Sursko Lytovskė yra nutolusi vos 20 km nuo milijoninio Dnipro miesto ir yra įsiskūrusi abipus kelio, einančio į Zaporižią. Pro kaimą teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas todėl, kad šis 134 km Dnipro upės intakas daug kur teka per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų gylio.
Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos II įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei irgi pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Lytovskė.
Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 m. Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina Feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, kad carienė Jekaterina II nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmonės iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Iš tiesų 1795 m. buvo perkelti vien Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovnos kaimo gyventojai – ten veikusio šilko bei medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis, iš viso 1 tūkst. 792 žmonės. Kadangi Maskvoje Baltarusijos gyventojai pagal seną įprotį buvo vadinami „litvinais“ – slavišku žodžiu, apibūdinusiu LDK gyventojus, naujai įkurtam kaimui irgi prigijo šis žodis.
Perkeltiesiems iš Dubrovnos buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmus ketverius metus išmirė du trečdaliai iš 1 tūkst. 792 atvykėlių. Fabrikas po keturiasdešimties metų buvo uždarytas, nes dėl valdininkų aplaidumo ir nuolatinių vagysčių dirbo nuostolingai, tad buvo nuspręsta, kad valstybei pigiau atsieis armijos aprangą užsakyti pas privačius gamintojus.
Vėliau kaime jokių naujų fabrikų neatsirado, bet jo gyventojai lengvai rasdavo darbą Dnipre, kuris sparčiai vystėsi. Sovietmečiu Sursko Lytovskėje buvo įkurti šeši kolūkiai, kurie vėliau susijungė į vieną, o kaime atsirado vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai.
Dabar kaime gyvena per 20 tautybių žmonės, ir jis yra labiau rusakalbis negu aplinkiniai. Mat gretimuose kaimuose sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška. „Tokia buvo Maskvos politika – į Dnipre statomas gamyklas kvietė darbuotojus iš SSRS respublikų bei skatino rusų kalbą, o ukrainiečių šneką pašiepiamai vadino tamsuolių“, – gatvėje pasakė vienas vyras, nepanoręs prisistatyti.
Kad Sursko Lytovskės dar laukia rimtas derusifikavimo ir desovietizavimo etapas, įsitikinau pavaikščiojęs pagrindine Centrine miestelio gatve. Ant dalies namų greta naujų pavadinimo tebekabo senos lentelės su užrašu „Lenino gatvė“, ir tai vietiniams nerėžia akių net vykstant tretiems didelio masto karo metams. Kaimo žmonių nepykdo ir didžiulis paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui bei šalia jo esančios raudonos žvaigždės, nors Vakarų Ukrainoje visi tokie paminklai per karą buvo nugriauti.
„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik dalį istorikų, bet ir turistus, kurie teiraujasi apie lietuvius, nors iš tiesų mūsų ainiai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes jau nebe, nors kasdienėje šnekoje vartojame nemažai baltarusiškų žodžių, dėl ko gretimų kaimų gyventojai mus toliau vadina „litvinais“ arba „litovcais“, – pasakė seniūnijos socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.
„Gaila, kad mano dėdė po insulto ir medikai neleidžia jo varginti, nes jis parašė knygą apie kaimą ir daugiausia iš visų žino jo istoriją“, – tvirtino seniūnijos administratore dirbanti Svetlana Ivanova. Moteris patarė išsamesnės informacijos paklausinėti bibliotekoje.
Ten patekau į choro „Sveikatėlė“ repeticiją ir buvau pavaišintas tortu, nes viena dainininkių šventė gimtadienį. Choro vadovė Valentina Šulgina pasakė, kad dauguma dainininkų yra pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos nebemoka. Prasitarė ir tai, kad prasidėjus karui pakeitė repertuarą ir nebedainuoja baltarusiškų ir rusiškų dainų.
Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninės personalas, todėl jis ir toliau vadinasi „Sveikatėlė“, nors medikų jame liko nedaug. Dainininkės papasakojo, kad sovietmečiu jų kaimas buvo užmezgęs glaudžius draugiškus santykius su Dubrovnos kaimu Baltarusijoje, iš kurio „lietuviai“ esą prieš 230 metų ir buvo čia atkelti.
