Jei viskas būtų vykę pagal įsivaizduojamą, o ne tikrą rusų planą, tai vasario 24-oji galėjo būti pirma trumpo karinio konflikto diena – viena nedaugelio, kai Rusijos sparnuotųjų ir balistinių raketų smūgiais, artilerijos ugnimi bei staigiais šarvuotųjų pajėgų proveržiais keliomis kryptimis jie būtų užgriuvę Ukrainą, sunaikinę bet kokį pasipriešinimą savo kelyje.
Tai galėjo būti toks modernus blickrygas, kokiam bent jau oficialiuose pristatymuose, pratybose ir operacijoje Sirijoje savo pajėgas muštravo Kremlius – galingas, nesustabdomas, sumanus ir verčiantis ukrainiečius bei juos remiančius Vakarus greitai nuleisti, o tada ir iškelti rankas, sudėti ginklus.
Vietoje to visas pasaulis pamatė, ko verta tariamai „antroji pasaulio armija“ – visa griaunanti, bet lėta, nesumani, atsilikusi, plėšikaujanti ir prievartaujanti, nepataikanti į taikinius, kamuojama logistikos, moralės problemų. Dėl savo rezervų skaičiaus Rusijos armija dar slenkasi į priekį, dar gali laimėti mūšius, bet jau abejojama, ar ji gali laimėti patį karą vien savo pastangomis – greičiau jau ukrainiečiai jį gali pralaimėti dėl jėgų, priemonių trūkumo.
Karas Ukrainoje neabejotinai dar bus atidžiai analizuojamas karo ir sofų ekspertų, teoretikų, praktikų, akademikų, kariškių ir kitų. Tačiau jau dabar karo pamokas atidžiai narplioja ne tik tiesiogiai ar netiesiogiai į jį įsitraukusios šalys, bet ir tikroji antrojo pasaulio armija – Kinija.
Savų nesuvestų sąskaitų su Taivanu bei ambicijų Azijos regione turintis Pekinas ne veltui vadintas augančia ekonomine, karine galybe, kuri bus pasiruošusi mesti iššūkį netgi JAV. Amerikiečiai, net ir gausiai remdami Ukrainą ginklais, pinigais, kitomis priemonėmis, stiprindami sąjungininkų Europoje, tarp jų ir Lietuvoje gynybinius pajėgumus niekada nepamiršo, su kuo turi reikalų Azijoje. Dabar akivaizdu, kad karas Ukrainoje koreguoja tiek kinų išvadas, tiek galimų įvykių seką.
Apsiskaičiavo dėl ambicijų
Tai, kad Kinija yra auganti karinė galybė, suprantama, nėra jokia naujiena. Kol kas stiprinama karinė galia – nuo gynybos biudžeto, kuris šiemet siekia 229,5 mlrd. dolerių iki pačių pajėgumų sukūrimo nebuvo realiai panaudota ir patyrė kelis sukrėtimus, pavyzdžiui, dalį projektų pristabdžiusią pandemiją.
Vis dėlto Kinijoje karinės galios stiprinimas vyksta pagal planą ir, bent jau Vakarų akimis, o ką jau kalbėti apie rusus, įspūdingais tempais. Vos prieš kelerius metus, dar prieš pandemiją JAV Gynybos departamento ataskaitoje apie Kinijos ambicijas ekspertai įspėjo, kad kinai sparčiau, nei iki šiol manyta auginasi raumenis ir greitai bus pajėgus mesti iššūkį bet kuriai pasaulio galybei.
JAV Kongresui pateiktoje ataskaitoje „Kinijos liaudies respublikos karinė ir saugumo plėtra“ jau tada konstatuota, kad, kitaip, nei Rusija, Kinija ne vien tik žodžiais ar provokaciniais karinės galios demonstravimais rodo savo ambicijas tapti karine galybe, pajėgia ne tik kompiuterinėse animacijose, bet ir realybėje kautis ir laimėti konflikte su bet kuria pasaulio šalimi.
„Per artimiausius dešimtmečius kinai sutelks dėmesį į galingos ir klestinčios Kinijos, turinčios pasaulinio lygio karines pajėgas įtvirtinimą pirmiausiai Indijos ir Ramiajame vandenynuose“, – tada įspėta ataskaitoje, išskiriant ilgalaikį „Pagaminta Kinijoje 2025“ planą (importinių technologijų pakeitimas vietinėmis). Bet prognozės pasirodė kiek klaidingos – kinų ambicijos ir gebėjimai buvo didesni.
Pagrindinis šalies galios simbolis
Bet kurios karinės galybės simbolis nuo XIX a. yra pajėgus laivynas, kuris užtikrina šalies galios projekcijos galimybes visoje planetoje, nacionalinių interesų gynimą bei užtikrina jūrų prekybinių kelių kontrolę. Jokie kiti laivai nerodo šalies galios, kaip lėktuvnešiai, kurie iš esmės yra plaukiojančios aviacijos bazės su dešimtimis orlaivių, o juos įprastai lydi visa eskadra kitų laivų.
Jei 2019-siais stebėtąsi, kad Kinija sugebėjo per trumpą laiką į laivyną priimti du lėktuvnešius – buvusį Sovietų sąjungos lėktuvnešį „Variag“, ir jo pagrindu sukurtą Type 001A („Shandong“), tai netrukus dėmesys nukrypo į Šanchajaus laivų statyklą „Jiangnan“. Čia nuo 2017-ųjų ėmė ryškėti visiškai kitokio, naujos kartos ir didesnio, maždaug 85 tūkst. tonų talpos lėktuvnešio kontūrai.
Nuo kitų dviejų kinų lėktuvnešių, kurie kurti su tramplinu, leidžiančiu orlaiviui įsibėgėti, nors tai ir apriboja lėktuvų keliamąją galią, naujasis Type 003 lėktuvnešis turės įprastas arba elektromagnetines katapultas, galės gabenti ne 30-40 orlaivių, iš kurių – tik maždaug pusę sudaro smogiamoji aviacija – bet kurio lėktuvnešio pagrindinė jėga, o mažiausiai 60 orlaivių su keturiomis dešimtimis naikintuvų.
Tai reiškia, kad naujasis Kinijos laivyno lėktuvnešis savo pajėgumu galės prilygti didžiausiems pasaulyje, 100 tūkst. tonų talpos „Nimitz“ arba „Gerald Ford“ klasės lėktuvnešiams, kuriuos turi tik JAV. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos lėktuvnešiai, net ir naujausi ar dar nepriimti į laivynus nesiekia 70 tūkst. tonų talpos. Kuo didesnis yra lėktuvnešis, tuo daugiau orlaivių jis gali gabenti.
Kitaip nei Rusija, kurios inžinieriai kuria kompiuterinius ar žaislinius lėktuvnešių modelius, Kinija savus laivus stato realiai, kokybiškiau, o svarbiausia – įspūdingais tempais. Type 003 pastatytas ne tik rekordiškais tempais per kelerius pandemijos metus, bet ir anksčiau, nei planuota nuleistas į vandenį – birželio 17-ąją iškilmingoje ceremonijoje iš sausuojo doko išplukdytas lėktuvnešis ne tik buvo prišvartuotas už kelių kilometrų esančioje krantinėje, bet ir gavo vardą – Fujian.
Toks simbolinis pavadinimas – ypač iškalbingas simbolius mėgstančioje Kinijoje: Fudziano provincija yra prieš pat Taivaną, kurį Pekinas laiko savo dalimi ir kasmet vis labiau griežtina retoriką dėl „Kinijos teritorijų susigrąžinimo ir suvienijimo“.
Ir visa tai įvyko kaip tik tuo metu, kai JAV pareigūnus kinai jau kelis mėnesius privačiai spaudžia pripažinti, jog Taivano sąsiauris, pro kurį neretai praplaukia amerikiečių karo laivai, nėra tarptautiniai vandenys, kaip tikina JAV, o Kinijos išskirtinė ekonominė zona. Savaime tokie terminai nieko nereiškia – tai nėra teritoriniai vandenys, tačiau tokiose zonose gali būti ribojama kitų šalių, ypač karo laivų patekimo galimybė.
Iki šiol kinai daugiau žodžiais, nei veiksmais reikšdavo nepasitenkinimą dėl JAV planų ginti Taivaną, tačiau pastaraisiais metais Pekinas vis dažniau tikrina varžovų budrumą bei gynybinius pajėgumus – siunčia bombonešių grupes prie Taivano krantų, erzinančias taivaniečius ir amerikiečius.
Mokosi jungtinių operacijų
Patį lėktuvnešį kinai dar turės užbaigti, testuoti jiems dar neįvaldytas galimybes – vien elektromagnetinė katapulta, kaip parodė nesėkmių virtinė JAV lėktuvnešyje „USS Gerald Ford“ gali būti problematiška.
Lėktuvnešių operacijos – sklandus paties laivo sistemų ir mechanizmų darbas, orlaivių pakilimų-nusileidimo baleto spektaklis yra tiek menas, tiek techninių ir žmogiškųjų įgūdžių, kurie susiformuoja per tam tikrą laiką dalis.
„Vis dėlto naujas lėktuvnešis, kad ir koks jis būtų galingas, pajėgus teoriškai tėra dalis bendrų pajėgų. Juo labiau, kad Kinijos laivynas formaliai iki šiol yra tik atskira Kinijos Liaudies respublikos armijos dalis – būtent sausumos pajėgos yra pagrindinė Kinijos galia.
Karas Ukrainoje pademonstravo, kad svarbūs ne tik patys pajėgumai, siekiant operacinių ar strateginių tikslų konflikto metu, bet ir begalė kitų veiksnių. Aukštas JAV pareigūnas – Pentagono politikos direktorius Colinas Kahlas savo pasisakyme viename renginyje suformulavo keturias pamokas, kurias kinai jau dabar galėjo suprasti, augindami savo karinę galią ir braižydami savo galimos agresijos prieš Taivaną planus.
„Jei sėdžiu Pekine, manau, kad fundamentalus klausimas klausimas, jei artimiausioje ateityje planuojama agresija, yra toks: ar pasaulio reakcija bus tokia pati, kai Kinija užgniaužė demokratijos judėjimą Honkonge, ar pasaulis reaguos taip, kaip Ukrainos atveju?“, – kalbėjo pareigūnas.
Tikimybė, kad vangi pasaulio reakcija pasikartos, o vieninga Vakarų pozicija karo Ukrainoje akivaizdoje – ne, anot C. Kahlo, Pekine turėtų būti apsvarstyta iš naujo. Jei JAV kol kas vis tvirčiau pasiryžusi ginti Taivaną, jei dairomasi į sąjungininkus regione ir netgi Europoje, o net ir Lietuvoje pasirodo balsų, agresijos prieš Taivaną atveju stoti į salos gynėjų pusę, tai ateityje gali susiklostyti visai kitokia situacija, kai jokie sąjungininkai amerikiečiams ar taivaniečiams padėti tiesiog negalės.
Kita vertus, pasak C. Kahlo, kinus turėjo nustebinti Vakarų šalių žvalgybiniai gebėjimai ir atvirkščiai – rusų susimovimas vertinant priešų nuotaikas, galimybes ginti šalį. Kinai esą netgi nesitikėjo, kad Rusija ryšis agresijai, o JAV ir kitos Vakarų šalys aktyviai parems Ukrainą – tai Pekinui yra rimta pamoka: dar kartą rimtai įvertinti visas aplinkybes, detales, kurių įtaka būtų lemiama karo su Taivanu atveju.
Ypač informacinis laukas, kuriame ukrainiečiai ir Vakarai dominuoja, kinus turėtų neraminti labiausiai. Žodinio ir diplomatinio konflikto su Lietuva dėl Taivano atstovybės atveju Kinija rėmėsi pakankamai primityvia, tradicine propaganda, nuobodžiais lozungais ir įžeidinėjimais Lietuvai, kas nepadarė didelio įspūdžio nei lietuviams, nei ES, nei JAV.
Po pirmųjų karo Ukrainoje dienų, kai kinų propagandiniai ruporai ėmė trimituoti, esą taip, kaip amerikiečiai išdavė ukrainiečius, taip išduos ir taivaniečius, šis naratyvas greitai išnyko iš Kinijos žiniasklaidos paaiškėjus, kad JAV ne tik neišdavė Ukrainos, bet ir dar labiau ją remia.
„Kinijos vadovybė yra susitelkusi į propagandines pergales ir informacinės erdvės valdymą, įtariu, kad jie mano esantys geresni, nei vakarų demokratijos“, – pažymėjo C. Kahlas ir pridūrė, jog JAV sprendimas dalytis slapta informacija viešai prieš pat karą sugriovė netikėtumo veiksnį rusams. O ką, jei taip pat įvyktų Taivano atveju?
Bet net ir užsitikrinus informacinio lauko viršenybę ar dėl kinetinės galios pranašumų į jį nekreipiant dėmesio, Kinijai lieka kita dilema: dešimtmečius savo ginkluotę gaminusi pagal sovietinius ir rusiškus modelius, jų filosofiją, Kinija dabar žiūri, kaip mūšių Ukrainoje laukuose pleška tokia pati šarvuotoji technika, kokia neefektyvi yra Rusijos aviacija bei laivynas.
Taip, rusai gali šaudyti sparnuotosiomis, balistinėmis raketomis – šiuos pajėgumus išvysčiusi ir Kinija, tačiau pataikymo procentas bei efektas nuo tokių apšaudymų kol kas neduoda norimų rezultatų. Ukrainos valia ir netgi gebėjimai priešintis ne tik sausumoje, bet ir ore, jūroje yra nepalaužti iki šiol.
O tai yra ne tik pačių pajėgumų ar valios priešintis klausimas, tai yra ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų negebėjimai vykdyti jungtines operacijas, kuriose išvien turėtų dirbti sausumos, oro, jūrų, kosminės pajėgos, žvalgybiniai pajėgumai, kurie koordinuotų veiksmus, keistųsi informacija, reaguotų į greitai kintančio didelio intensyvumo karo įvykius ir suduotų savalaikius smūgius priešininkui.
Karo teoriją dar prieš tūkstančius metų studijavę ir gerai išmanantys kinai puikiai turėtų žinoti taisyklę, kad mūšį, o ir karą galima laimėti jiems dar neprasidėjus, o norint laimėti, nereikia fiziškai sunaikinti visų priešininko pajėgų – užtenka palaužti jo gebėjimus bei valią priešintis.
Bet Kinija savo karinę reformą pradėjo vykdyti tik 2015 metais, o iki tol karinėse pajėgose dominavo būtent Armija, tradiciškai nelinkusi lanksčiai žiūrėti į jungtines operacijas. Tais pačiais metais įkurtos jungtinės logistinės pajėgos. Vis dėlto naujas ir praktinis didelio intensyvumo konfliktas – karas Ukrainoje, neabejotinai įneša savų korekcijų.
Mat net ir investavus šimtus milijardų dolerių į naujos ginkluotės, technikos sistemų kūrimą negali būti tikras, kad jos bus panaudotos vieningai – tam reikia praktikos, įgūdžių, kurie suformuojami tik realiuose kariniuose veiksmuose. Kaip ir Rusijos armija, taip ir Kinijos didele dalimi remiasi šauktiniais – kasmet kinai pašaukia apie 660 tūkst. šauktinių, kurių gebėjimai vykdyti jungtines operacijas kelia abejonių, nors motyvacijos ir disciplinos, kitaip nei rusams, kinų kariams netrūksta.
Rusijai, regis, karinės patirties – karai Čečėnijoje, Sakartvele, Sirijoje išaugino, užgrūdino naują karininkų kartą, privertė imtis struktūrinių reformų, keistų pajėgų organizavimą, modernizuoti ginkluotę, techniką. Tačiau realybėje atsiskleidė visas tradicinis rusų karinės galios veidas: ji gali viską naikinti, tačiau dažnai negeba vykdyti net paprasčiausių jungtinių operacijų.
Jei po Pirmojo Persijos įlankos karo 1991-siais Kinija labai atidžiai analizavo šį konfliktą ir laimėtojų – JAV vadovaujamos koalicijos pagrindu ėmė vystyti iki tol atsilikusias savo pajėgas, tai ir amerikiečiai nestovėjo vietoje.
Net per mažo intensyvumo karus Irake, Afganistane amerikiečiai ir jų sąjungininkai sėmėsi vertingos patirties, tobulino technologijas, kurios atitinka realaus mūšio, o ne parodomųjų spektaklių poreikius.
Ką daryti pritrūkus atsargų?
Vis dėlto vienas poreikis bei Vakarų trūkumas išryškėjo tiek dabartinio karo Ukrainoje, tiek ankstesnių didelio intensyvumo kampanijų metu: bet kokia karinė galia su moderniausia ginkluote, technika, puikia, patyrusia struktūra, organizacija bei gebėjimais vykdyti jungtines operacijas bus bevertė, jei neturės pakankamai priemonių ir išteklių tęsti kovą.
Būtent tai dabar yra didžiausia Ukrainos (o ir Rusijos) bėda – per intensyvių kovų mėnesius iššvaistyta, sunaikinta, nepataisomai išvesta iš rikiuotės tūkstančiai vienetų kovinės technikos, šaudmenų, amunicijos. O jų reikia pastoviai, nes karo intensyvumas nesumažėjo, poreikiai išlieka dideli.
