Šios detalės bei tai, kad du žmonės žuvo NATO teritorijoje, kaipmat pakurstė emocijų ir dramatiškų spekuliacijų, interpretacijų ir pranašysčių bangą. Regis, prasidėjo varžybos, kas suras dar griežtesnį žodį kuo originaliau pasmerkti Rusiją, išreikšti palaikymą Lenkijai, o susidomėjimas NATO 4-uoju ir 5-uoju straipsniais šoktelėjo smarkiai į viršų.
Tiesa, svarbu buvo atkreipti dėmesį į tai, kad kelias valandas nuo smūgio tylėjo ir pagrindinė Lenkijos žiniasklaida, o pirmieji žinią paskelbė tik komercinė radijo stotis „Radio ZET“, pirmoji pranešusi ir tai, kad Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis skubiai sušaukė Ministrų Tarybos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdį.
Po jo daugiau aiškumo nebuvo: Lenkija patvirtino, kad buvo sprogimas, toliau tirs įvykio aplinkybes ir svarstys, ar verta aktyvuoti 4-ąjį straipsnį, bet kartu padidins savo karinių pajėgų parengtį. Karas Ukrainoje kol kas iki tokios situacijos dar neprivertė imtis panašių sprendimų, tačiau ir dabar jų imtis neskubama.
Patvirtinti to, kad raketos išties atskriejo iš Rusijos, kad tai buvo tyčinė ar netyčinė ataka, neskubėjo nei Lenkijos Vyriausybė, nei svarbiausi lenkų sąjungininkai – amerikiečiai.
Taip daroma neatsitiktinai: kol žiniasklaidoje, socialinėje erdvėje verda aistringi svarstymai, sprendimų priėmėjai NATO, kurios narė gali paskelbti, kad buvo užpulta branduolinį ginklą turinčios Rusijos, pirmiausia turi aiškiai išsiaiškinti, sudėlioti faktus, prieš skubėdami su dramatiškomis išvadomis.
Ne viskas taip aišku, kaip atrodo
Pasižvalgius viešojoje erdvėje, kur nuo pirmų minučių pasipylė isterija, o socialinių tinklų ekspertai viską ištyrė, sužinojo ir nusprendė, ką reikėtų daryti, regis, viskas buvo aišku: Rusija tyčia ar netyčia paleido raketas į Lenkijos, NATO narės, teritoriją, o nukritusios raketos detonavo, užmušė du žmones.
Todėl Lenkija esą privalo būti remiama ir ginama – juk JAV ir Aljanso vadovas žadėjo, kad „kiekvienas colis ar centimetras bus ginamas“, tad esą būtina kuo skubiau aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį, kuris, žinoma, reiškia labai paprastus dalykus: visi už vieną, vienas už visus principą, kitos Aljanso šalys privalo nedelsdamos dislokuoti priešraketinės gynybos priemones „Patriot PAC-3“, o gal netgi įvesti NATO taikdarius į Ukrainą ar jos oro erdvę paskelbti neskraidymo zona – gana terliotis su Rusija. Juk tokių dalykų nebūna ir būti negali, kad raketa „netyčia“ įskrenda į svetimos šalies teritoriją, tiesa? O kai įskrenda, tai automatiškai reiškia karą, ar ne?
Vis dėlto atsargi Aljanso šalių (tiesa, ne visų – Latvijos ir Čekijos gynybos ministrai išsiskyrė savais pareiškimais), ypač Lenkijos reakcija yra neatsitiktinė, kai metami tokio svorio kaltinimai, kad Rusija atakavo raketomis NATO šalies teritoriją ir pražudė du žmones, geriau būti 100 proc. įsitikinus, kad nesišvaistai nepagrįstais, neprognozuojamų pasekmių galinčiais turėti pareiškimais.
Pirmoji užduotis šioje situacijoje nustatyti, kas tiksliai ir kaip įvyko. Teoriškai tai yra ilgo ir kruopštaus tyrėjų darbo dalis, tačiau sprendimų priėmėjai Varšuvoje – premjeras, prezidentas, Nacionalinio saugumo biuro pareigūnai, suprantama, tikisi aiškaus, konkretaus, trumpo, o svarbiausia – kuo greitesnio atsakymo, pagal kurį galima būtų imtis kitų žingsnių.
Taigi – rusai ar ne rusai? Tyčia ar ne? Į šiuos klausimus Varšuvai padės atsakyti jų pačių tyrėjai bei sąjungininkai: Lenkija pasienyje su Ukraina kaip tik turi naują ilgojo nuotolio radarą – RAT-31DL Labunėje, už 40 km nuo Pševodovo. Radaro aprėptis siekia 470 km, o jis pats integruotas į NATO oro gynybos sistemą.
Tai, kad radaras veikia ir intensyviai stebima tai, kas vyksta kaimyninėje Ukrainoje – beveik nėra jokių abejonių, ypač turint omenyje antradienį surengtą Rusijos raketinę ataką prieš Ukrainos miestų kritinę infrastruktūrą. Be to, virš Lenkijos nuolat sukiojasi NATO žvalgybiniai orlaiviai bei naikintuvai, stebintys kiek į pietvakarius nuo Pševodovo (už maždaug 150 km) esantį Žešuvo oro uostą.
