra pavojingiausia Europos, o gal net ir pasaulio vieta.
Paradoksalu, kad tai Lietuvos pareigūnams gali kelti šypsenas, susierzinimą, esą kodėl apie tai iš viso šnekama, juk taip tiesiog suteikiamas penas Kremliaus naratyvams. Nors ne vienerius metus būtent Lietuvoje ir iš jos sklidus kalboms apie būtinybę stiprinti NATO atgrasymą Baltijos šalyse bei Rusijos, kaip realios, nuolatinės, galimai staigios grėsmės veiksnio įvardijimas kartotas iki nukritimo.
Tad kas iš tikrųjų yra blogiau: priešininko pervertinimas ar neįvertinimas? Ar tokie Kremliaus bauginimai spręsti „Kaliningrado blokados klausimą“ bei „karine jėga prasimušti koridorių“ iš viso ko nors verti? O gal patiems rusams, kurie patyrė žiaurių nesėkmių Ukrainoje, vertėtų sustoti ir pamąstyti, ar verta veltis į dar vieną kovą, nepagalvojus apie pasekmes?
Žada „deblokuoti Kaliningradą“ per tris dienas
Iš pirmo žvilgsnio Rusijoje, bent jau Kremliaus poziciją aršiai palaikančių, informacinį triukšmą kuriančių ir nuomonę formuojančių propagandistų gretose – nieko naujo: iš karo Ukrainoje jie nieko nepasimokė, sėkminga kelių dienų specialioji operaciją esą toliau vyksta pagal planą, o jei kas nesiseka, tai tik todėl, kas visas Vakarų pasaulis susimokė prieš Rusiją.
Bet nieko – karas, kurio Rusijoje nė negalima vadinti karu, toliau yra pergalingas bei šlovingas – Rusijos valstybiniai kanalai toliau išsijuosę šlovina Ukrainoje žuvusius rusų karius – didvyrius, kurie kiekvienas mūšiuose sunaikino pranašesnes priešininkų pajėgas – pamušė dešimtis tankų ir orlaivių.
Ir jei pačios Ukrainos pateikiama priešininkų nuostolių statistika dar galima suabejoti, pasitikslinti, tai Rusijos pateikiami oficialūs priešininkų, t.y. ukrainiečių nuostolių statistika galima tiesiog mesti į šiukšlių dėžę – Kremliaus teigimu rusai sunaikino tūkstančius ukrainiečių tankų, orlaivių, įskaitant tūkstantį bepiločių orlaivių „Bayraktar“, t.y. šimtus kartų daugiau, nei Ukraina iš viso jų turėjo.
Tai, kad Kremliaus ruporai subtilumu nepasižymi, galima įsitikinti įsijungus populiarias Rusijos valstybinių kanalų „diskusijų“ laidas, kur pašnekovai kone loja vienas ant kito, nemandagiai pertraukinėja ir sutaria šypsodamiesi tik tada, kai reikia įžeidinėti Ukrainą, vakarus, ypač Baltijos šalis.
Pavyzdžiui, kadaise paskutiniu nepriklausomos Rusijos televizijos bastionu vadintame kanale NTV rodoma laida „Mesto vstreči“ (liet. „Susitikimo vieta“). Birželio 30-ąją aptariant Rusijos atsaką į Vakarų sankcijas kalbėta tiek apie atsaką Norvegiją, kuri riboja prekių patekimą į Svalbardą per savo teritoriją, tiek apie Lietuvos tariamai vykdomą „Kaliningrado blokadą“ – prekių tranzito ribojimą.
Vienas pašnekovų – Konstantinas Sivkovas lyg niekur nieko, tarsi panašių kalbų anksčiau jau nebūtų buvę, pareiškė, kad pradėjusi karinę operaciją dėl „Kaliningrado deblokados“, Rusiją ją užbaigtų itin greitai.
