Žemaičių krikšto jubiliejinis ženklas vaizduoja svarbiausius „krikšto tėvus” - Lenkijos karalių Jogailą ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, nors, anot viduramžių metraščių ir kronikų, tik aukštaičius krikštijo abu galingieji pusbroliai, o rūpestis žemaičius atversti į katalikybę teko vienam Vytautui.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo istoriko Vytenio Almonaičio, kodėl XIV amžiaus Lietuva, kurios valdovų dvarai buvo perdėm stačiatikiški, pasirinko Vakarų bažnyčią. O filosofo Valdo Pruskaus redakcija paklausė, ar katalikybė lietuvį išmokė tik nuolankumo.
Nelabai nusižengta istorijai
„Gal ir nereikėtų kritikuoti Žemaičių krikšto logotipo kūrėjų. Nelabai smarkiai jie nusižengia istorinei tiesai. Žemaičių krikštas truko ilgai, ne vienerius metus. Vytautas žemaičių sielovada rūpinosi labiausiai, bet nepamirškime šių dviejų istorinių asmenybių rangų – didysis kunigaikštis Vytautas formaliai stovėjo visu hierarchijos laipteliu žemiau nei karalius Jogaila. Ketverius metus (nuo 1414-ųjų iki 1418 –ųjų) vykusiame Konstanco bažnytiniame susirinkime lenkų delegacija svariai parėmė Lietuvos siekį atgauti ir pakrikštyti Žemaitiją. O tuos lenkų atstovus į Konstancą nusiuntė ir Žemaitijos, visos Lietuvos reikalus ginti įpareigojo jų valdovas Jogaila“, - „Ūkininko patarėjui“ aiškino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras V. Almonaitis.
Apkrikštijo, tik bažnyčių nestatė
Lietuvoje įprasta dėl visko kaltinti vokiečius (sveikus, o ne šlubus) - jie prieš 80 metų esą numušė Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvą, o 1387 metais sutrukdė apkrikštyti žemaičius.
VDU istorikas V. Almonaitis tvirtina, kad ir šiais laikais net pats Telšių ganytojas vyskupas Jonas Boruta ne visai tiksliai primena visuomenei Žemaitijos krikšto aplinkybes - neva 1387 m. žemaičiai nebuvo apkrikštyti kartu su aukštaičiais, nes Lietuvos ir Lenkijos valdovai Žemaitiją tada buvo atidavę Kryžiuočių ordinui.
„Ir jubiliejinis liturginis kalendorius tą patį kartoja. Netiesa, pasenęs teiginys. Apie tai rašiau dar 1998 m. išleistoje monografijoje „Žemaitijos politinė padėtis 1380-1410 metais“. Jau 1387 m. Žemaitija kartu su visa Lietuva formaliai tapo krikščioniška, nors žemaičių žemėje tik po dviejų dešimtmečių prasidėjo visuotinis krikštas ir bažnyčių statybos. Pirma rimtesnė juridinė Žemaitijos perleidimo kryžiuočiams sutartis Salyne netoli Kauno pasirašyta tik 1398-aisiais. Iki tol žemaičių kraštas visada teisiškai priklausė Lietuvos valstybei. Ir netgi gavęs sutarčių popierius, galingasis Vokiečių ordinas dar turėjo pavergti karingą, užsispyrusią baltų gentį. Net du kartus formaliai užvaldę Žemaitiją (1400-1401 metais ir nuo 1406-ųjų trejus su puse metų) kryžiuočiai nesirūpino skleisti Dievo žodį pagonims. Ordino moralė tuomet jau buvo supuvusi“, - tikino istorikas V. Almonaitis.
Žemaičiai patys neatsiklaupė
Vokiečių riteriai lindėjo savo pilyse Žemaitijos pakraščiuose, meldėsi tvirtovių koplyčiose (viena tokia buvo įrengta Dubysos pilyje (dabartiniame Seredžiuje), tačiau nešti mistinio Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo pagonims nesiryžo ir nenorėjo. Kryžiuočiai taip ir nesulaukė, kol žemaičiai patys atsiklaups prieš Nukryžiuotąjį -1409 m. Žemaitijoje prasidėjo sukilimas, po metų kryžiuočiai beviltiškai pralaimėjo Žalgirio mūšį. „Atkreipkite dėmesį - po istorinių kautynių turėjo praeiti 3 metai, kol Lietuvos valdovai pagaliau ryžosi faktiniam Žemaitijos krikštui!”- kalbėjo istorikas.
Nė lašo pavaldiniams būdingo nusižeminimo
V. Almonaičio nuomone, žemaičiai vėliausiai pateko į Europos krikščionišką bendruomenę dėl Žemaitijoje tuo metu susiklosčiusių ypatingų politinių ir socialinių aplinkybių.
