Taip elgtis iš pradžių vertė užklupusi pandemija, kai išaugus mirtingumui tiesiog kaupėsi nepalaidotųjų karstai bei urnos. Tačiau labai greit pastebėta, kad nelabai ir būtina paromis budėti prie velionio karsto, tad prasidėjo greitosios, kitų dar ir smūginėmis vadinamos, laidotuvės. Visgi kaime velionis pašarvotas paprastai dar pabūna nors per naktį.
Panevėžyje veikiančių „Grauduvos“ laidojimo namų direktorė Aušra Bertulienė, paklausta, kaip pandemija pakeitė laidotuves, nedvejodama patikina, kad jos neįtikėtinai sutrumpėjo, tarytum žmonės suvokė: prie karsto rymoti dieną, kartais – naktį, paskui dar ir kitą pusdienį nebėra prasmės.
„Anksčiau iš laidojančiųjų artimąjį girdėdavau, kad reikia sulaukti daugybės iš įvairių vietų suvažiuosiančių giminių, dabar girdžiu, kad jie neturi laiko atvykti, tad nebėra prasmės ilgai laikyti pašarvotą velionį“, – teigė A. Bertulienė.
Ji sako susidariusi įspūdį, kad žmonės, ypač jauni, apskritai nebeturi laiko laidotuvėms.
„Kiek ilgesnė ceremonija būna, kai laidotuvių palydą sudaro seni žmonės. Jie įpratę prie ilgesnio atsisveikinimo su mirusiuoju, tad šarvojimo salę užsako parai. Visoms kitoms laidotuvėms salė paprastai užsakoma kelioms valandoms“, – patikino laidojimo namų vadovė.
Mažiau išlaidų
Be to, kad dabar, vis dar siaučiant pandemijai, sutrumpėjo šarvojimo laikas, pasak A. Bertulienės, aiškiai matyti, kad į laidotuves susirenka mažiau žmonių, taigi sunešama mažiau puokščių ar vainikų.
„Pamenu, prieš pandemiją užsakyti giedotojai giedodavo ir vakarais, ir laidotuvių rytą. Dabar, jei kviečiami giedoti, pagieda ilgiausiai valandą prieš išnešant karstą“, – pasakojo direktorė.
Anot jos, sutrumpėjęs laidojimo laikas atitinkamai pigina laidotuves: mažesnė salės nuomos, karsto ar urnos papuošimo kaina, už trumpesnį giedojimą mažiau mokama giedotojams, pagaliau, šarvojant vos valandą kitą, nebebūtina rengti vaišių iš toliau atvykusiesiems atsisveikinti su velioniu.
Pusė karstuose, pusė – urnose
„Pandemijos įkarščiu gedulingų pietų nebūdavo. Draudimą atšaukus, vasarą juos vėl pradėta rengti, o dabar, nuo rugsėjo 13-osios, kai maitinimo įstaigos reikalauja galimybių paso, negirdžiu, kad kas kviestų gedulingų pietų“, – patikino A. Bertulienė.
Iki pandemijos dar gana skeptiškai žvelgę į palaikų deginimą, dabar panevėžiečiai vis dažniau užsisako šią paslaugą. Anot laidojimo namų vadovės, dabar pusė mirusiųjų laidojama karstuose, kita pusė – urnose. Įsisiautus pandemijai, kai kovidu sirgo ir į laidotuves atvykti negalėjo net patys artimiausi žmonės, urnoms su mirusiųjų pelenais laikyti įstaiga įsigijo specialią spintą, ji tuomet būdavo artipilnė. Dabar, pasak A. Bertulienės, spintoje taip pat nuolat būna kelios urnos. Jos čia saugomos iki to laiko, kai į laidotuves nebus kliūčių suvažiuoti artimiesiems.
„Pandemijos pradžioje mirusieji nuo kovido būdavo tik kremuojami. Dabar mirusieji nuo kovido laidojami ir karstuose, nebebijoma, kad palaikai gali tapti užkrato židiniu“, – aiškino A. Bertulienė.