„Kalbos apie konvojų per Lietuvos teritoriją faktiškai reiškia Suvalkų deblokados operacijos pradžią. Nieko daugiau. Tai yra iš esmės puolamoji operacija. Beje, operatyvinis gylis nėra didelis, vos 60 kilometrų. Palaikant gerą puolimo tempą, tai užtruktų 3 dienas“, – tikino jis.
Tai ne pirmas kartas, kai šis ekspertu vadinamas pašnekovas – jis yra ir Rusijos raketų ir artilerijos mokslų akademijos prezidento pavaduotojas informacinės politikos klausimais, ir karo mokslų daktaras – švaistosi panašiais pasiūlymais. Dar prieš kelerius metus jis siūlė smogti branduoliniais ginklais Jeloustouno ir taip nušluoti JAV.
Tad tokios ir panašios fantazijos neturėtų stebinti, kaip ir replikos, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gebėjimas priešintis pačioms, su jau dislokuotomis sąjungininkų pajėgomis bei pastiprinimais, galiausiai netgi pats priklausymas NATO „nėra problema“.
Esą Rusijai gali nelikti kitos galimybės, tik organizuoti „humanitarinį koridorių su šarvuotomis pajėgomis per Lietuvą“ – tokios akivaizdžios užuominos apie nesustabdomą Kremliaus agresiją gal ir galėjo kelti įspūdį lietuviams 2002-siais, dar prieš stojimą į NATO ir neužbaigus derybų dėl Kaliningrado tranzito, 2014-ųjų pavasarį, po Krymo okupacijos, netgi šių metų vasario paskutinėmis dienomis, kai dar Ukrainos valstybės egzistavimo idėja dar kybojo ant plauko.
Bet ar tokie pasiūlymai prasikirsti sau koridorių, nes „niekas čia Rusijai nenurodinės, ką ir kaip vežti iš vienos savo teritorijos dalies į kitą“ turi ką nors bendro su realybe?
Vietoje koridoriaus prakirtimo – herojiška žūtis?
Signalų, kad Rusija gali sureaguoti neadekvačiai, esą jos gali neįbauginti ir NATO raudonosios linijos, netrūksta. Netgi jei per Kremliaus propagandinius kanalus besiliejantys kliedesiai tėra pačių pašnekovų fantazija, tokios šalys, kaip Vokietija, į jau vykdomą ir galimą dar skaudesnį Rusijos šantažą reaguoja ypač jautriai – kad tik nebūtų nereikalingos eskalacijos su Rusija.
Pavyzdžiui, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, dar per NATO viršūnių susitikimą atvirai pasisakė už laisvą prekių tranzitą į Kaliningradą per Lietuvos, ES narės teritoriją, taip iš esmės laužant ES sankcijas. Kalbos apie galimą Lietuvos suvereniteto, garbės pažeidimą, kai iš pradžių parėmę Vilnių dėl vykdomų ES sankcijų, Bendrijos lyderiai sudvejoją ir nusileidžia prieš Maskvos spaudimą, nekalbant jau apie ES įvaizdį, suprantama, neprideda Europai vienybės.
Vis dėlto viena yra spausti ES, Lietuvą, bauginti ir šaipytis, o visa kas kita – imtis realių grasinimų įgyvendinimo. Ypač aktyviai pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje besireiškiantis Lietuvos Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas jau ne kartą pasišaipė iš Kremliaus propagandistų bauginimo ir priminė kelis svarbius pastebėjimus.
„Visos užuominos, kad Rusija gali imtis kažkokių „kitų priemonių“, kad gali kažkokiu ypatingu nekontaktiniu būdu blokuoti Lietuvos uostą, yra iš piršto laužtos. Jokių priemonių, be savo pačios tranzito nukreipimo į savo pačios uostus, Rusija neturėjo ir neturi.
Žinoma gali toliau gąsdinti Europos šalis karinėmis priemonėmis, tačiau nepraraskime gebėjimo atskirti dezinformaciją ir propagandą nuo realių galimybių“, – birželio 20 d. rašė jis. Kiek daugiau nei po savaitės, prieš Madrido Viršūnių susitikimą optimizmas nebuvo išgaravęs.
