Jei tik Vakarai leis Kyjivui naudoti ilgesnio nuotolio ginklus smūgiams į taikinius Rusijos gilumoje, tai reikš, kad NATO „kariauja“ su Rusija. Taip eilinį sykį pagrasinęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neatsitiktinai kalbėjo tuo metu, kai JAV ir Jungtinės Karalystės aukščiausio rango diplomatai aptarinėjo Ukrainai taikomų ribojimų švelninimą.
Tad neatsitiktinai visos jau kurį laiką besisukančios kalbos apie visų ar bent dalies ribojimų panaikinimą kol kas reikšmingų rezultatų nedavė – viskas juda vėžlio greičiu, tarsi V. Putino ir kitų jo režimo atstovų grasinimų būtų paisoma dėl eskalacijų baimės.
Net jei Rusija ir varo save į kampą tokiais grasinimais, o tariamos eskalacijos raudonosios ribos perženginėjamos viena po kitos, net ištikimiausiems JAV sąjungininkams, tarp jų ir Lietuvai gali kilti nemalonių klausimų, ar tokių pat ribojimų amerikiečiai netaikytų NATO karo su Rusija atveju.
Be to nuo JAV ribojimų priklausomi ir kiti sąjungininkai, kurie norėtų atrišti rankas ukrainiečiams, bet negali, nors ir patys pripažįsta, kad kai kuriuos kitus draudimus, kurių netaiko amerikiečiai, taiko ir patys. Tad kokia visų šių ribojimų prasmė, paaiškinimas – kas, ką ir kodėl varžo ir kaip tai gali atsiliepti Lietuvos saugumui?
Kam, kokie ribojimai taikomi ir kodėl
Pati JAV ribojimų Ukrainai tema, regis, jau yra gerokai pabodusi, įgrisusi ir artimiausiu metu bent jau iš dalies taps istorija. Tai, kad JAV administracija iš pradžių nenorėjo perduoti Ukrainai balistinių raketų ATACMS, vėliau nusileido ir perdavė, o tada spyriojosi dėl maksimalaus šūvio, t.y. 300 km nuotolio ATACMS raketų, bet galiausiai irgi nusileido, esmės nepakeitė.
Ukrainiečiai prarado laiką, per kurį galėjo panaudoti šias raketas, nes rusai atitraukė pajėgas toliau, tad ir lūžio kare neįvyko – jei iš viso toks galėjo būti, turint omenyje, kad jokių sidabrinių kulkų šiame kare nėra.
Tėra tik ta ginkluotė ir technika, kuriomis galima kurti norimus efektus ten ir tada, kai tai įmanoma – t.y. tose ribose, kurias riboja maksimalus šūvio nuotolis, taikinių pasirinkimas, koncentracija, pačių raketų skaičius, o taip pat ir JAV vis dar taikomi apribojimai.
„Mūsų pozicija šiuo klausimu nesikeičia“, – tai jau kelis mėnesius įkyriai kartoja Pentagonas, Baltieji rūmai ir kiti aukšti amerikiečių pareigūnai ar atstovai, leisdami suprasti, kad Vašingtonas dėl iki galo taip ir neaiškių priežasčių užsispyrusiai taiko tam tikros ginkluotės ribojimus, kai kalbama apie jos panaudojimą Rusijos teritorijoje.
Iš pradžių neleista to daryti iš viso, tuomet leista tik tam tikromis raketomis ir tik pasienio teritorijose – neoficialiai kalbama apie 100 km gylį Rusijoje.
Ir nors Ukraina pabrėžia, kad didelė dalis rusams kritiškai svarbių pajėgų ir pajėgumų – nuo aerodromų, juose esančių orlaivių, personalo, infrastruktūros iki vadaviečių, priešo logistinių mazgų ir susitelkimo rajonų yra už 100 km ribos, jokie argumentai JAV pasipriešinimo sienos iki šiol nepralaužė.
Ukrainiečių nelaimei, šie JAV ribojimai reiškia, kad Ukraina negali naudoti net ir britų raketų „Storm Shadow“ dėl šių kruizinių raketų naudojamų amerikietiškų technologijų. Visa tai aiškinama abstrakčiomis eskalacijos baimėmis, kurias nuolat pakursto Kremlius.
Neatmetama ir slapto JAV ir Rusijos susitarimo versija – esą amerikiečiai taikys ribojimus, o rusai neperžengs eskalacijos ribų, t.y. nesiims įgyvendinto savo branduolinių grasinimų. Bet ar be to iš viso yra ir gali būti kita priežastis?
Iš Vakarų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, kuri taip pat atsisako suteikti dalį ukrainiečių pageidaujamos ginkluotės – kruizinių raketų „Taurus“ skamba ir kiek konkretesnis argumentas: nenorime tiesiogiai įsitraukti į karą su Rusija.