Bet ištekliai tęsti kovą su turimomis priemonėmis senka – ukrainiečiams reikia dešimteriopai daugiau ginklų, šaudmenų, amunicijos, nei jiems geba pristatyti JAV ir kitos šalys, kurioms pačioms ima trūkti atsargų.
Karališkojo jungtinių pajėgų instituto (angl. Royal United Service Institute – RUSI) naujausiame straipsnyje pažymima, kad karas Ukrainoje sukėlė abejonių dėl Vakarų, kaip demokratijos arsenalo galimybių.
Pavyzdžiui, jei Rusijos armija vien oficialiais duomenimis ir kukliausiais skaičiavimais kasdien išnaudoja mažiausiai 6240 sviedinių, o dar beveik tūkstantį salvinės ugnies raketų, tai galima įsivaizduoti savaitės ar mėnesio poreikius. Karo pramonė privalo užtikrinti sklandų, nenutrūkstamą karui reikalingų priemonių gamybą ir tiekimą.
Jei Rusija ir Ukraina turi savų su tuo susijusių problemų – dėl paties karo, korupcijos, įrangos, medžiagų, kvalifikuoto personalo trūkumo, tai Vakaruose ši problema paradoksaliai yra susijusi su prarastais gebėjimais bei naiviu tikėjimu, kad XXI a. įsivyraus taika.
Gebėjimai dideliais kiekiais gaminti karui reikalingą produkciją Antrojo pasaulini karo laikais buvo Vakarų, ypač JAV stiprybė, svariai, jei ne esmingai prisidėję prie pergalės.
RUSI straipsnyje pateikiami skaičiai turėtų neraminti – dabartinių JAV turimų artilerijos šaudmenų metinių atsargų užtektų 10-iai dienų tokio intensyvumo karui, kaip Ukrainoje. Ir tai kalbama apie Ameriką, o ką jau kalbėti apie didžiąsias ar mažesnes Europos valstybes, kurios dar karo Libijoje metu 2011 pritrūko bombų, nes išnaudojo savo atsargas per kelias savaites.
Didelio intensyvumo karo seniai nemačiusios ir nesitikėjusios Vakarų šalys vadovavosi prielaida, kad gamybą galima bet kada atnaujinti arba išplėsti. Tačiau tai yra klaida, kai trūksta ir žaliavų, ir kvalifikuoto personalo, ir gamybos linijų.
Jei lengvųjų šaulių ginklų amunicijos poreikių pusiausvyrą dar gali palaikyti privatūs užsakovai, ypač JAV, kur ginklų kultūra gaji ir šaudyti amerikiečiai mėgsta, tai bombų, raketų, sviedinių atsargas pildyti taikos metu atrodo nelogiška ir pernelyg brangu. Bet karo atveju tokia gamybos mašina turi įsibėgėti – Antrojo pasaulinio karo metais JAV prireikė kelerių metų.
Šiandien tokios prabangos amerikiečiai gali neturėti ir jau dabar besipilantys nauji „Stinger“, „Javelin“ raketų ir kitos ginkluotės užsakymai tampa deficitiniai – pirkėjai stojasi į eilę keleriems metams ilgiau į priekį, nei įprastai.
Kinija tokių problemų neturi. Priešingai, būtent Kinijos pastarąjį dešimtmetį vykdyta naudingųjų iškasenų, būtinų medžiagų ir komponentų medžioklė visame pasaulyje, užsitikrinant rinkas Azijoje, Afrikoje, pietų Amerikoje leido Pekinui sukurti monopolį bei pavojingas priklausomybes.
Netgi JAV Armija ilgą laiką buvo stambiausia kiniškos amunicijos užsakovė, kol į tai neatsižvelgta, kaip į grėsmę nacionaliniam saugumui. Pirmieji nerimo skambučiai suskambėjo dar Irako karo metu 2003-siais, kai amerikiečiams ėmė trūkti specifinės amunicijos ir teko pirkti iš britų, izraeliečių, netgi naudoti sandėliuose nuo Antrojo pasaulinio karo laikų laikytus 50-ojo kalibro šovinius.
Tuo metu Kinija ne tik patenkina savo poreikius, turi išplėstas gamybos linijas, bet ir pasaulį geba aprūpinti pigia produkcija, kurios kranelis karo atveju gali staiga užsisukti.