Anot L. Klimkos, dažniausiai Kūčių burtai susiję su merginų noru sužinoti, koks jos likimo skirtasis – kokio būdo, kokio charakterio. Tokių burtų šiandien išlikę daugiausia.
Pavyzdžiui, merginos Kūčių vakarą turi nueiti į kryžkelę ir nuo jos sužerti sniego. Sniegui ištirpus žiūrima, koks plaukas prilipęs prie delno. Jei arklio - vyras bus geras, darbininkas, jei šuns – namų sargas, jei katino – išrinktasis bus peštukas, jei kiaulės ar šerno šerys prilipo – lauk mėgėjo išgerti.
Žinomas burtas, kai namuose padedama grūdų, vandens ir veidrodis. Tada į namus atnešama višta ir žiūrima, prie ko ji pirma prieis. Jei višta nustipinėja prie veidrodžio – vyras bus dabita, gerai rengsis, daug dėmesio skirs išvaizdai. Jei višta prieina prie grūdų, vyras ne tik gerai valgys, bet ir gerai dirbs. Jei višta pasirinks vandens stiklinę, lauk mėgėjo išgerti.
Prieš šventąją vakarienę eidamos į pirtį merginos pabarstydavo takelį smėliuku ir grįždamos išsimaudžiusios stebėdavo, ar jame atsispaudė kokia pėda. Jei basos pėdos takeliu praeita – būsimasis vyras bus „biednas“. Šiandien L. Klimka tokiais vadina kultūros darbuotojus ir mokytojus. O jei žmogaus su batais koja įspausta – ištekėsi už bankininko arba verslininko.
Tuo tarpu ūkininkai Kūčių vakarą spėdavo, kokių metų laukti. Kūčių burtų ir žaidimų etnologai užrašę iki 200.
Negalima priimti svečių
Pasak L. Klimkos, didžiausias Kalėdų stebuklas, kad vanduo šulinyje vidurnaktį tampa vynu. „Toks tikėjimas yra tik Lietuvoje. Tas vynas mūsų tautosakoje kažkada buvo gyvybės vandeniu, tik vėliau pavadintas „vynas žaliasai“. Niekur kitur Europoje tikėjimo gyvuoju vandeniu nėra“, - pasakojo profesorius.
Be to, anot jo, niekur kitur Europoje nėra kūčiukų. Jie Lietuvoje vadinti net 20 pavadinimų. Kažkada tai buvo apeiginė duonelė vėlėms pamaitinti. „Europa menkai Kūčias sureikšmina. Lietuvoje tai pati svarbiausia šeimos šventė. Kitur tai tik šventės išvakarės, o Lietuvoje visi papročiai, Kūčių valgiai – ikikrikščioniška tradicija“, - sakė etnologas.
Lietuvoje tikima, kad Kalėdų naktį prabyla gyvuliai. Panašus tikėjimas aptinkamas ir kitose Europos šalyse, tačiau Lietuvoje jis ypač ryškus.
„Pas mus išlikęs archajiškas paprotys - avelių globa. Su avelėmis yra burtų, visos gruodžio mėnesio šventės atsižvelgia į aveles. Avelė – turbūt pirmas prijaukintas gyvulys, sakoma, kad jos buvo ir indoeuropiečių paplitimo po pasaulį priežastis – reikėjo ieškoti naujų ganyklų avims“, - kalbėjo L. Klimka.
Anot etnologo, visą šventinį periodą draudžiama daryti kai kuriuos darbus, kad avelės nesirgtų, gerai atsivestų prieauglį. „Tai – mūsų unikumas, mes jį išlaikę, atsimename. Štai moterys kailinių nelopo arba rateliu neverpia – vis dėl avelių prieauglio sveikatos, kad vilna gerai augtų“, - pasakojo pašnekovas.
Kūčių dieną svarbu neskaldyti malkų – taip galima Perkūną prisišaukti. Mūsų protėviai didelių darbų Kūčių dieną nedirbdavo - tik namus tvarkydavo ir puošdavo. Kadangi anksčiau eglučių nepuošdavo, namus dabindavo šiaudinukais, eglišakiais.
Taip pat per Kūčias stengdavosi iš namų neišeiti. Jei kaimynas ateidavo ko pasiskolinti, jo į trobą neįleisdavo - mielai pašnekėdavo lauke. Buvo sakoma, kad jei vyras į svečius ateis, avelės atsives daugiau avinukų, o jeigu moteris – avyčių.
Medžiotojai Kūčių dieną išeidavo pralavinti savo šautuvų, tačiau šaudavo ne į gyvą daiktą, o į medžių viršūnes. „Jei susipykę su kaimynais, reikia susitaikyti, arba jei skolą turi, reikia vaiką nusiųsti, kad nuneštų skolą arba kalėdaitį – tai ženklas, kad atleidi kaimynui kokią nors skriaudą“, - Kūčių papročius vardijo profesorius.
Kai kur Lietuvoje buvo paprotys Kūčių dieną prajodyti jauną žirgą. Jį pasikinkydavo ir nuvažiuodavo nedideliu reikalu. „Tai kažkoks reliktas nuo tų laikų, kai buvome raitelių tauta“, - aiškino L. Klimka.
Dar keletas burtų ir spėjimų
Pats paprasčiausias Kūčių burtas – iš po staltiesės traukti šieną ir spėti gyvenimo trukmę: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kada teks iškeliauti Anapilin, esą galima nuspėti ir iš šešėlio. Dviese staltiesę traukdavo į save ir tam, kas laimėdavo, ateinantys metai turėdavo būti sėkmingesni.
Kokių grūdų po staltiese šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė gerus, derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų, smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo išsunkę išvirtus žirnius.
Kaip teigiama Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos", per Kūčias buvo paplitę vedybų būrimai. Jei merginai pavykdavo į glėbį vienu ypu paimti porinį skaičių malkų arba apglėbti porinį skaičių tvoros statinių, jai buvo žadamos vestuvės. Tuo tarpu vaikinams buvo siūloma naktį žiūrėti į veidrodį – vestuves reiškė netikėtai praslinkęs merginos siluetas, o karstas pranašavo mirtį.
Jono Balio knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ teigiama, jog ateitį pamatyti galima Kūčių vakarą klėtyje ant stalo uždegus žvakę ir vidurnaktį pažiūrėjus pro rakto skylutę. Tokią pačią prasmę turėjo ir lydyto vaško leidimas į vandenį – susidariusios figūros esą pranašaudavo ateitį.
Daugiau apie Kūčias ir jų papročius galite skaityti čia.