Kaip teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė, pirmoji emigracijos banga Lietuvą ištiko iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo, kai šalis atvėrė savo sienas.
Po to laiko judėjimas tik laisvėjo, o dabartinis užsidarymas buvo beprecedentė situacija. Anot profesorės, gegužės 4 d. atidarytos sienos taip pat gali lemti dalies tautiečių išvykimą.
„Manau, kad tai turės efektą. Galbūt ne visai tokį pat. Ketvirtoji banga, kai žmonės pradėjo išvykti nuo 2015 m., sumažėjo. Mes matome tendenciją, kad išvykstančiųjų skaičius pradėjo mažėti 2018-2019 m., tačiau dabartinė situacija tikriausiai lems penktąją emigracijos bangą, nes vėl išaugs ir jau auga nedarbo lygis, prarandamos darbo vietos.
Kokia buvo trečioji banga, po ekonominės krizės? Darbo netekę žmonės ieškojo galimybės išvykti į užsienį. Žinoma, dabar galbūt bus pasirinktos kažkurios kitos šalys priklausomai nuo galimybių ir nuo to, kiek siautės koronavirusas visame pasaulyje ir ypač Europoje“, – laidoje Delfi 11 kalbėjo V. Kumpikaitė-Valiūnienė.
Vis dėlto profesorė abejojo, kad emigracijos banga prasidės staigiai. Jos teigimu, tai greičiausiai pasimatys prasidėjus šildymo sezonui, nes šis laikotarpis žmonėms būna finansiškai sudėtingesnis.
„Iš tikrųjų ta banga prasidės. Manyčiau, kad ji prasidės rudeniop, ir galbūt 2021 m., jeigu jiems nepavyks susirasti darbų ir jeigu žmonės matys, kad jiems nepavyksta išgyventi. Vasarą turbūt vienokiu ar kitokiu būdu dar bus galimybė rasti darbą Lietuvoje, tačiau vėliau tai gali tapti vis sudėtingiau, ir šitai paskatins emigraciją“, – prognozavo pašnekovė.
Įsidarbinti užsienyje nebebus taip paprasta
Ilgą laiką lietuviai geresnio gyvenimo ieškoti vyko į Jungtinę karalystę, ją rinkdavosi kone pusė visų išvykstančiųjų. Vis dėlto, pastebi Socialinių tyrimų centro direktorius Bogulavas Gruževskis, Didžiojoje Britanijoje įsidarbinti taip lengva, kaip buvo prieš dešimtmetį, nebebus. Ir ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl „Brexito“.
„Aš manau, kad viskas bus daug sudėtingiau. Pirmiausia, aišku, išlieka emigracijos poreikis. Aukštas nedarbo lygis ir pajamų trūkumas tikrai skatins žmones išvykti, tačiau išvykti jau nebus taip paprasta.
Čia turiu pasakyti tris pagrindinius probleminius klausimus, kurie iškyla dabartiniam emigrantui. Pirma, pandemija palietė visą pasaulį. Ką ji padarė? Sugriovė faktiškai pagrindinių emigrantų traukos sektorių stabilumo būseną. Pirmasis sektorius yra viešbučiai (...), restoranai, maitinimo įstaigos ir visa turizmo erdvė.
Antras lygmuo tai yra statybų sektorius, kur save surasdavo irgi labai daug žmonių, ypač į užsienį išvykusių pirmą kartą. Šis sektorius taip pat neigiamai paveiktas ekonomikos smukimo, tad sumažėjo ir jo trauka.
Emigrantams iš Lietuvos, aišku, dar labai svarbu „Brexitas“. Didžiosios Britanijos kontekste aktualu tarptautinių kompanijų pasitraukimas iš Jungtinės Karalystės, kur darbą surasdavo labai daug jaunimo. Ypač tie, kurie baigdavo mokslus Didžiojoje Britanijoje. Faktiškai šiandien ši sritis sumažėjo“, – įžvalgomis dalijosi profesorius.
Kad kol kas įsidarbinti užsienyje šansai maži, patvirtina ir darbo paieškos portalo „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė. Anot jos, turizmo sektoriuje užsienyje dabar neieškomas nė vienas darbuotojas, o didžiojoje dalyje šiuo metu aktyvių skelbimų nurodyta, kad tai – darbo pasiūlymas po karantino.
„Darbo pasiūlymų dirbti užsienyje tikrai žymiai mažiau. Įprastai balandžio mėnesį būdavo didžiausi srautai, didžiausias kiekis tų trumpalaikių, sezoninių darbų. Kryptys buvo ir pietų šalys, tai susiję su turizmu, Vakarų Europa – žemės ūkis, statybos, inžinerija, gamyba, ir šiaurės kryptis, Skandinavija, čia darbo pasiūlymai daugiausia susiję su statybomis.
