Jogaila – tiesiog išdavikas. Antanas Smetona – per upelį nuo sovietų okupacijos pasprukęs prezidentas. Algirdas Brazauskas – komunistas, po Sovietų Sąjungos žlugimo pakeitęs kailį. Vytautas Landsbergis – asmuo, neva sugriovęs kolūkius.
Tai tik keletas pavyzdžių, liudijančių, kad Lietuvos piliečiams nė viena į istoriją įėjusi asmenybė nėra autoritetas ir kad niekas negali tikėtis vienareikšmiško vertinimo. Gerai tai ar blogai? Ką tai liudija apie Lietuvos visuomenę – nežabotą kritiškumą ar sveiką mąstyseną?
Demokratijai šventųjų panteono nereikia?
„Mes gyvename demokratinėje visuomenėje, ne totalitarinėje ir ne autoritarinėje, kur būna labai aiškiai nustatytas ir sudėliotas „šventųjų“ panteonas: kas gerbtina, kas negerbtina, ką reikia mylėti. Kitaip sakant, demokratinėje visuomenėje sunku įdiegti, kad viena ar kita figūra būtų priimama kaip duotybė. Kita vertus, tarp politikų esama bandymų ir noro turėti vienos partijos liniją, primenančią sovietinę ar Vladimiro Putino praktiką. Dar nesibaigęs skandalingas bandymas priimti Tautos istorinės atminties įstatymą yra chrestomatinis prieš modernybę, demokratiją, europinius žodžio laisvės standartus bei akademinę laisvę nukreiptos teisėkūros pavyzdys.“, - DELFI teigė Š. Liekis.
Politologas teigia, kad labiausiai istorinių asmenybių kultas puoselėtas tarpukario Lietuvoje po 1926 m. perversmo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais po 1990-ųjų.
Lietuva be autoritetų: kodėl Jogaila niekšas, o V. Landsbergis sugriovė kolūkius
Tarpukario Lietuvoje ypatingai puoselėtas Vytauto Didžiojo kultas: buvo leidžiami pašto ženklai, rašomi straipsniai, rengiamos ištisos jo šlovinimo kampanijos. Šio didžiojo kunigaikščio kultas suklestėjo po 1926 m. perversmo. Vytautas buvo tarsi Jogailos antipodas bei, istorikų teigimu, vykdė prieš Lenkijos dominavimą nukreiptą LDK politiką, todėl tarpukariu idealiai tiko būti herojumi.
Kaip žinoma, tarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo itin prasti. 1920 m. Lucjano Želigovskio vadovaujama divizija su pagalbiniais daliniais užėmė Vilniaus kraštą. Tarpukariu šalys net nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, o 1938 m. kovo 17 d. Lietuva sulaukė Lenkijos ultimatumo.
Tačiau Š. Liekis sako, kad šiais laikais Vytautui Didžiajam tapti nekvestionuojamu herojumi trukdo tai, kad jis visuomet buvo antras asmuo po Jogailos, o ir iš dabartinės perspektyvos neatrodo, jog Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės santykiai buvo labai konkuruojantys ar konfliktiški.
Herojus turi pasižymėti sėkmės istorija
Politologas taip pat primena, kad tarpukario Lietuvoje bei po Sovietų Sąjungos žlugimo bandyta idealizuoti ir A. Smetoną, tačiau jo įvaizdžiui itin pakenkė pabėgimas į Vakarus nuo sovietų okupacijos, jo orientacija į Sovietų Sąjungą bei autoritarinio lyderio aureolė.
„A. Smetonos užkėlimas ant pjedestalo prieštarauja šiuolaikinei demokratinei valstybės sąrangai. Juk negali pastatyti ant pjedestalo net ir santykinai „švelnaus“ autoritarinio lyderio, kaip negali pastatyti dučės Benito Mussolinio, Josifo Stalino ar Vokietijos nacių lyderio Adolfo Hitlerio“, - teigė Š. Liekis.
