Toks uždavinys numatytas Vyriausybės parengtame Nacionaliniame pažangos plano (NPP) projekte, kuris laikomas svarbiausiu ateinančio dešimtmečio dokumentu. Vis dėlto dabartinė situacija rodo, jog pajamų nelygybė mūsų šalyje ne tik kad praktiškai nemažėja, bet ir ilgą laiką ir didėjo.
Be to, lieka neaišku, kokiomis priemonėmis Lietuva mažins atotrūkį tarp turtingųjų ir vargstančių, todėl ekonomistai skeptiški – pajamų nelygybės mažėjimas gali likti tik nepasiekiama svajone. Be to, karštligiškas siekimas mažinti pajamų netolygumus šalies viduje esą gali turėti ir tragiškų pasekmių, lemiančių Lietuvos atsilikimą nuo Vakarų Europos.
Tuo tarpu skurdo srityje dirbančioms nevyriausybinėms organizacijoms nerimą kelia ir kitas aspektas – už šio rodiklio mažinimą atsakinga institucija paskirta tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), kuri esą nė neturi reikiamų įrankių padėčiai keisti. Rengiant dokumentą specialistai reikalavo prie šio uždavinio numatyti ir Finansų ministerijos atsakomybę, tačiau jų balsas, panašu, taip ir pasiklydo Vyriausybės koridoriuose.
Nori įspūdingų pokyčių
Pajamų nelygybė ES šalyse matuojama pagal kelis rodiklius. Vienas jų Gini indeksas, kuriame 0 reiškia absoliučią lygybę, t.y., kad visi namų ūkiai šalyse gauna vienodas pajamas, o 100 proc. – absoliučią nelygybę, t.y., kad vienas namų ūkis gauna visas šalies pajamas. Gini indeksas Lietuvoje 2018 m. buvo 34,2 proc.
Kaip rašoma NPP projekte, pagal šį koeficentą 2017 m. Lietuva užėmė 27 vietą ES. Tame pačiame dokumente iškeltas tikslas iki 2030 m. pakilti devyniais laipteliais ir pasiekti 18 vietą.
Kitas pajamų nelygybę šalyje matuojantis rodiklis yra 80/20. Jis rodo, kiek kartų 20 proc. vargingiausių šalies namų ūkių metinės pajamos skiriasi nuo 20 proc. turtingiausių namų ūkių. 2018 m. Lietuvoje šis skirtumas buvo 7,1 karto, o per dešimtmetį jį užsibrėžta sumažinti iki 5 kartų.
„Lietuvos tendencijos nuo 2012 m. buvo blogėjančios, t. y. 2012–2017 m. laikotarpiu šio koeficiento reikšmė išaugo nuo 5,3 iki 7,3. Tačiau paskutiniaisiais metais padėtis stabilizavosi ir pradėjo gerėti, nors pokytis kol kas nedidelis (koeficiento reikšmė sumažėjo nuo 7,3 iki 7,1)“, – rašoma NPP projekte.
Jungtinių tautų organizacija (JTO) dar prieš penkerius metus patvirtino 17 darnaus vystymosi tikslų. Tarp jų – ir nelygybės mažinimas. Kaip rašoma praėjusių metų darnaus vystymosi ataskaitoje, būtent nelygybės srityje padėtis Lietuvoje ne tik negerėja, bet ir stebimos blogėjančios tendencijos.
Lietuvos galimybėmis taip ryškiai sumažinti pajamų nelygybę abejoja ir ekonomistai. Kaip teigia Lietuvos banko vyriausioji ekonomistė Laura Galdikienė, norint pasiekti tokių rezultatų būtina ne tik numatyti konkrečias priemones, bet ir imtis esminių pertvarkų mokestinėje sistemoje. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad tokią galimybę Lietuva jau turėjo, tačiau ja nepasinaudojo.
„Mes galime išsikelti tikslą, kad Lietuva nuskris į mėnulį, bet jeigu nenumatome žingsnių, kaip to tikslo pasiekti, tai lieka tik svajonė. (..) Žvelgiant į tą momentą, kuris buvo galimas su mokesčių peržiūra, kuri vyko praėjusiais metais, mes būtume galėję turėti esminę mokestinę reformą. Ji nebuvo įgyvendinta, buvo tik tam tikras kosmetinis pasistumdymas, padalijimas milijardo milijonui.