Esą „Taurus“ ir kitoms raketoms jei nėra būtinas, tačiau efektyvumui svarbus veiksnys yra Vakarų žvalgybos priemonių, t.y. pačių platformų, tokių, kaip orlaiviai, palydovai įtraukimas į smūgių planavimo procesą.
O tai jau esą būtų tiesioginis įsitraukimas – net jei ukrainiečiai ir jų sąjungininkai neigtų, kad raketinę ataką Rusijos gilumoje padėjo suplanuoti amerikiečių, britų, prancūzų ar kitų sąjungininkų žvalgybos pajėgumai, rusai tai gali vis tiek vertinti savaip.
Turi teisę smogti į Rusijos gilumą
Kita vertus, šie praktiniai sumetimai ir eskalacijos baimės neturi nieko bendro tiek su Rusijos dabartine retorika – Kremlius visais kanalais skalambija, kad Vakarai, konkrečiai NATO šalys jau ir taip esą yra tiesiogiai įsitraukusios į karą, jį neva kursto, tiek su tarptautine teise.
Pavyzdžiui, Lietuvoje šią savaitę viešėjęs Norvegijos užsienio reikalų ministras Espenas Barthas Eide „Delfi“ tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ pripažino, kad Ukraina turi teisę smogti Rusijai šios šalies gilumoje visomis turimomis priemonėmis.
„Principinis ribojimas yra tarptautinė teisė. Ir tarptautinėje teisėje nėra parašyta nieko, kas draustų smūgius Rusijai, jei Rusija tave užpuolė. Rusija nustatė teisines karo sąlygas ir turi susidurti su pasekmėmis. Viena jų – kontratakos į Rusiją. Jos yra teisėtos, kol paremtos savigyna ir tarptautine humanitarine teise. Mano manymu nėra priežasčių aiškinti ukrainiečiams, kad jie turėtų kariauti su viena supančiota ranka“, – pažymėjo ministras.
Jis patikino, kad jau esama pozityvių ženklų NATO viduje, kad panašiu požiūriu besivadovaujančių valstybių balsas galiausiai nusvers ir ukrainiečiai galės efektyviai gintis visais ginklais, kuriuos turi.
Ir ne tik gintis – Kyjivas, anot ministro, laikosi visų pagal tarptautinę teisę numatytų įsipareigojimų (ko nedaro Rusija), o kadangi Ukraina yra užpultoji šalis, ji turi teisę ne tik gintis, bet ir susigrąžinti savo teritorijas 1991 m. ribose, įskaitant Krymą. O jei ginantis tenka pulti priešo teritoriją, tai irgi yra karinio sumanymo dalis.
„Norime, kad Ukrainai pasisektų ir kad Rusija pralaimėtų karą. Ką būtent tai reiškia ir kur tas galutinis susitarimas bus pasiektas – tai jau yra Ukrainos reikalas, jie tai spręs ir jie patys tą sėkmę apibrėš, ne aš.
Bet mes norime prisidėti įgalinti Ukrainą, kad ji galėtų priimti geriausią sprendimą. Todėl sakau iš principo – štai yra suvereni pripažinta šalis, į kurią įsiveržė agresorius, tai grubus švenčiausios taisyklės pažeidimas – nesiverži į kitą šalį ir jos neokupuoji. Nenorime Europos, kur toks elgesys vyrauja. Galiausiai teisėjais bus Ukrainos žmonės, valdžia. Norime juos įgalinti karine prasme priimti tą sprendimą“, – pabrėžė Norvegijos diplomatijos vadovas.
Dėl konkrečių šaudmenų – draudimas
Vis dėlto E. B. Eide pripažino, kad ir Norvegija taiko tam tikrus apribojimus Ukrainai, kai kalbama apie ginkluotės panaudojimą. Norvegija ukrainiečiams yra perdavusi savaeigių haubicų M109A3GN, o taip pat salvinių ugnies sistemų MLRS M270.
Teoriškai abi šios sistemos gali naudoti ir klasterinius šaudmenis – 155 mm šaudmenis ir GLMRS raketas su klasteriniais šaudmenimis. Raktų ar šaudmenų kovinės dalys detonuoja virš taikinio ir pažeria dešimtis arba šimtus mažesnių sprogmenų šimtų kvadratinių metrų plote – tai yra mirtinas kokteilis nešarvuotai technikai ir ypač pėstininkams.
Karas Ukrainoje parodė, kad tokie šaudmenys karo veiksmų zonoje, vadinamosiose posadkose – medžių ir augalijos linijose, kurios naudojamos kaip įtvirtinti taškai ar juo labiau atvirose vietovėse, kuriomis vykdomi pėstininkų puolimai, yra ypač efektyvūs.