Jo teigimu, sėkmingiausias asmuo Lietuvos istorijoje gali būti laikomas didysis kunigaikštis Gediminas. Karaliui Mindaugui, jo nuomone, pritrūko sėkmės istorijos, jis nesugebėjo pradėti dinastijos.
„Mindaugui trūksta sėkmės istorijos. Gediminas – sakyčiau yra sėkmės istorija, nes tapo Gediminaičių dinastijos pradininku. Gedimino sūnaus Algirdo sūnus Jogaila, pradėjo Jogailaičių dinastiją kuri valdė iki 1572 m., o jeigu dar sektume Vazų moteriškąja linija, tai vos ne iki 1668 m. Susidaro keli šimtai metų visoje Europoje reikšmingos dinastijos valdymo, kuria didžiuojasi nei tik lietuviai, bet ir lenkai. Mindaugas asocijuojamas su Lietuvos tapsmu valstybe, bet paskui tarpusavio kovose jis nužudomas ir tęstinumo nėra. Jis lyg ir karalius, bet dinastijos nepratęsė, todėl jo vardas žymi nesėkmės istoriją“, - sakė Š. Liekis.
G. Mažeikis: vieningų idealų buvimui trukdo kritinis mąstymas
Politinis mitas paprastai išreiškia archetipinius žmonių lūkesčius, kurie turi turėti tam tikrą simbolį. Pasak G. Mažeikio, Vytautas Didysis gali būti pavyzdžiu, kaip asmuo tapo mitologine figūra.
„Paprastai tokias figūras gali sustiprinti propaganda, jeigu yra nuosekliai plėtojama. Tačiau kai atsiranda ir plinta įvairovės visuomenė, kiekviena grupė kuria savo mitologiją ir bando priešintis vadinamajam diskursui, vieno pasakojimo dominavimui. Šiuo atveju besikuriančios ir besiplečiančios grupės ne visada nori puoselėti vieną ir tą pačią mitologiją. Kuo didesnė visuomenės įvairovė, tuo mažiau būna vienareikšmiškų simbolių, nes susitarti dėl simbolių labai sudėtinga“, - teigė G. Mažeikis.
Profesorius sako, kad faktas, jog šalyje neįsitvirtina visuotinė pagarba kažkuriai asmenybei, nebūtinai yra blogas, nes liudija apie kritinio mąstymo plėtrą.
Tačiau G. Mažeikis tiesiogiai nesieja nedemokratinių režimų ir politinio mito įsitvirtinimo tam tikroje visuomenėje. Jo teigimu, nėra taip, kad pasaulis būtų sudarytas vien tik iš demokratinių ir nedemokratinių režimų, nes esama labai daug skirtingų santvarkų. Jis sutinka, kad polinkis įtvirtinti vieno asmens kultą itin būdingas autoritariniams ir totalitariniams režimams, bet kartais tai būdinga religinėms bendruomenėms. Pavyzdžiui, budistams ypatingai gerbtinu asmeniu yra tapęs Konfucijus.
Klausiamas, kas Lietuvoje galėtų tapti politinio mito sudėtinėmis dalimis, G. Mažeikis įvardijo didžiuosius kunigaikščius, tačiau, jo nuomone, politinės mitologijos gyvybingumas priklauso ir nuo vykstančių šiuolaikinių procesų. Pavyzdžiui, rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės dėka šiuolaikinė visuomenė atrado barokinę Lietuvą, Abiejų Tautų Respublikos didikus.
„Tokiu būdu atsiranda nauji herojai: ir Žygimantas Augustas senasis, ir Žygimantas Augustas jaunasis. Galbūt jie nėra labai žinomi dabar, bet gali tokiais tapti, jeigu apie juos bus statomi filmai, rašoma literatūra“, - teigė G. Mažeikis.
Kodėl Lady Gaga netaps mitu?