„Rusija grasindama Lietuvai ir toliau tuština karines atsargas Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje viską gabendama į frontą Ukrainoje. Tai tik reiškia, kad tarp dabartinė agresyvi, prieš NATO narę nukreipta retorika ir lieka retorika (daugiau skirta vidinei bei Vakarų auditorijai), o visos pastangos kaip buvo, taip ir lieka nukreiptos prieš Ukrainą“, – pabrėžė ministras.
Išties, Ukrainoje kaunasi ir nuostolius patiria daliniai iš Kaliningrado srities, kurie iki šių metų pradžios buvo laikomi pajėgiausiais arba perspektyviausiais šiame Rusijos regione – 336-oji jūrų pėstininkų brigada bei 7-asis motošaulių pulkas, kurios turėjo išaugti iki divizijos Lietuvos pasienyje. Bet dar sausį pajėgiausi 336-osios brigados batalionai buvo pakrauti į rusų desantinius laivus ir išplukdyti į Krymą.
Dabar šie daliniai ne tik nuolat dalyvauja kovose prie Chersono, Donbase, kur patyrė daug nuostolių, bet ir nuolat rotuojant aukštesnės parengties pajėgas, jas sekinant, tuštinant tiek dalinių, tiek šaudmenų atsargas bet kokios kalbos apie šių dalinių staigų permetimą vykdyti „Kaliningrado deblokadą“ skamba, švelniai pasakius, pernelyg optimistiškai.
Vykdyti sausumos, o ką jau kalbėti apie jungtines jūrų ir oro pajėgų operacijas Rusijai nesiseka Ukrainoje, kur sutelkti milžiniški resursai.
O prakirsti Suvalkų koridorių per tris dienas, kai vien Lietuvoje dislokuota per tūkstantį amerikiečių karių (dar per 10 tūkst. Lenkijoje), dar virš 3 tūkst. Vokietijos vadovaujamų NATO priešakinių pajėgų ir reaguoti pasirengusios Lietuvos kariuomenės pajėgos, budinčios sustiprintu režimu, kai NATO žvalgybiniai orlaiviai kasdien seka Rusijos dalinių judėjimą tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje – tokią optimistinę operaciją gali planuoti tik pamišėliai arba savižudžiai.
Juk Rusija vien Ukrainoje patyrė ne šiaip didelių, bet ir sunkiai pakeliamų, greitai neatstatomų nuostolių.
„Jei anksčiau galvota, kad daug pasirengimo karinei agresijai etapų galima nuslėpti, apskritai nurašyti NATO reagavimą kaip niekinį, tai dabar taip nemanoma. Ir tai nebeįmanoma. Rusijos agresija prieš Ukrainą daug ko mus išmokė, o svarbiausia tinkamos reakcijos į patikimą žvalgybinę informaciją, kuri būna patikrinta keliais būdais ar šaltiniais.
(...) Kad ir kokie geri ir reiklūs politikai būtų, vis tiek reikia pasitikėti kariniu bei žvalgybiniu patarimu, dirbtinai nesugrėsminant putinistų propagandinių akcijų. Jos rėksmingos, kartais bauginančios savo idiotizmu, tačiau mes turime nuo to savų „vaistų““, – viename naujausių įrašų rašė A. Anušauskas.
Tai, kad Rusija kelis dešimtmečius kurstė isteriją dėl tariamos NATO grėsmės bene geriausiai įrodo ir Švedijos bei Suomijos jau prasidėjęs prisijungimo prie NATO procesas – suomių narystė Aljanse Rusijai kels išties realių, netgi egzistencinių iššūkių.
Tačiau rusai atitraukė dar vieną dalinį nuo sienos su Suomija ir metė jį į Ukrainą. 200-oji brigada Ukrainoje jau patyrė siaubingų nuostolių, o dabar į karą išvyko mažiausiai viena 80-osios brigados bataliono taktinė grupė su visa įranga, ginkluote ir šaudmenimis.