Ji pabrėžė, kad šia liga sirgusiųjų ir mirusiųjų karstai neatidengiami, kūnai būna apipurkšti specialiais chemikalais, į karstus jie suguldomi maišuose.
Visiems, kas renkasi į laidotuves, galimybių paso nereikia, tačiau privalu būti su burną ir nosį dengiančia kauke.
Pandemijos įkarščiu ne visi kunigai eidavo į šarvojimo salę atsisveikinimo su mirusiuoju apeigoms, dalis dvasininkų atvykdavo tik prie kapo duobės. Dabar, pasak A. Bertulienės, jie atlieka įprastą tarnystę ir šarvojimo salėje, ir palydint mirusįjį į kapines, ir prie kapo.
Nori brangiausių
Laidojimo namų „Ramybės takas“ savininkė ir vadovė Silvija Talačkienė dėmesį atkreipė į du dalykus. Ji pripažino, kad būna ir greitų laidotuvių, ir itin iškilmingų, kai šarvojama dviem paroms, susirenka nemažai išlydinčiųjų, sunešama daugybe gėlių.
„Taupydama užsakovų pinigus, paprastai pasiūlau kuklesnes puokštes prie karsto, bet pastebiu, kad žmonės nori puošniausių, taigi ir brangiausių“, – pasakojo S. Talačkienė.
Anot jos, ritualinių paslaugų įmonė tampa tarptautine – užsienyje esantieji nuotoliniu būdu užsako organiziuoti mirusių artimųjų laidotuves, kad patiems beliktų tik į jas atvažiuoti.
Nuo trijų parų iki vienos
Laidotuvės sutrumpėjo ir kaimuose. Visgi kaimo žmonės su mirusiuoju nelinkę atsisveikinti paskubomis.
Ramygalos seniūnas Valdas Chirv tvirtino, kad iki pandemijos pašarvotas mirusysis gulėdavo dvi paras, o laidojamas būdavo trečią dieną.
„Dabar matyti, kad šermenys ir pas mus Ramygaloje sutrumpėjo iki paros“, – patikino seniūnas.
Poreikio velionį šarvoti kelioms valandoms, anot jo, Ramygaloje dar nėra.
Gedulingų pietų – tik su pasu
Laidotuvių tradicijas smarkiai pakoregavusi pandemija kerta ir per gedulingų pietų organizatorių kišenę.
Beržų gatvėje esančios maitinimo įstaigos „Alevota“ direktorė Danutė Bujokienė pasakoja, kad nuo tokių susiėjimų žmones veikiausiai atbaidys reikalavimas pateikti galimybių pasą.
„Šią savaitę įvedus galimybių pasą, dar neturėjome nė vieno užsakymo gedulingiems pietums. Sulaukėme tik kelių skambučių, paskambinusieji klausė, ar tikrai reikalausime galimybių paso“, – pasakojo D. Bujokienė.
Patikinus, kad šis dokumentas būtinas, skambinusieji pareiškė gedulingų pietų neužsisakysiantys.
„Jie man aiškino, kad patys turi galimybių pasą, bet svarstė, kad tarp laidotuvininkų gali būti ir tokių, kurie jų neturi, kiti gal ir užmirš pasiimti. Vienas sakė, kad gali atvykti iš kaimo senukų be galimybių paso. Jeigu jie nebus įleisti gedulingų pietų, kaip jaustis į juos pakvietusiesiems?“ – teigė D. Bujokienė.
Ji svarstė, kad rengiant gedulingus pietus galėtų būti taikomos išimtys ir galimybių paso nereikalaujama.
„Juk laidotuvių dalyviai jau buvo visi kartu susirinkę, bendravo, tad kodėl jiems trukdoma pratęsti bendravimą valgant pietus?“ – klausė juos rengianti verslininkė.
Ji teigė tokį pat klausimą uždavusi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams. Šie, anot maitinimo įmonės savininkės, jos svarstymui tarsi pritarė, tačiau paaiškino, kad pandemiją besistengiančiųjų suvaldyti nurodymų privalu laikytis.