Choras ir kaimo vadovai vyko į tarptautinį folkloro festivalį Dubrovne, o pastarojo vadovai Sursko Lytovskės mokyklai padovanojo dirbtinės dangos sporto aikštelę. „2014 metais vėl turėjome vykti ten į festivalį, bet prasidėjęs karas tarpusavio ryšius sugadino, o dabar visiškai nutraukė, nes Minskas talkina Maskvai“, – kalbėjo viena chorisčių.
Nuo sostinės Kyjivo iki fronto linijos Donecko regione yra 650 km, o nuo Dnipro jau tik 200, todėl Dnipras kare turi svarbią strateginę reikšmę – per jį į frontą vyksta kariai, vežama ginkluotė, čia yra gabenami rimtam gydymui sužeistieji. Dnipras nėra apšaudomas taip dažnai, kaip Charkivas, tačiau priešo raketos čia atskrenda beveik kas savaitę, o kelios sprogo ir Sursko Lytovskėje.
Laimei, jos tik apgriovė namus, tačiau niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Tačiau kapinėse jau yra palaidota keliolika frontininkų, mat dėl pigesnių kainų čia artimuosius dažnai laidoja dnipriečiai. Paskutinis palaidotas karys, vietos gyventojas, žuvo, bet ne fronte, o grįžęs iš ten po sunkių sužeidimų ir tapęs iš dalies neįgaliu. Šeimoje vyras elgėsi ne visai adekvačiai, o tą lemtingą vakarą apsibaręs su žmona ir mama susisprogdino su granata, kartu sugriaudamas ir dalį sodybos.
Per karą kaime gyventojų oficialiai nesumažėjo, vis dar yra keturi tūkstančiai, tačiau keli šimtai išvyko, bet į jų vietą atsikraustė 350 pabėgėlių iš pafrontės kaimų kaimyniniame Donecko regione.
Į frontą iš Sursko Lytovskės yra išvykę keliasdešimt vyrų, tris iš kurių – du sūnus ir žentą – išlydėjo 73 metų pensininkė Aleksandra Vovk. Prie savo namo miestelio centre kelkraštyje ant staliuko vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti moteris, pamačiusi lietuviškus mano mašinos numerius, dėkojo Vilniui už paramą ir pasigyrė užauginusi sūnus patriotus. Pasakė, kad 37 metų Sergejus kovose dalyvauja dar nuo 2014 m., o keturiolika mėnesių vyresnis Saša – nuo 2022-ųjų vasario. Šių paskatintas netrukus į frontą išvyko ir vienos iš trijų seserų vyras Romanas.
„Visos mano mintys apie fronte kovojančius sūnus, dėl jų pergyvendama ir rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių ir širdis ima drebėti iš nerimo, tada griebiu popierių ir kloju savo jausmus, nors iki karo buvau sukūrusi vos kelis eilėraščius. Rašau apie motinos meilę vaikams, apie didvyrius tėvynės gynėjus ir tokius, kuriuose peikiu Rusijos carą Putiną bei raginu mūsų žmones padėti frontui ir tikėti pergale“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė sakė jaunystėje mėgusi skaityti knygas, tačiau vėliau tam nebuvo laiko, augino vaikus, dirbo veterinare kolūkyje, prižiūrėjo savo ūkį. „Sūnūs teigia, kad nebuvo sužeisti, gal meluoja, o gal ir ne, svarbiausia gyvi, eilėse jiems to ir linkiu, o Putinui siunčiu mirties prakeiksmus“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė gyrėsi, kad eiles deklamuoja per kaimo šventes ir pasiūlė pasiklausyti kelių eilėraščių. Kaimo poetė išsidavė, kad vienas mėgstamiausių jos sukurtų posmelių yra šis: „Abu mano sūnūs išėjo kovoti / Mūsų šaunią Ukrainą nuo orkų ginti / Vienykis, Ukraina, neklūpok ant kelių / Putinas nevertas tavo ašarų.“