Dar spalio 6-ąją kalbėdamas Demokratų partijos rinkimų kampanijos renginyje JAV prezidentas Joe Bidenas daugiausiai dėmesio skyrė vidaus politikai, bet neišvengiamai užsiminė ir apie karą Ukrainoje, o tada viskas pakrypo kiek netikėta, netgi dramatiška linkme.
J. Bidenas pareiškė, kad pasauliui gresia didžiausias pavojus nuo 1962 metų Kubos raketų krizės, mat dabar branduoliniais ginklais vėl švaistosi Kremlius – šį kartą ne batu per stalą daužantis Nikita Chruščiovas, o gerokai suktesnis, pavojingesnis Rusijos lyderis.
„Pagalvokite apie tai: mes nebuvome susidūrę su Armagedono grėsme nuo Kennedy (JAV prezidento Johno F. Kennedy valdymo laikų) ir Kubos raketų krizės.
Turime bičą, kurį pakankamai gerai pažįstu, jis vardu Vladimiras Putinas. Jis nejuokauja, kai kalba apie potencialų taktinių branduolinių ar biologinių, cheminių ginklų panaudojimą, nes jo karinės pajėgos, galima sakyti, nėra veiksmingos“, – kalbėjo J. Bidenas.
Viena vertus jis priminė Rusijos karinę doktriną bei V. Putino įsaką Nr. 355, kuriuose parašyta, kad Kremlius gali naudoti branduolinius ginklus, jei kyla pralaimėjimo grėsmė konvenciniame kare.
Tokia grėsmė Rusijai dabar iš ties vis dar lieka reali: nesėkminga Kremliaus „kelių dienų specialioji operacija“ Ukrainoje trunka jau 8 mėnesius, V. Putino režimas nesyk atvirai švaistėsi branduoliniais grasinimais, o ir branduolinius ginklus Rusija tikrai turi, kaip ir jų panaudojimo galimybes.
Vis dėlto pats klausimas yra ne tiek apie galimybes, o retorinis: kodėl iš viso pastaruoju metu Trečiojo pasaulinio karo ir branduolinių ginklų panaudojimo temomis taip dažnai ir atvirai žongliruojama? Jei tokius klausimus keltų vien žiniasklaida, ją būtų nesunku tradiciškai apkaltinti baimių kurstymu.