Žvalgybinių dronų ir artilerijos, o taip pat ir salvinės ugnies sistemų bendras darbas dažniausiai baigiasi tiksliais apšaudymais – daugiausiai amerikiečių, o taip pat ir turkų Ukrainai perduoti klasteriniai šaudmenys per pastaruosius metus tapo bene efektyviausia priemone stabdant rusų karių atakas, nes daug šarvuotosios technikos netekusi ir ja efektyviai pasinaudoti negalinti Rusijos armija slenkasi iš lėto, daugiausiai naudodama pėstininkus vadinamosioms „mėsos atakoms“.
Čia klasteriniai šaudmenys yra ypač efektyvūs prieš rusų karius, nors Rusijos armija savo klasterinę amuniciją naudoja nuo karo pradžios be jokių apribojimų ar logikos, neretai apšaudant miestus, kuriuose gausu civilių.
Tačiau Norvegijos užsienio reikalų ministras įspėjo, kad net jei ukrainiečiai turi teorinę galimybę naudoti klasterinius šaudmenis iš Norvegijos dovanotų sistemų, jie to esą nedaro – toks yra griežtas susitarimas su Ukraina, tokia yra Oslo sąlyga ir kartu ribojimas – jokių klasterinių šaudmenų.
„Jie techniškai gali, bet mes labai aiškiai tai daryti uždraudėme – labai nedaug ribojimų taikome, bet neleidžiame norvegiškos ginkluotės naudoti šaudant klasterinius šaudmenis. Esame pakankamai tikri, kad jie su mūsų ginklais nenaudojo, nes tai labai aiškus kontraktas ir mes pasitikime savo draugais.
Yra daugiau kitų (tai draudžiančių) šalių, nes jei esate sutartį (Oslo konvenciją) ratifikavusi šalis, tai net negalite to remti. Turime teisinį įsipareigojimą, kuris užkerta kelią klasterinių šaudmenų naudojimui“, – pažymėjo ministras.
Nusivylė Lietuvos sprendimu
Būtent todėl pokalbiui pasisukus apie klasterinius šaudmenis E. B. Eide akys sužibo – tai yra jo tema, ministras gyrėsi, kad jis asmeniškai stebėjo, kaip jo šalyje buvo naikinami klasteriniai šaudmenys, o juk ir jo šalies sostinės vardu pavadinta 2008 m. Oslo konvencija norvegams yra svarbi ir jautri tema.
Būtent todėl Norvegija neslėpė apgailestavimo ir nusivylimo Lietuvos sprendimu trauktis iš minėtos konvencijos.
Lietuva buvo viena nedaugelio šalių ne tik prisijungusi, bet ir ratifikavusi šią konvenciją, kuri draudė ne tik naudoti, kaupti, bet ir treniruotis su šiais šaudmenimis, neleido jų transportuoti per savo teritoriją, kas ne tik lietuviams, bet ir sąjungininkams, pavyzdžiui, prie konvencijos neprisijungusioms JAV gali būti neparanku. Savo argumentus išsakė ir kariškiai, kurie turėtų įgyti galimybę naudotis klasteriniais šaudmenimis su savaeigėmis haubicomis PzH2000 bei salvinės ugnies sistemomis HIMARS, o ir politikai, kurie palaimino spendimą trauktis iš Oslo konvencijos.
„Tokios konvencijos yra svarios tada, kai visos šalys jos laikosi. Šiuo atveju problema yra tai, kad Rusijos Federacija, vykdanti agresiją prieš Ukrainą, turinti imperialistines ambicijas – ji šių taisyklių nesilaiko. Tada, kai mes ratifikavome šią konvenciją ir prie jos prisijungėme, buvo kitoks laikmetis. Dabar viskas daug sudėtingiau. Todėl būtų labai klaidinga, jeigu valstybė, ruošdamasi savo gynybai, iš karto pasakytų, kokio pajėgumo savo gynybai nenaudotų“, – pažymėjo Lietuvos Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas.
Tuo metu Norvegijos užsienio reikalų ministras ne tik išreiškė apgailestavimą, bet ir pripažindamas pasikeitusią saugumo padėtį Europoje atkreipė dėmesį į kitą svarbų ir svarų argumentą.
„Klasteriniai šaudmenys žudo ir žaloja tiek kariškius, tiek civilius gyventojus. Civiliai gyventojai turi būti saugomi. Nepaisant to, apie 90 proc. klasterinių šaudmenų aukų sudaro civiliai.
Pokalbio su „Delfi“ metu jis pakartojo šią poziciją, du sykius išreiškė nusivylimą Lietuvos sprendimu būtent dėl grėsmės civiliams.
„Aš pats lankiausi šalyse, kur klasteriniai šaudmenys buvo naudojami ir problema yra nebūtinai tada, kai jie naudojami, nes tai karo veiksmų zona, tačiau vėlesnės kartos žūva ar yra žalojamos likusiais sprogmenimis. Panašiai, kaip su priešpėstinėmis minomis, tik baisiau, nes nėra aiškaus (panaudojimo) braižo.
