„Apie visą šitą įvykį (Šarūno Stepukonio istoriją – „Delfi“) aš Jums pasakysiu taip: esu linkęs labiau į tikėjimą šnekų iš šono, kad čia vyksta kitaip, nes 16 mln. pralošti, tai čia yra labai dideli skaičiai. Aš žinau, ką reiškia 600 tūkst. pralošti per ketverius metus. Ir tai yra sudėtinga, slepiant nuo kitų žmonių. O pralošinėti tokias sumas, niekam nematant, yra truputį nesąmonė“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Konstantinas.
Dabar Konstantinui yra 37-eri. Jis šešis metus nelošia. Lošti pradėjo būdamas 24-25-erių.
Iš savo patirties vyras pasakojo, kad lošimai prasideda po truputį.
„Pas mane nebuvo taip, kad ėjau iš karto ir šimtais tūkstančių pralošinėjau. Pirmiau lošimai būdavo po šimtą ir po du šimtus eurų arba Didžiosios Britanijos svarų. Tuos pinigus arba išlošdavau, arba pralošdavau. Jeigu išlošdavau, grįždavau atgal pralošti. Jeigu pralošdavau, grįždavau su kitais pinigais atsilošinėti“, – pasakojo Konstantinas.
Vyras prisiminė, kad iki tol, kol pradėjo lošti maksimaliomis sumomis, jam reikėjo gerų dvejų metų.
„Tuo metu, kai pralošinėdavau, aš įtikėdavau save, kad išlošiu ir gyvensiu nuostabiai. Pralošdamas aš kiekvieną dieną spausdavau save, kad daugiau nebelošiu. Po savaitės atsidurdavau vėl lošimo įstaigoje“, – sakė Konstantinas.
Polinkis prasidėjo vaikystėje
Vyras galvoja, kad patologija lošimams jam vystėsi nuo vaikystės.
„Nemanau, kad taip buvo, kad vieną kartą atėjau į kazino, ir po to – jau viskas, aš sergu. Visų pirma, esu augęs šeimoje su vienu iš tėvų, neturėjau tėvo, augau tik su mama. Mano didžioji vaikystės dalis buvo praleista kompiuteriniuose žaidimuose, kur daug spalvų. Manau, kad polinkis į azartą man išsivystė nuo vaikystės. Gerai atsimenu, kad ir vaikystėje kortomis pažaisdavome, centus papurtydavome rankose“, – pasakojo Konstantinas.
Vyras prisiminė, kad dar žaisdamas kompiuterinis žaidimus grynuosius pinigus leisdavo jiems.
„Tik, kai buvau vaikas, neturėjau pinigų, tai tas labai stipriai nepasimatė. O, kai pradėjau dirbti, atsirado pinigų, atsirado kazino. Tas gerai parodė, kaip greitai gali pinigai atsirasti, ir, kaip greitai jie gali dingti“, – sakė Konstantinas.
Pinigai vyrui tirpo rankose: „pradžioje būdavo alga, vėliau paskolos, draugų skolos, paskui prasidėjo vagystės iš parduotuvių, vagystės iš darbo, ir paskui – paskolos kitų vardais“.
Laidos svečias svarstė, kad dideles sumas yra lengviau pralošti internete, nes ten nejauti tikro pinigo vertės.
„Įmanoma sustoti tik tada, kai jau būni arti raudonos linijos – arba mirti, arba gyventi. Pas vienus žmones gal yra vienas dugnas. Pas mane dugnų buvo gal 32 ir jie visi lūždavo“, – sakė Konstantinas.
Priklausomybė išsivysto ne per dieną
Lošimų priežiūros komisijos psichologas Olegas Mackevičius su lošiančiųjų problemomis susiduria jau daugiau negu trylika metų. Jis girdėjęs jau ne vieną šimtą, gal net ne tūkstantį, istorijų.
„Palaikau Konstantino mintį, kad pradžioje niekada tai nebūna patologiška, kad „aš nepradedu lošti milžiniškomis sumomis“, – kalbėjo O. Mackevičius.
Psichologas vardino fazes, kurios veda priklausomybės link: yra pramoginio lošėjo stadija, kai „man nėra įdomus išlošimas, man yra įdomu tiesiog praleisti laiką, pasmalsauti pačiame lošime“.
„Vėliau dėl kažkokių priežasčių įvyksta išlošimo faktas, jis užkabina ir gali keisti mintis, nuostatas į azartinius lošimus, kad „žiūrėk, man pasisekė, galbūt galiu uždirbti“. Ta idėja sodinama ir dygsta pakankamai ilgai, nes pati sutrikimo raida yra ilga. Ji gali formuotis ne vienerius metus“, – pasakojo O. Mackevičius.
Toliau žmogus pereina į probleminę lošimo fazę, kada „aš pradedu lošti iš pinigų, kurių neturėčiau skirti“. Tai dažniausiai būna didesnė dalis atlyginimo, jau kažkas man pradeda dėl lošimo priekaištauti, pasakojo specialistas.
Tuo momentu nejaučia kaltės ar gėdos
Ir trečioji patologinio lošimo stadija yra tuomet, kai jau nebegaliu sustoti savarankiškai, o mano poreikis lošti yra pakankamai stiprus.
„Didžiulė dalis lošėjų ir pasižymi tuo, ką ir Konstantinas sakė, kad yra kompulsyvus lošėjas, tai yra greitų sprendimų priėmimu. Ne visuomet jie susimąsto apie pasekmes, nes nelabai būna resursų. Kuomet pakyla impulsas lošti, yra didelis poreikis jį patenkinti. Pats tikslas priklausomybėje yra patenkinti poreikį“, – dėstė O. Mackevičius.
Pasak psichologo, lošimo metu yra būsenos, kurios lošiančiajam tinka.
„Bet, kadangi sąmonės lygis prislopsta, ir žmogus daugiausiai tenkinasi dėl dopamino hormono, tai suprantama, kad jis gali išbūti bet kiek. Todėl mes ir sakome, kad tai yra pakankamai pavojinga. Lyginant su cheminėmis priklausomybėmis (lošimai yra priskiriami elgesio sutrikimams), tiek neįmanoma suvartoti fiziškai, nes mane sustabdo mano kūnas. Padauginus, perdozavus, aš, tikėtina, įkrisiu į komą ir tikėtinai mano vartojimas gali pasibaigti mirtimi“, – aiškino O. Mackevičius.
Tuo metu lošti žmogus gali tol, kol turi lėšų. O kadangi sąmoningumas tokiu atveju jau yra prislopęs, kritinis mąstymas nelabai dirba, žmogus negali apžvelgti visų pasekmių, kas su juo vyksta čia ir dabar, aiškino specialistas.
„Kalbame apie atsakomybę, moralę, kuri tikrai pasislepia po tuo visu. Žmogus tuo momentu nejaučia kažkokios kaltės arba gėdos prieš tai, iš ko jis tuos pinigus galėjo paimti“, – sakė O. Mackevičius.
Pasak psichologo, sustoti nėra paprasta.
„Antra, kalbame apie virtualius pinigus, žmogus lošia ne grynais. Jeigu žmogus loštų iš grynų pinigų, tikėtina, tiek nepraloštų. Moksliniai tyrimai rodo, kad lošiant virtualiais pinigais arba nuasmeninintais pinigais – žėtonais, kreditais, žmogus palošia 40 proc. daugiau. Kai liečiu pinigą, jį čiupinėju, jis turi kvapą, šiugždesį, protas supranta jį kaip pinigą“, – dėstė O. Mackevičius.
Slėpėsi už kaukių
Aplinkiniai, net ir patys artimiausi žmonės, gali net neįtarti, kas vyksta.
„Kad ir kaip blogai viduje jaučiuosi, aš užsidėsiu kaukę, kad esu pats laimingiausias pasaulyje žmogus. Aš, kaip lošėjas, sugebėdavau gyventi oro uoste Anglijoje dvi savaites, bet atrodydavau taip tarsi būčiau ką tik iš darbo biure išėjęs. Jeigu pas mane būdavo kojinėse skylė, markeriu galėdavau toje vietoje juodai užsidažyti koją, kad nesimatytų skylės. Tai yra kaukių keitinėjimas“, – pasakojo Konstantinas.
Vyras neslėpė, kad lošimo periodu naudojo ir įvairias manipuliacijas.
„Jeigu kas nors pamato, kad kažkas su manimi yra blogai, aš sumanipuliuodavau taip, kad esą man kažkas kažką blogo padarė. Nemato niekas. Visiems viską paslepi. Atsiprašau už išsireiškimą, bet aš savo mamą melžiau iki paskutinių dienų, vos ne į Minesotą važiuodamas dar sugebėdavau iš jos pinigų išsireikalauti kitoms priklausomybėms“, – sakė Konstantinas.
Pasak priklausomo žmogaus, pradžioje versijos būdavo tokios: „apvogė, pamečiau, nepervedė“. Paskiau, kad „trūksta, neprimokėjo“. Pačiame gale būdavo lengviausias dalykas, kad „,mama, jeigu negausiu pinigų, tai nusižudysiu“.
„Čia yra manipuliacija. Aš pas mamą esu vienturtis, matau, kad tai veikia, tai tuo ir naudojuosi. Man didžiausias stop buvo, kai mano mama man pasakė: „Kostai, jeigu nori nusižudyti, tai nusižudyk taip, kad draudimas apmokėtų tavo laidotuves, nes neturime, už ką tavęs palaidoti“. Tai buvo toks smūgis, kur vieną dieną supykau ant mamos, kitą dieną ratas pradėjo suktis atgal“, – pasakojo Konstantinas.
Pasak vyro, po trijų dienų nuo to jis atsidūrė anoniminių lošėjų grupėje, kur prasidėjo jo sveikimas.
„Pradžioje buvo grupė, paskui Minesotos programa. Po Minesotos programos – Kęstutis Dvareckas metai laiko, dabar – šešti metai esu bendruomenėje ir apie lošimus negalvoju“, – sakė Konstantinas.
Vyras sakė, kad jam padėjo susitaikymas su tuo, kad jis yra silpnesnis negu priklausomybė ir nereikia ieškoti būdų parodyti, kad yra stipresnis. Iki šiol jis save vadina sveikstančiu žmogumi.
Kelias į sveikimą ilgas
Psichologas sutiko su Konstantinu, kad tai yra nematoma priklausomybė, kur kitaip nei fizinių priklausomybių atveju, negali to įtarti iš kūno ženklų ar elgesio.
„Ten žmonės neperlips ribos ateiti ir prisipažinti, kad „taip, aš turiu problemą“. Yra sunku sau įsivardinti problemą, nes tai yra kažkokia pralaimėjimo dalis prieš save patį, kad „aš kažko negaliu“. Didžioji lošiančiųjų dalis yra vyriškos giminės, o būti stipriam vyrui yra svarbu“, – aiškino O. Mackevičius.
Pasak specialisto, žmonėms reikia daug laiko, kad jie pamatytų, kad jų gyvenimas ima kisti į tą pusę, kur jiems nebepatinka.
„Tada žmogų užplūsta ir kaltė, ir gėda, ir bejėgystė. Nenuostabu, kad didžioji dalis lošiančiųjų yra aukštoje savižudybės rizikoje, nes yra sunku išbūti tame emociniame fone“, – sakė O. Mackevičius.
Specialistas tikino, kad net ir tokiais atvejais yra sprendimų.
„Kuomet ateina mintis, kad „su manimi kažkas ne taip“, aš kreipčiausi į psichikos sveikatos specialistus. Tai gali būti psichologai arba psichiatrai, arba anoniminių lošėjų bendruomenės, priklausomybės ligų centrai“, – sakė O. Mackevičius.
Kartu jis neslėpė, kad, prasidėjus sveikimo keliui, reikia pasiruošti ilgam laikui.
„Buvusių nebūna, nes tai yra mokymasis ilgą gyvenimo kelią. Tuo metu, kai mano nelošimo laikas sutampa su lošimo laiku, aš jau galiu kelti klausimą, ar tikrai esu sveikimo kelyje?“, – sakė O. Mackevičius.