Pastarasis dar prieš karo pradžią tapo svarbia ginkluotės Ukrainai logistine baze: čia kasdien leidžiasi NATO ir sąjungininkų šalių transporto orlaiviai, gabenantys ginklus, techniką bei kitą reikalingą įrangą ukrainiečiams. Bazė griežtai saugoma – čia dislokuotos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos baterijos „Patriot“, virš bazės patruliuoja ne tik lenkų, bet ir kitų NATO šalių naikintuvai.
Taigi telemetrinius įrodymus iššifruoti, pateikti šalies sprendimų priėmėjams lenkai bei sąjungininkai gali nesunkiai, mat Rusijos sparnuotųjų ir balistinių raketų trajektorijos šio karo metu jau ne kartą buvo nuspėjamos, pasikartojančios.
Kieno raketos krito Lenkijoje?
Kitas dalykas – nuolaužos pačiame Pševodove: sprogimo vietoje buvo aiškiai matyti dalys, kurios nepriklausė nei traktoriams, nei kitai žemės ūkio technikai, o jas gali nesunkiai identifikuoti patyrę tyrėjai, kurie ir nustatys, kam priklauso šios nuolaužos.
Ar tai yra Rusijos sparnuotoji raketa „Kalibr“, ar „Ch-101“, ar raketos „5v55“, kurias naudoja priešlėktuvinės gynybos sistema „S-300“. Pastarosios raketos gali numušti taikinius, esančius už 75 km, o tokiu atstumu nuo Pševodovo kaip tik yra Lvivo miestas, kurį dengia priešlėktuvinės gynybos baterijos.
Tai, kad po vyriausybinio posėdžio Lenkijos atstovai neskubėjo priskirti raketų Rusijai, tik patvirtino, jog įvyko sprogimas ir tęsiamas tyrimas, gali rodyti kelis dalykus: pirma tai, kad nėra aiškumo, kam iš tikrųjų priklauso raketų nuolaužos ir kokius telemetrinius duomenis turi lenkų radarų operatoriai.
Jei tai buvo rusų raketos, kad ir tos pačios „S-300“ sistemos, paleistos į taikinius sausumoje – šią daug kam netikėtą funkciją rusai pasitelkė ėmus sekti įprastų sparnuotųjų raketų atsargoms, net ir netyčinis nukrypimas nuo taikinio ar tyčia parengta provokacija turėtų iššaukti ne šiaip reakcijas, bet ir turėti rimtų pasekmių.
Tai Rusija, regis, puikiai supranta, tad nepaisant Kremliaus propagandistų raginimų ir netgi pačių Rusijos pareigūnų, tokių, kaip Sergejus Lavrovas, Dmitrijus Medvedevas ir kitų gąsdinimų, esą bus smogta NATO konvojams, gabenantiems ginkluotę, iki šiol rusai to daryti nesiryžo.
O ir dabar, prabilusi apie provokaciją Rusija, nepaisant išsišokusios RT vadovės Margaritos Simonian ar kitų ruporų, neskubėjo karščiuotis.
Atakuoti dviem raketomis lenkų traktorius antradienio popietę pasienyje vargu ar gali būti genialaus Rusijos raketinių pajėgų plano dalis. Tai, regis, supranta ir Lenkija, ir JAV, ir Rusija.
Nori konsultacijų, o ne eskalacijos
Kita vertus, Lenkijos reakcija tik svarstyti, ar verta kreiptis į NATO dėl 4-ojo straipsnio aktyvavimo, taip pat rodo iškalbingus ženklus.
Pastarasis straipsnis numato, kad Aljanso „Šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios Šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui.“ Tai nėra joks įsipareigojimas ginti viena kitą, dislokuoti pajėgumus – tai tėra formali procedūra, kuri jau ne kartą buvo taikyta NATO istorijoje, paskutinį kartą Turkijoje pernai, kai buvo sušaukta Šiaurės Atlanto taryba būtent 4-ojo straipsnio konsultacijoms.
Kita vertus, net ir 5-asis straipsnis nereiškia automatinio įsipareigojimo ginti NATO narę karinėmis priemonėmis. Vėlgi, tai tėra procedūra, mat „šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu“ tačiau suteiktos pagalbos pobūdis yra aprašytas aptakiai, mat NATO šalys tokiu atveju imasi „tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą“.
Nuolatinės Lenkijos konsultacijos su sąjungininkais ir be šių formalių procedūrų gali iššaukti sustiprintą oro erdvės kontrolės mechanizmo aktyvavimą, o tai reikštų papildomų „Patriot“ baterijų bei radarų dislokavimą – net jei paaiškėtų, kad Pševodove nukrito visai ne rusų, o ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos sistemos raketa, kuriai nepavyko perimti taikinio, Lenkijos sprendimas „sustiprinti parengtį karinėse pajėgose“ yra visiškai logiškas dar ir todėl, kad jau kurį laiką būtent Varšuva yra viena tų sostinių, kurios ragina stiprinti pagalbą Ukrainai.
Eskalacija dėl dviejų žuvusių lenkų civilių, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, nėra nei Lenkijos, nei visos NATO interesas. Tačiau Ukrainoje skraidančios raketos ir jų grėsmė NATO teritorijai akivaizdi – tiek lenkams tai proga stiprinti savo gynybą, tiek dar kartą parodyti pragaištingų Rusijos veiksmų pasekmes, ką gali lemti raketų atakos. Kol kas tai tėra signalas apie eskalacijos riziką, kurią Lenkija, o ir visa NATO labai išmintingai suvaldė. Kiti žingsniai bus susiję su nuosekliu tyrimu.