(...) Nemanau, kad jei Rusija pažeidžia tarptautinius principus, tai turėtume daryti ir mes. Ir priežastis yra panaši kaip su cheminio ginklo panaudojimu – tai galima padaryti, bet pasekmės yra siaubingos, ypač ilguoju laikotarpiu.
Panašiai ir su klasteriniais šaudmenimis – problema ne tiek mūšio panaudojime, bet faktas, kad dideles zonas paverti negyvenamomis ištisoms kartoms“, – teigė pašnekovas. Jis taip pat ir pridūrė, kad pasitraukimo šalininkų išsakomi argumentai nebūtinai yra tikslūs.
„Buvau įsiraukęs į šią temą asmeniškai ir ką išgirdome iš gynybos kontraktininkų ar kariškių, kurie sakė, kad yra modernūs klasteriniai šaudmenys, esą jie yra tikslesni ir visi detonuos.
Bet tada sužinojome, kad testai vykdomi optimaliomis sąlygomis – būna tobulas oras, visi šaudmenys detonuoja ant kietų paviršių. O realiomis sąlygomis būna purvas, augalija, upės – daug zonų, kuriose detonatoriai nesprogs ir jų beveik neįmanoma išvalyti.
Jei panaudosi kaimynystėje, tai reiškia, kad ją paverčiate negyvenama zona ilgam laikui po to, kai karas bus pasibaigęs. Visi ginklai žudo, bet kulkos ir bombos žudo kai naudojamos, o klasteriniai – ir po 60-70 metų gali žudyti“, – pažymėjo E. B. Eide.
Jo teigimu, nors dabar Ukrainoje dėl karo veiksmų statistinių skaičiavimų neįmanoma atlikti, vadinamasis nesėkmės rodiklis, t.y. procentais skaičiuojamas nesprogusių šaudmenų skaičius gali siekti ne deklaruojamus 2-3 proc., kurie būtų teisingi tik tada, jei paviršius yra asfaltas, betonas, kaip aerodromuose, o arčiau 30-40 proc., t.y. panašiai, kaip ir rusų.
„Problema, kad testavimas daromas tam, kad būtų gautas geras rezultatas“, – teigė ministras ir pateikė pavyzdį – jei rusai panaudotų cheminį ginklą, ar Ukraina bei jos sąjungininkai turėtų atsakyti tuo pačiu?
Kaip galės naudoti F-16?
Kita vertus Norvegijos diplomatijos vadovas patikino, kad Lietuvos sprendimas trauktis iš Oslo konvencijos neturės įtakos dvišaliams santykiams, o ir norvegų karių dislokavimui šalyje – šiuo metu Vokietijos vadovaujamoje NATO priešakinių pajėgų bataliono grupėje yra ir kuopa norvegų karių, kurie sudaro reikšmingą šarvuotą bataliono kumštį turimais tankais ir pėstininkų kovos mašinomis.
Be to, Norvegijos užsienio reikalų ministras neatmetė galimybės, kad ateityje Norvegija vėl dalyvaus NATO Oro policijos misijoje Lietuvoje, kaip tai darė 2008 ir 2015 metais.
Tiesa, ironiška, kad dalis misijoje dalyvavusių norvegų naikintuvų F-16 jau yra parduoti Rumunijai, kuri šiais orlaiviais saugo savo oro erdvę nuo rusiškų „Shahed“ dronų, o taip pat yra perduodami ir Ukrainai. Pati Norvegija keturių dešimtmečių senumo naikintuvus F-16 pakeitė į naujausius F-35.
Ir nors principinė Norvegijos pozicija F-16 klausimu Ukrainai atrodo palanki – ribojimų smogti Rusijos teritorijoje teoriškai nėra, praktiškai gali būti keblumų, turint omeny, kad F-16 yra JAV gamybos naikintuvai. Tai reiškia, kad galutinio panaudojimo sertifikato teisė priklauso JAV, net jei norvegai šiuos naikintuvus įsigijo prėjusio amžiaus 9-jame dešimtmetyje, o dabar perdavė ukrainiečiams.
O jeigu JAV taiko ribojimus raketoms ATACMS, tai gali taikyti ribojimus ir kitai ginkluotei, pavyzdžiui tai, kurią gali gabenti ukrainiečių F-16.
„Yra ginkluotės sistemų taisyklės, kurias reikia gerbti. Jos sukuria...tam tikrą sąmyšį ir kompleksiškumus ukrainiečių pusėje“, – mįslingomis užuominomis apie Ukrainos turimų F-16 panaudojimą užsiminė E. B. Eide.
Visą interviu su Norvegijos užsienio reikalų ministru galite žiūrėti čia: