Krymo scenarijų Lietuva išgyveno tarpukariu, kai nacistinė Vokietija be šūvio atplėšė Klaipėdos kraštą, kuriame dominavo kitos šalies įtaką patiriantys gyventojai. Visi žinojo, kad dalies iš Klaipėdos krašto kilusių šaulių niekino Lietuvos valstybę, smuklėse išpliurpdavo Šaulių sąjungos nurodymus būrių vadams.
„1939 m. Lietuvos kariai pastatė kulkosvaidžius Klaipėdos kareivinių teritorijoje, bet jų pozicijos buvo apgultos civilių minios, kuri net įsiveržė į aptvertą teritoriją, ir kariai turėjo juos išstumti“, - pasakojo V. Jokubauskas.
Jo teigimu, kraštas tiesiog veržėsi į Trečiąjį Reichą: „Po anšliuso Klaipėdoje prasidėjo kainų augimas, maisto produktų stygius, pagaliau mobilizaciją į Vermachtą. Iš esmės tai 2014 m. Krymo scenarijus. Tik veikėjai kiti“, - sakė istorikas.
Lietuvos parengtis karui: geriau nei Suomija?
V. Jokubauskas pasakojo, kad 1940 m. vasarį Lietuvos politinė vadovybė buvo priėmusi sprendimą sovietų agresijos atveju priešintis ir trauktis į Vokietiją. Tam nuosekliai buvo rengiama ir Lietuvos kariuomenė: buvo vykdomi kariniai pratimai, kurių metu buvo analizuojami Sovietų Sąjungos puolimo scenarijai.
Jo teigimu, bendras parengtas atsargos karių skaičius buvo apie 250 tūkst. žmonių, iš jų virš 5000 karininkai. Lietuvos šaulių sąjunga vienijo apie 88 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų, apie 48 tūkst. buvo kovai parengti rikiuotės šauliai.
Kai kurie kariuomenės daliniai žygiui galėjo pasirengti per 4-6 valandas ir tai nebuvo teorijos, o praktikoje patikrinti planai. 1930-1937 m. vyko mokomosios mobilizacijos, o 1939 m rugsėjį kilus karui – dalinė mobilizacija.
„Tenka pastebėti, kad per penkerius metus nuo 1935 m. Lietuvos kariuomenės materialinio aprūpinimo srityje buvo nuveikta daugiau nei prieš tai per 15 metų. Todėl 1940 m. kariuomenė turėjo puikią standartizuotą to meto ginkluotę ir amunicijos atsargų. Jei materialinio aprūpinimo srityje įvardintume, kad Lietuvos kariuomenė 1940 m. buvo nepasirengusi karui, tai atlikus lyginamąją analizę galima teigti, kad 1939 m. Suomija su Sovietų Sąjunga kariauti išvis negalėjo. Bet kariavo ir atsilaikė“, - sakė V. Jokubauskas.
Premjeras išvyko ilsėtis žinodamas apie padėtį
Tačiau 1940 m. birželį Lietuva kapituliavo prieš Sovietų Sąjungą net nepabandžiusi gintis. Kodėl taip nutiko? Istorikas tai aiškina politikų ir karinių vadovų neryžtingumu.
„1940 m. birželio 12 d. 11 val. iš Maskvos grįžęs į Kauną, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, 1919 m. savanoris, Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas leitenantas, tuometinis ministras pirmininkas Antanas Merkys išvyko į savo ūkį ilsėtis. Prieš tai iš Maskvos telegrafavęs – kad padėtis rimta“, - pasakojo V. Jokubauskas.
Istoriko pasakojimu, net suvokus padėties rimtumą nesiimta skelbti mobilizacijos, nebuvo šaukiama Valstybės gynimo taryba, neskelbiamas pavojus kariuomenėje. Tuo metu sovietai nedelsia, todėl Lietuva gauna ultimatumą.
Remiantis paskutinio Vyriausybės posėdžio dalyvių atsiminimais, už ultimatumo atmetimą ir priešinimąsi sovietams buvo prezidentas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras, brigados generolas Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis.