Ką reiškia nuostoliai bei netgi dalies dalinių perdislokavimas koviniam dalinių rengimui, bendrai parengčiai, moralei bei pajėgumui dabar geriausiai žino nebent tiesiogiai kariaujančių dalinių vadovybė. Tačiau akivaizdu, kad karas Rusijai atsiliepia neigiamai ir gebėjimai iš Kaliningrado ar Baltarusijos vykdyti puolamąsias operacijas prieš NATO nares dabar atrodo visiškai nerealūs.
Bet net ir tai nėra blogiausia, kas gali nutikti Rusijai – logikai prieštaraujančių įsakymų bei pamišėliškų avantiūrų Kremlius niekada nestokojo, tad kai mažiausiai tiekiesi iš jo tokių agresyvių veiksmų artimiausiu metu, kas būtų, jeigu vis dėlto tam būtų ryžtasi?
Skeptiškas lieka ne tik Lietuvos Krašto apsaugos ministras, bet ir, paradoksaliai, jam neakivaizdžiai pritariantis liūdnai pagarsėjęs rusų veikėjas – buvęs separatistų lyderis, vienas „liaudies respublikų“ karo vadų, Igoris Girkinas.
Pastaruoju metu į viešumą vėl sugrįžęs I. Girkinas neslepia savo skeptiškų pažiūrų dėl „Specialios karinės operacijos Ukrainoje“ – nors jis aklai palaiko V. Putino režimą ir patį karą prieš Ukrainą, kol kas jis leidžia suprasti, kad rusų veiksmai nedžiugina. Bet viskas būtų dar liūdniau, jei Rusija, anot jo, šoktų prieš NATO valstybes ypač dėl Kaliningrado klausimo.
Ant jo, Rusija neturi jokių galimybių išsaugoti Kaliningradą, jeigu prasidėtų karinis konfliktas. Esą Rusijos karinio konflikto su NATO atveju, prieš Kaliningradą veiktų Aljanso pajėgumai iš visų pusių: oro, jūrų, dviejų sausumos krypčių – Lenkijos ir Lietuvos.
„Jeigu NATO realiai įsitrauks į karą, tai išlaikyti Kaliningradą mes visiškai negalėsime. Ten kaip ir yra pakankamai rimta karinė grupuotė, bet kadangi beveik visos sausumos pajėgos yra sutelktos Ukrainoje, Kaliningrado gynybai pajėgų neužtenka“, – teigė I. Girkinas.
„Tie daliniai gali tik herojiškai žūti per mūšius su pranašesniu priešininku“, – pridūrė jis ir Suvalkų koridoriaus operacija – tai ne 1999-ųjų žygis į Prištiną, kai rusų desantininkų kolona netrukdomai iš Bosnijos atvyko į Prištinos oro uostą ir jį užėmė prieš NATO pajėgas.
„Ten niekas nesipriešino, nors buvo didelė pergalė, daug medalių. O čia priešininkas juk nelauks, kol mūsų daliniai prasiverš link Kaliningrado.
Čia prie koridoriaus reikia telkti labai rimtas pajėgas, o iš kur jas traukti, nevykdant mobilizacijos, tai jau, atleiskite, ne man klausimas“, – liūdnai mintį baigė I. Girkinas. Tai gali pasirodyti kaip šokas: šalis, kuri gyrėsi Kaliningrado, kaip fortposto ar bastiono simboliu, ašaka NATO gerklėje, kuri neva įbaugins visą Europą ir privers ją drebėti, dabar klausosi kiek kitokios versijos.
Ir išties, kol kas rusai bent jau Kaliningrade vykdo tik gynybinio pobūdžio veiksmus: sustiprintas žvalgybinis patruliavimas virš Baltijos jūros, o į naujas pozicijas perkelti priešlaiviniai kompleksai „Bastion“. Bet apie Suvalkų koridoriaus prakirtimą per tris dienas pačiame Kaliningrade niekas ir nekalba – kol kas tokios operacijos lieka tik Kremliaus propagandistų retorikoje.