„Ši gentis gyveno pagal savo taisykles, kaip beveik savarankiška politinė bendruomenė. Žemaičių santykiai su Lietuvos valdovais buvo ypatingi, išskirtiniai“, - pabrėžė VDU dėstytojas. Kai Jogaila susikivirčijo su Kęstučiu ir jiedu vienas į kitą atsuko ginklus, žemaičių bajorai tiesiai ir atvirai paklausė Jogailos, ar mainais už karinę paramą didžiojo kunigaikščio Algirdo ir rusėnės Julijonos sūnus Žemaitijoje leis „laikytis pagoniškų papročių“. Matyt, išgirdę neigiamą atsakymą, žemaičiai stojo po pagonio Kęstučio vėliavomis.
Laisvųjų valstiečių žemė
„Žemaičiai buvo atkaklūs ir nuoseklūs pagonys. Žinoma, žemaičių bajorų viršūnei irgi norėjosi tokių pačių privilegijų, kokias gavo pakrikštyti Aukštaitijos kilmingieji. Tačiau Žemaitijoje buvo daug daugiau laisvųjų valstiečių negu kituose Lietuvos etniniuose kraštuose. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose dauguma Vakarų Lietuvos vietovių vadinamos tiesiog „laukais“. Iššifravus – laisvųjų žemdirbių gyvenvietės. Valstiečiai nenorėjo atsiversti į krikščionybę, o jėga juos priversti Lietuvos valdovai bijojo ir vis atidėliodavo faktiško Žemaitijos krikšto pradžią“, - vidines priežastis, dėl kurių Žemaitija XV amžiaus pradžioje buvo likusi kone paskutinė pirmykščio tikėjimo sala Europoje, nurodė VDU akademinės bendruomenės narys V. Almonaitis.
Slavų misionieriai nieko nepešė
Lietuvos karaliaus kataliko Mindaugo I sūnus Vaišvilkas įstojo į stačiatikių vienuolyną, tapo uoliu piligrimu po bizantiškojo tikėjimo šventąsias vietas, didysis kunigaikštis Algirdas Vilniuje statė cerkves, kuriose Dievas buvo garbinamas senąja rusų kalba, ir prašė Konstantinopolio patriarcho įkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių bažnytinę provinciją. Net „vakarietį” didįjį kunigaikštį Vytautą krikštijo ne tik katalikų vyskupai, bet ir stačiatikių archijerėjai.
XIV a. antrojoje pusėje, artėjant Lietuvos katalikiškam krikštui, mūsų valdovų dvarai buvo perdėm stačiatikiški, o slavų kilmės didžiųjų kunigaikštienių nuodėmes išklausydavo ir atleisdavo rusėnų šventikai. Nors stačiatikybei Lietuvoje buvo pakloti gana tvirti pamatai, bizantiški slavų misionieriai vis dėlto liko nieko nepešę - Lietuva tapo paskutine katalikiška valstybe į rytus nuo Lenkijos, o protestantizmo laikais nepersimetė, kaip estai ir latviai, į liberalesnę, pragmatiškesnę, žmonių silpnybėms ir nuodėmėms atlaidesnę liuteronybę.
Bizantiškos įtakos per daug
„Lietuva buvo ir tebėra Europos kultūros paribys. Už 30 km į rytus nuo Vilniaus ir dabar prasideda visai kita geopolitinė erdvė. Prieš 600-625 metus stačiatikiškų LDK teritorijų kultūrinė įtaka etninei Lietuvai buvo labai stipri. Lietuva svyravo. Kai 1387 m. buvo nuspręsta krikštytis, mūsų protėviai ne iškart pasirinko Romos tikėjimą, kurį Vokiečių ordino nuolatiniai grobikiški žygiai į Lietuvą buvo smarkiai sukompromitavę. Nors stačiatikybė tarsi nebuvo „nusikaltusi” lietuviams, ką tik padovanojo Lietuvos valstybei senąjį slavišką raidyną, tačiau LDK valdovams užteko politinės nuovokos suprasti, kad Lietuvos vieta - tarp Vakarų civilizacijos šalių. Šiek tiek prisidėjo ir atsitiktinumas - didžiajam kunigaikščiui Jogailai buvo pasiūlytas katalikiškos Lenkijos sostas, dar iki krikšto LDK suartėjo su Lenkija”, - pasakojo V. Almonaitis.