Politologas sako, kad jam įdomiausia ne tiek mito turinys, kiek mitologizavimo procesas. Pasak G. Mažeikio, tam tarnauja ir politinės institucijos, lemiančios, kas atsidurs mokyklų vadovėliuose, ir visa kūrybinė industrija, kurianti filmus, leidžianti romanus bei kompiuterinius žaidimus. Mito atsiradimui įtakos turi ir folkloras, religinių institucijų formuojami naratyvai.
Klausiamas, ar įmanoma keisti mitų pobūdį ir, tarkime, Jogailą įtvirtinti kaip teigiamą herojų, G. Mažeikis teigė, jog mitų kitimas gali vykti, bet tam reikia gana daug pastangų.
„Mitologijos kitimas dažnai nepriklauso, ko noriu aš ar jūs, o nuo to kaip veikia šiuolaikinės industrijos. Turiu omenyje, romanus, filmus ir panašiai. Pakanka kelių įkvepiančių filmų - ir nuomonė apie Jogailą gali keistis“, - teigė G. Mažeikis.
„Tai priklauso nuo to, kaip veikia istorijos institutai, kokios kuriamos televizijos laidos, nuo to, kas įtraukiama į vadovėlius, nuo to ką rašo spauda, apie ką kalba DELFI“, - pridūrė mokslininkas.
Pasiteiravus, ar pasaulinės pop žvaigždės gali pretenduoti į tokius mitologinius herojus, G. Mažeikis teigė, kad tai nelygiaverčiai dalykai, nes daugeliui šiuolaikinių žvaigždžių trūksta intertekstualumo, tai yra sąsajų su kitais kontekstais.
„Tai reiškia, kad galima tirti, kaip kunigaikščių mitologija buvo aiškinama tarpukariu, kaip ją suprato XIX amžiuje gyvenę apsišvietę miestelėnai ir kaimo gyventojai, kaip šią mitologiją aiškino XVII-XVIII amžiaus Lietuvos didikai, kaip jie skirtingai visa tai vizualizavo, kokius Vytauto ar Jogailos portretus tapė. Tai labai platus kontekstas. Todėl kokiai nors žvaigždei rungtis yra sunku“, - sakė G. Mažeikis.
Mokslininko teigimu, įvairūs dainininkai kaip Lady Gaga ar kiti viso labo gali virsti tik vadinamosiomis miestų legendomis ir sulaukti kur kas menkesnio susidomėjimo.
Įdomu: Atatiurko kultas Turkijoje
Kalbant apie asmenybės kulto egzistavimą, vienas ryškiausių ir Europai artimų pavyzdžių – Turkijos atvejis. Šioje šalyje Mustafa Kemalis Atatiurkas laikomas moderniosios Turkijos kūrėju, o pagalba jo autoritetui yra nekvestionuojamas dalykas, įtvirtintas net įstatymuose. Atatiurko – turkų tėvo – pavardę jam suteikė parlamentas.
Turkijoje nuo 1951 m. galioja įstatymas, kuriuo saugomas Atatiurko atminimas. Tai reiškia, kad bet kas užgauliojęs M. Kemalį ir įžeidęs jo atminimą gali būti įkalintas nuo vienerių iki trejų metų. Turkijoje baudžiama ir už Atatiurko statulų, monumentų ar paveikslų išniekinimą, išterliojimą, sulaužymą ar sunaikinimą bei raginimą tai padaryti.
Pavyzdžiui, „The Guardian“ rašė, kad žinomas turkų profesorius Atilla Yayla, dėstantis Didžiojoje Britanijoje, savo gimtojoje šalyje buvo nuteistas penkiolikai mėnesių kalėjimo už tai, kad vienoje konferencijoje pasakė nuomonę, esą vienašališkas Atatiurko Respublikonų liaudies partijos valdymas pirmaisiais Respublikos metais buvo tam tikrais aspektais regresyvus. Jo nuomone, užsieniečius taip pat gali trikdyti visur eksponuojamas Atatiurko portretas.