Susisiekimo ministras, nepriklausomybės kovų dalyvis, atsargos karininkas Jonas Masiliūnas ir teisingumo ministras Antanas Tamošaitis svyravo, bet, regis, pasisakė už protestą ir egzilinę vyriausybę.
Premjeras A. Merkys, ministro pirmininko pavaduotojas, Vasario 16-osios akto signataras Kazys Bizauskas ir žemės ūkio ministras, nepriklausomybės kovų dalyvis, 1919 m. partizanas Juozas Audėnas pasisakė už ultimatumo priėmimą bei nesipriešinimą. Šią poziciją priėmė ir du divizijos generolai: kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas, tuo metu vadovavęs Aukštajai karo mokyklai Stasys Raštikis.
„Regis, 3 divizijos generolų pozicija buvo lemiama, o krašto apsaugos ministrui generolui K. Musteikiui neužteko valios ir pasiryžimo perimti vadovavimą kariuomenei ir pasipriešinti okupacijai. Gal tie vyrai gelbėjo Lietuvą arba save nuo žūties? Jei taip, tai nesėkmingai. Jų likimai tragiški. O birželio naktį Kauno prezidentūroje įvyko vidinė kupina intrigų kova dėl valdžios, kurią pergudravę visus laimėjo Josifas Stalinas su Viačeslavu Molotovu“, - sakė istorikas.
„Ne veltui raudonarmiečių karininkai, gavę paskutinį įsakymą birželio 15 d. į Lietuvą idti bez boja sunerimę stebėjosi, kaip tai bez boja, kaip užimti buržuazinę šalį be mūšio?“ - sakė V. Jokubauskas.
Remiantis istoriko pasakojimu, iš 12 posėdyje dalyvavusių ir priiminėjusių sprendimą dėl ultimatumo tik vienas gyvendamas Lietuvoje tęsė tarnybą, tik jau sovietams ir nepatirdamas represijų. 6 žmonės buvo sušaudyti arba ištremti. Tremtinio likimo neišvengė ir paskutinio posėdžio metu Maskvoje buvęs J. Urbšys, dar 5 pasitraukė į Vakarus.
„Neginčijama, kad 1940 m. Lietuvos karinė padėtis buvo kebli. O ir karinės gynybos perspektyvos atrodė niūriai. Bet svarbiausia, visuomenė iš savo politinės vadovybės negavo jokios informacijos apie grėsmes, o karinės struktūros politiniais sprendimais buvo neutralizuotos“, - sakė istorikas.
Korio taktika
V. Jokubauskas teigė, kad pagal planą į šalies teritorinę gynybą turėjo būti įtraukti ir Lietuvos piliečiai, kurie turėjo formuoti savigynos būrius. Lietuvos šaulių sąjungai priklausę šauliai, jo teigimu, buvo intensyviai rengiami partizaniniam pasipriešinimui ir turėjo kautis be jokios atskiro įsakymo.
„Pagal bendrą šalies gynybos koncepciją, karo atveju reguliariosioms pajėgoms atsitraukus priešo užimtoje teritorijoje turėjo prasidėti šaulių organizuojamas ir vadovaujamas partizaninis pasipriešinimas, taip remiant savo fronte kovojusias pajėgas. Kiekvienas šaulys turėjo ne tik pats pradėti partizaninį pasipriešinimą, bet ir suburti tokiai kovai savo bendruomenę, vadovauti jai“, - sakė V. Jokubauskas.
Buvo suformuota korio taktika, kai visa šalis buvo padalinta į mažas keliasdešimties kvadratinių kilometrų teritorijas, kurių kiekvienoje turėjo veikti po šaulių partizanų būrį. Kiekvienas būrys savo teritorijoje gavęs įsakymą iš štabo turėjo sunaikinti visą infrastruktūrą, stabdyti priešo veržimąsi. Ardymo darbai ir pasipriešinimas turėjo įvykti domino principu, atsižvelgiant į priešo veržimosi kryptis, greitį ir savų pajėgų atsitraukimo bei operacijų planavimą.
„Taigi bendrai gynybos koncepciją galima apibūdinti taip: reguliarioji kariuomenė manevruodama ginasi plačiuose baruose ir neatlaikiusi traukiasi. Jų veiksmus remia priešo užnugaryje kovojantys partizanai. Karinės pajėgos ir vyriausybė prispausti prie sienos internuojami kaimyninėje šalyje, o Lietuvoje neribotą laiką tęsiasi partizaninis karas. Taip užkertama galimybė priešui pasiekti galutinę pergalę bei legitimuoti okupaciją ir aneksiją, kol vėl bus atkurtas Lietuvos valstybingumas. Tada į šalį grįžta egzilinė vyriausybė ir, galima spėti, kad ir kariuomenės likučiai, kurie tampa atkuriamų reguliariųjų pajėgų branduoliu“, - sakė V. Jokubauskas, bet pridūrė, kad taip nenutiko.
Lietuva pralaimėjo ne vieną hibridinį karą
Istorikas teigia, kad šiais metais Lietuvoje visi susižavėjo naujadaru „hibridinis karas“, bet užmiršo, kad Lietuva ne vietą tokį karą jau pralaimėjo.
„1939 m. kovą Klaipėdos kraštas buvo prarastas be šūvio – čia svarbu pabrėžti, kad kitos šalies įtaką patiriančių gyventojų dominuojamoje teritorijoje pilietinio ar paramilitarinio pasipriešinimo koncepcija nepasiteisino. Lietuvos karinė vadovybė puikiai žinojo, kad dalis iš Klaipėdos krašto kilusių šaulių niekino Lietuvos valstybę ir Lietuvos šaulių sąjungai priklausė tik iš reikalo – tai yra dėl nurodymo valstybės tarnautojams į ją stoti arba norėdami įgyti karinį pasirengimą“, - sakė V. Jokubauskas.
„Iš vietinių paštininkų, taip pat dažnai šaulių, slaptus nurodymus sąjungos būrių vadams buvo galima sužinoti ne tik Berlyne, bet ir Pagėgių ar Šilutės smuklėse“, - pridūrė istorikas, sakydamas, kad Klaipėdos kraštas pats veržėsi į Trečiąjį Reichą.
V. Jokubauskas Klaipėdos krašto prijungimą palygino su Krymo atplėšimu nuo Ukrainos. Anot pranešėjo, tai visiškai identiški atvejai, tik veikėjai kiti.
Istoriko teigimu, gyventojų sudėtis yra itin svarbus aspektas, turintis itin didelės svarbos teritorijos apginamumui. Pasak V. Jokubausko, neramumų ir sukilimų rizika didesnė tuose regionuose ir miestuose, kur išorės jėgų paveikta grupė sudaro bent trečdalį ar daugiau populiacijos.
Jo nuomone, šią prielaidą grindžia Krymo ir Odesos pavyzdžiai Ukrainoje. Kryme rusai sudaro apie 60 proc. populiacijos, ukrainiečiai – tik 24 proc. Odesoje ukrainiečių buvo 62 proc., rusų – 29 proc.
„Pirmuoju atveju pusiasalį Rusijai pavyko užimti prisidengiant mitingais, o proukrainietiška visuomenė buvo nustelbta. Antruoju atveju bandymai rengti prorusiškas provokacijas jų dalyviams baigėsi tragiškai. Tarpukariu Klaipėdos autonominį kraštą (Krymas irgi autonominė Ukrainos dalis) Vokietija sugebėjo užimti be parako, tik, vietoje žalių, buvo rudi žmogeliukai“, - sakė V. Jokubauskas.
„Pagaliau 1940 m. birželį priešui dėl pergalės nereikėjo pasiekti net aštuntosios hibridinio karo fazės. Tarpukariu nemažai daliai lietuvių elito buvo atlapotos Sovietų Sąjungos ambasados durys, kai kurie politikai gaudavo finansavimą iš sovietų, pogrindyje veikė penktosios kolonos branduolys – Komunistų partija. O Lietuviškoje periodinėje spaudoje apie Sovietų Sąjungą rašyta labiau draugingai arba neutraliai, samprotauta, kad „prie ruso tautai bus geriau nei prie vokiečio“, - apgailestavo istorikas.