Galima tik džiaugtis, kad, anot V. Almonaičio, Lietuva, nors ir gerokai vėluodama, viena paskutiniųjų vis dėlto įsiliejo į vakarietiškos kultūros erdvę. Atrado europietiškos tapatybės šaknis. „Net dabar slaviškos, bizantiškos įtakos Lietuvoje gerokai per daug. Tai ko buvo galima tikėtis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tapus stačiatikių metropolija?” - svarstė
V. Almonaitis.
Nugalėtojai perėmė pavergtųjų tikėjimą
Anot garsaus tarpukario istoriko Adolfo Šapokos, lietuvių kunigaikščiai pasidarydavo stačiatikiais, kad be mūšio laimėtų Rytų slavų žemes ir prijungtų jas prie LDK, nors pasaulyje mažai pavyzdžių, jog nugalėtojai perimtų pavergtųjų tikėjimą. „1387 m. tokie dalykai apsunkino Lietuvos vakarietišką krikštą, nes daug Gediminaičių dinastijos narių buvo stačiatikiai. Jogailai ir iš dalies Vytautui, nors jis tada nebuvo labai reikšminga politinė figūra, teko pasitelkti visą savo išmintį ir patirtį, ieškant išeities. Valdovų sprendimai buvo toliaregiški”, - sakė V. Almonaitis.
Ribotas pasirinkimas
Senojo baltų tikėjimo naujieji kriviai ir šiuolaikinės vaidilutės tvirtina, kad Katalikų Bažnyčia nutautino, sulenkino Pietryčių Lietuvą, Vilniją, o poetas Justinas Marcinkevičius kaltino katalikybę, „išmokiusią lietuvį nuolankumo“.
„Skaičiai 1387 ir 1413 rodo, kada vakarietiška kultūra įsitvirtino Lietuvoje. Bet tai nereiškia, kad iki tol mūsų kraštas buvo tamsus ir vos ne laukinis. Taip, tiesa neturėjome rašto, bet senovės baltų dvasinis pasaulis buvo labai turtingas. Lietuva uoliai mokėsi iš pažangesnių Vakarų. Dar iki krikšto senieji baltai jau statė mūrines pilis, vijosi įgudusius statybininkus vokiečius. O to meto lietuvių amatininkų pagamintais papuošalais, randamais archeologinių kasinėjimų vietose, galima žavėtis, stebėtis ir neatsigrožėti! Aišku, niekas nedraudžia pasvajoti, kad ankstyvasis baltų tikėjimas būtų vystęsis, pritapęs prie modernėjančios visuomenės ir dabar turėtume savą „tautinę” religiją. Bet Lietuva - ne Indija. XIV amžiaus pabaigoje - XV amžiaus pradžioje toks scenarijus buvo neįmanomas. Tuometis pasirinkimas - labai ribotas: dalytis vienodu likimu su estais ir latviais, išnykti kaip prūsams arba apsikrikštyti, atimti „krikšto“ vėliavą iš kryžiuočių ir išsaugoti valstybingumą. Tada Europa pripažino tik krikščioniškas valstybes“, - apibendrino Vytauto Didžiojo universiteto istorikas V. Almonaitis. |
Protingos valdžios ir pilietiškų pavaldinių valstybė
Pasak Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos ir politologijos katedros profesoriaus, habilituoto daktaro V. Pruskaus, katalikiškas krikštas buvo Lietuvos langas į Europą ir gynybos skydas. „Nuo įvairiausių grobikiškų antpuolių ir bandymų kolonizuoti mūsų valstybę. Kilus tokiam pavojui, katalikiška Lietuva galėjo prašyti Romos kurijos pagalbos. O popiežiai tada buvo galingi, jiems paklusdavo karaliai ir kiti pasaulietiniai valdovai. Suprantama, popiežiaus globa neapsaugojo nuo Maskvos gniaužtų, bet iš vokiečių atėmė svarbiausią kryžiaus žygių į baltų žemes pateisinimą“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė V. Pruskus.
Profesorius sutinka, kad šiais laikais dažniau reikėtų prisiminti, jog vieną seniausių pasaulyje aukštojo mokslo įstaigų - Vilniaus universitetą - įkūrė katalikų vienuolių „Jėzaus draugija“, okupantai katalikų kunigų į Sibirą ištrėmė daugiau nei Pirmosios Lietuvos Respublikos politikų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika pradėta spausdinti gerokai anksčiau ir daug pavojingesnėmis sąlygomis nei Persitvarkymo sąjūdžio žinios ar „Atgimimas”, o prelatas Mykolas Krupavičius 1919-1926 metais parengė ir įvykdė pačią sėkmingiausią Lietuvos žemės reformą. „Taip pat neužmirškime, kaip jauni katalikai intelektualai Antanas Maceina, Stasys Yla, Pranas Dielininkaitis, nuoširdžiai tikėję Lietuvos ateitimi, tarpukariu siūlė kurti išmintingų valdančiųjų ir pilietiškai brandžių pavaldinių valstybę“, - ragino Lietuvos katalikiškosios filosofijos ir sociologijos tyrinėtojas prof. V. Pruskus.