Aš būčiau linkusi dvejoti, ar tą momentą mes vėl greitu metu turėsime, nes Lietuvos ekonominė situacija iš tiesų buvo labai tinkama įgyvendinti tokiems sudėtingiems mokestiniams pakeitimams. Žvelgiant į lėtėjančią pasaulio, greičiausiai, ir Lietuvos ekonomiką, artimiausius kelis metus aš sunkiai matyčiau politinės valios tokiems esminiams mokestiniams pakeitimams. Na, bet galbūt politikai nustebins“, – kalbėjo L. Galdikienė.
Kreipėsi į G. Nausėdą
Politikai tikrai nustebino Nacionalinį skurdo mažinimo organizacijų tinklą (NSMOT). Kaip pastebi tinklo direktorė Aistė Adomavičienė, tokius stulbinamus rezultatus nelygybės srityje Vyriausybė tikisi pasiekti problemą palikdama tik SADM atsakomybėje, kurios sprendimai visiškai priklauso nuo turimų finansų.
„Mes esame ES gale pagal nelygybės rodiklius ir mus ragina keisti mokesčių sistemą, tobulinti mokesčių ir išmokų sritį. Deja, kaip atsakinga institucija parinkta SADM, kuri realiai yra atsakinga tik už išmokas ir visą tą socialinės apsaugos organizavimą. Tuo tarpu už lėšas, kaip finansuoti šią sritį, turėtų būti atsakinga Finansų ministerija.
Kas mums atrodo visiškai akivaizdu, Vyriausybei, pasirodo, nėra visiškai akivaizdu. Mes skiriame dvigubai mažiau (lėšų socialinei apsaugai – Delfi) nuo BVP negu ES vidurkis. Mes skiriame apie 15 proc., kai ES vidurkis yra apie 30 proc. Mes smarkiai atsiliekame. Ir tai yra ne vien tik išmokos, tai yra ir paslaugos, kurių labai trūksta. Šių metų Europos Komisijos (EK) ataskaitoje apie Lietuvą labai aiškiai rašoma, kad trūksta slaugos ir socialinių paslaugų. Viena iš priežasčių yra būtent finansavimo trūkumas“, – apgailestavo A. Adomavičienė.
Nors rengiant NPP projektą tokius nuogąstavimus organizacija išsakė, į juos atsižvelgta nebuvo. Būtent dėl to organizacija kreipėsi į Gitaną Nausėdą bei Saulių Skvernelį su prašymu numatyti ir Finansų ministerijos atsakomybę siekiant iš esmės spręsti pajamų nelygybės problemą.
„Analizuojant EK ataskaitą akivaizdu, kad būtina atlikti esminius mokesčių ir išmokų pakeitimus, o įrankius tą padaryti turi tik Finansų ministerija. Esame įsitikinę, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyrimas atsakinga institucija už nelygybės mažinimą ir toliau išlaiko status quo , o tai yra nepateisinama turint omenyje tai, kad Lietuvos pajamų nelygybės rodikliai yra vieni iš aukščiausių ES“, – rašoma NSMOT kreipimesi.
Anot A. Adomavičienės, SADM neturi nei įrankių, nei galių kaip nors paveikti pajamų nelygybės rodiklį.
Karštligiškas tikslo siekimas gali prišaukti bėdų
Kad už pajamų nelygybės mažinimą turėtų būti atsakinga ne tik SADM, sutinka ir „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas. Vis dėlto, jo teigimu, progresiniai mokesčiai šioje srityje Lietuvai nebūtų panacėja.
„Gali apmokestinti progresiniais mokesčiais, gali labai dideliais apmokestinti. Graikai turi penkias pakopas, italai – šešias pakopas. Iš tų šalių mes juokiamės, jos kartais yra korumpuotos, pas jas pajamų nelygybė yra didelė, bet jos turi progresinius mokesčius. Turi viską ir netgi daugiau negu skandinavai, bet, matot, tai jiems nepadeda sumažinti pajamų nelygybės. Aišku, dėl kitų priežasčių, dėl korupcijos ir visa kita. Bet pas mus irgi yra ir korupcija, ir didelis šešėlis. Pas mus PVM nepriemoka siekia vieną milijardą“, – savo poziciją dėsto ekonomistas ir priduria, kad tokios „skylės Lietuvos finansuose keliolika ar keliasdešimt milijonų užkišti nepadės“.
Kaip teigia pašnekovas, progresinių mokesčių įvedimas neišsprendus šalyje šešėlio ir korupcijos problemų gali ne tik nepadėti mažinti pajamų nelygybės šalies viduje, bet ir didinti Lietuvos atsilikimą nuo Vakarų Europos.
„Net jeigu mes ir apmokestinsime nuo pakankamai žemo lygio, mes galime Lietuvai užkirsti kelią vytis Vakarų Europą. Pajamų nelygybė tarp Lietuvos ir Vakarų Europos turėtų būti prioritetas numeris vienas, o ne šalies viduje.
Šalies viduje sumažinti lengva. Čia kaip tas anekdotas apie Sknadinaviją ir Tarybų sąjungą. Susitinka, sako – kaip sekasi mažinti pajamų nelygybę? Skandinavai sako – gerai, pas mus jau beveik nebeliko skurdo. Sovietai sako – o, pas mus jau beveik turtingų nebeliko irgi gerai sekasi“, – juokavo Ž. Mauricas.
Pašnekovas stebėjosi, kad iki šiol pajamų nelygybė matuojama tik šalių viduje, tačiau neatkreipiamas dėmesys, kokia ji didelė tarp emigrantų ir gyvenančiųjų gimtinėje.
„Ką mes turėtume daryti pirmiausiai, tai sumažinti pajamų nelygybę tarp lietuvių, gyvenančių ir dirbančių Anglijoje, Airijoje, ir tarp lietuvių, gyvenančių Lietuvoje. EK kažkodėl to nevertina ir tai yra labai keista, nes yra bendra ES ir yra laisvas darbo jėgos judėjimas. Žmonės juda ten, kur didesnės algos. Jeigu mes nesumažinsime to atotrūkio, žmonės toliau emigruos. Lietuvos piliečių emigracija praeitais metais vis dar buvo neigiama“, – pastebėjo ekonomistas.
Ant žemiausio laiptelio – pensininkai
Lietuvos banko vyriausioji ekonomistė L. Galdikienė akcentavo, kad norint sumažinti pajamų nelygybę pirmiausiai reikia suprasti, kas atsiduria ant žemiausio laiptelio, tai yra, gauna mažiausias pajamas.
„Daugiausiai tai yra susiję su mažomis, menkomis skurdžiausiai gyvenančių žmonių pajamomis, t.y., pensininkų, socialiai remtinų žmonių, šeimų su mažais vaikais“, – dėmesį atkreipė ekonomistė.
Kad būtent šios grupės Lietuvoje patenka į didžiausią skurdo riziką, rodo ir statistiniai duomenys. Pagal skurdo rizikos rodiklį 2018 m. Lietuvoje daugiausiai gyvenančiųjų skurde buvo bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.).
Kaip rašoma NPP, Lietuvoje yra apie 800 tūkst. asmenų, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis.
„2017 m. 65 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis siekė 33,4 proc., ES vidurkis – 15 proc. Neįgaliųjų skurdo rizikos lygis taip pat yra vienas didžiausių ES. 2017 m. 35,1 proc. asmenų, kurių veikla dėl sveikatos sutrikimų buvo apribota, pateko į skurdo riziką, ES vidutinis šios grupės skurdo rizikos lygis siekia 20,5 proc.“, – statistiniai duomenys cituojami dokumente.
Kad su didele pajamų nelygybe glaudžiai susijusios mažos pensijos, antrina ir Ž. Mauricas. Jo teigimu, suprasti, kas sudaro 20 proc. neturtingiausių šalies gyventojų, kurių padėtis ir vertinama matuojant pajamų nelygybę, nėra sudėtinga.
„20 proc. nėra labai daug. Pas mus pensininkai sudaro daugiau nei 20 proc. visų gyventojų, jų vidutinė pensija nėra labai didelė, nesiekia 400 eurų. Ypač moterų pensijos yra labai mažos dėl sistemos spragų, čia akmuo į „Sodros“ daržą, kartais nesiekia 200 eurų. Kita kategorija yra būtent asmenys, gyvenantys regionuose, jau ilgą laiką neturintys darbo. Lietuvoje nedarbo lygis regionuose yra pakankamai aukštas ir Lietuvoje bendrai jis dar yra virš 6 proc., kas yra vienas aukščiausių rodiklių visoje Europoje. Čekijoje pajamų nelygybė labai mažai, bet nedarbo lygis ten 2 proc.“, – apie situaciją kalbėjo Ž. Mauricas.
Pasak pašnekovo, problemos sprendimas būtų labai paprastas, jei Lietuva galėtų staigiai ir labai daug pakelti senatvės pensijas.
„Jeigu mes padidiname pensijas 50 proc., mes iš karto sumažiname (pajamų nelygybę – Delfi), turbūt skirtumas būtų netgi šiek tiek mažesnis negu 5 kartai. Klausimas, ar mes galime taip padaryti, turėdami tokią demografinę situaciją. Lietuva yra sparčiausiai senstanti šalis Europoje, po dešimties metų mes būsime antri po italų pagal vidutinį amžių, jeigu, be abejo, drastiškai nepasikeis imigracijos srautai. Tai iš tiesų Lietuvai bus pakankamai sudėtinga tą planą įgyvendinti“, – teigia jis.
Ž. Mauricas įsitikinęs, kad tai yra viena priežasčių, kodėl Lietuva ir ateityje bus tarp šalių, turinčių didesnę pajamų nelygybę. Jo teigimu, sėkmingai su šia problema kovojančiose šalyse pensininkai turi įvairių pajamų šaltinių, ne tik valstybės paramą, kaip šiuo metu yra Lietuvoje.
Kol bus dvi Lietuvos, bus ir atskirtis
Be to, anot Ž. Maurico, net ir padidinus socialines išmokas problema iš esmės neišsispręstų, o tiesiog sulėtėtų atskirties didėjimas. Ekonomistas atkreipė dėmesį, kad mažos pensijos, kurių Lietuva staigiai ir reikšmingai padidinti negali, tėra viena pajamų nelygybės priežastis. Jis atkreipė dėmesį, kad lietuviai iš regionų toliau aktyviai migruoja į Vilnių ir tai taip lemia natūralų atskirties augimą tarp sostinės ir likusios Lietuvos.
„Viena priežastis yra, kad netolygiai vystosi šalies regionai. Kita yra kartų kaita – Lietuva ES išsiskiria kaip valstybė, kurioje didžiausias pajamas gauna 30-40 m. amžiaus gyventojai. Tuo tarpu, vyresni gyventojai gauna mažas pajamas.
Taip pat yra didelė atskirtis tarp vyrų, nes didelė jų dalis, ypač kurie dirba pramonės sektoriuje, statybų sektoriuje, susiduria arba su robotizacija, arba su imigrantų iš trečiųjų šalių konkurencija. Fundamentaliai nėra lengva sumažinti tą atsilikimą ir turbūt, jeigu Lietuvoje toliau kas savaitę ar kas mėnesį Kaune, Klaipėdoje dygs po vieną naują įmonę, o regionai to nedarys, tai tiek regioninė, tiek pajamų atskirtis toliau augs“, – niūriomis prognozėmis dalinosi Ž. Mauricas.
Ne kartą dėl prastų rodiklių socialinėje srityje Lietuvą linksniavusi Europos Komisija (EK) yra išskyrusi šias, pajamų nelygybės didėjimą lemiančias priežastis: didelius žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumo skirtumus, ribotą mokesčių sistemos progresyvumą bei nepakankamą socialinės apsaugos sistemos adekvatumą. EK taip pat pabrėžia, jog Lietuvos mokesčių lengvatų sistemos priemonėmis nelygybė mažinama mažiau veiksmingai negu kitose Europos Sąjungos šalyse.