Per šią pandemiją mes matome, kad būtent tose pietų šalyse, kurios labiausiai nukentėjo, turizmo sektoriuje darbo pasiūlymų šiuo metu neturime nė vieno. Vakarų šalyse – Vokietijoje, Olandijoje – daugiausia darbo pasiūlymų, nors jų tikrai daug mažiau nei pernai, yra žemės ūkyje, gamyboje, šiek tiek – prekybos, transporto srityje. Dažniausiai įmonės kalba apie tai, kad šie darbo pasiūlymai arba šios darbo vietos bus aktualu pokarantininiu laikotarpiu“, – apie dabartinę situaciją kalbėjo R. Karavaitienė.
Jos teigimu, vienintelė šalis, kur įsidarbinti galima dabar, nelaukiant karantino pabaigos, – Skandinavija. Kaip pavyzdį pašnekovė pateikė Švediją, kuri ir toliau bando atsivilioti aukštesnės kvalifikacijos specialistų iš įvairių šalių.
Viskas priklausys nuo nedarbo lygio
Kaip teigia V. Kumpikaitė-Valiūnienė, kol kas anksti prognozuoti, kiek gyventojų gali pasirinkti emigraciją, tačiau išlieka tikimybė, kad išvykstančiųjų kreivė bus panaši, kokią matėme 2010 m.
„Kol kas labai sunku prognozuoti, kokie tie skaičiai, bet augimas tikrai bus matomas. Ar ta penktoji prognozuojama banga pasieks trečiosios lygį, kuris buvo tikrai didžiausias, – 2010 m. išvyko beveik 100 tūkst. Lietuvos gyventojų, sunku pasakyti. Tai taip pat priklausys nuo nedarbo lygio, bet kreivė, manyčiau, bus panaši. Didėjant nedarbo lygiui didės ir emigrantų skaičius.
Žinoma, dabar pati situacija kažkiek kitokia, nes priklauso nuo to, ar šalys priims, kokias sąlygas jos sudarys. Jau dabar matome tam tikrus pavyzdžius, Vokietija jau dabar priima imigrantus į savo šalį, iš Rumunijos jau vyksta žemės ūkio darbininkai, kurie padėtų sodinti, vėliau – nuimti derlių“, – laidoje kalbėjo profesorė.
Paklausta, kokia tikimybė, kad dėl karantino iš užsienio sugrįžę emigrantai pasiliks Lietuvoje, KTU profesorė tikino, kad viską lems situacija darbo rinkoje.
„Manyčiau, kad tai priklausys nuo galimybės pasilikti ir įsidarbinti Lietuvoje. Kadangi dalies įmonių darbas Lietuvoje taip pat buvo sustojęs, tai gali būti didelis iššūkis. Mano galva, jei valstybės, kuriose žmonės dirbo anksčiau, sugrįš į savo senąsias vėžes ir vėl bus darbuotojų poreikis, didelė tikimybė, kad jie išvyks atgal į tas valstybes. Juolab kad yra dalis žmonių, kurie, sakykime, išvyko paskubomis, paliko visus savo daiktus, gyvenamąjį būstą, tik su kvietimu grįžo į Lietuvą. Taigi jie tikrai turi tikslą, kai atsidarys sienos ((...) nelygu, kokios tai valstybės, kokia ten dabartinė situacija), grįžti į tas valstybes“, – sakė V. Kumpikaitė-Valiūnienė.
Kol kas gerų įsidarbinimo perspektyvų nežada ir Lietuvoje augantis nedarbo lygis. Kaip anksčiau skelbė Eurostatas, vien per kovą nedarbo lygis išaugo 0,5 proc. punkto ir buvo pasiekęs 7,1 proc. Balandžio pabaigoje darbo neturinčių asmenų dar padaugėjo, ir nedarbo lygis šalyje pasiekė 11,1 proc., kitaip tariant, darbo neturėjo beveik 200 tūkst. lietuvių.
„Manau, kad gegužės mėnuo dar bus neigiamas ir nedarbo lygis atitinkamai turėtų augti tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Iš kitos pusės, jau po truputį atsigauna mūsų sektoriai. Trumpai atsakant, gegužę dar turėsime nedarbo prieaugį, bet jau atitinkamai didės ir laisvų darbo vietų skaičius. Manau, bus tokios dvi tendencijos, bet nedirbančių skaičius augs sparčiau“, – prognozavo B. Gruževskis.
Jis taip pat pridūrė, kad, jei Lietuva iki karantino grįžtantiems ir jiems privilioti į Lietuvą skyrė didelį dėmesį, šiuo laikotarpiu reemigrantai buvo pamiršti.
„Jeigu jūs klausiate dabar, karantino ir pandemijos kontekste, kiek aš stebėjau Vyriausybės veiksmus, tai, man atrodo, šitam klausimui visiškai nebuvo skirta dėmesio. Fiziškai nebuvo laiko, čia daugiau buvo gaisrų gesinimas – medicina, sanitarinės sąlygos ir pan.
Anksčiau buvo siekiama maksimaliai padidinti grįžimo patrauklumą, tam buvo numatytos ir finansinės priemonės, tačiau dabar, esamu laikotarpiu, man atrodo, šie žmonės negavo tinkamo dėmesio. Galime sakyti, kad padaryta buvo labai mažai“, – teigė profesorius.