Aleksandras: labai stengiuosi, bet sunku
Aleksandras Lelikovas dirba Klaipėdos vaikų ligoninės Reanimacijos–intensyviosios terapijos skyriuje. „Mums labai pasisekė, – sako skyriaus vedėjas Linas Mikelis . – Aleksandras nuostabus gydytojas ir žmogus. Kuo daugiau tokių, gali visa Ukraina atvažiuoti pas mus, jeigu tokie atvažiuoja.“ L. Mikelio teigimu, šiuo metu gydytojų apskritai trūksta, o gerų – ypač. Tad Klaipėdos vaikų ligoninei pasisekė.
Iš viso vaikų ligoninėje šiuo metu dirba trys gydytojai iš Ukrainos, viena iš jų – Aleksandro žmona.
Aleksandras pasakoja, kad jau suspėjo nusiraminti po patirtų išgyvenimų ir priprasti naujoje vietoje, tačiau dabar neramu, ar suspės išmokti lietuvių kalbą. Jis lanko lietuvių kalbos kursus, tačiau nėra lengva. Jau daug ką supranta, bet kalbėti labai sunku. „Aš anksčiau niekada nesimokiau kalbų, o ir amžius mano... Sunku įsiminti naujus žodžius. Be to, labai trūksta laiko“, – teisinasi gydytojas.
Aleksandras į Lietuvą atvažiavo iš okupuotos Ukrainos zonos – Naujosios Kachovkos. Dabar ši vieta žinoma dėl susprogdintos elektrinės. Jis ten dirbo intensyviosios terapijos skyriuje. Aleksandras pasakoja, kad prasidėjus karui kurį laiką dar bandė prisitaikyti, bet paskutinis lašas buvo tada, kai pradėjo ukrainiečius gydytojus, ypač chirurgus, imti į rusijos kariuomenę. „Jei ką nors ne taip pasakydavai ar pažiūrėdavai – 6 dienoms uždarydavo į rūsį“, – prisimena A. Lelikovas. Jis pasakoja apie oblavas – kareiviai bet kada galėjo įsiveržti su automatais į ligoninę, net į namus. Tikrino, ar nėra ligoninėje „ne tų“.
„O mes pagalbą turime suteikti visiems“, – sako Aleksandras. Į intensyviosios terapijos skyrių patekdavo sužeistieji – ir rusai, ir saviškiai. Teko gudrauti, kad nepastebėtų... „Jaunos merginos drabužius sudeginom, kad nematytų okupantai. Nešė gydytojai savo rūbus iš namų...“ – prisimena A. Lelikovas. Jo teigimu, situacija darėsi nepakeliama – nuolatiniai apšaudymai, bombardavimai, kiekvieną kartą eidamas į darbą bijojo – liks gyvas ar ne. Ir taip 180 dienų. Miegodavo po keletą valandų. O dirbti reikėjo – ligonių nepaliksi. Aleksandras pasakoja, kad išgyveno nežmonišką stresą. Dėl to jo sesuo patyrė insultą ir tapo neįgali. Atvykęs į Lietuvą savaitę miegojo.
Aleksandras Lietuvą pasirinko atsitiktinai – iš pradžių ieškojo darbo Ukrainoje, tačiau nepavyko rasti vietos abiem – ir jam, ir žmonai. Paskui pažįstami medikai, kurie pirmi čia atvažiavo, pakvietė ir juos. A. Lelikovas sako esąs dėkingas, kad čia, Lietuvoje, turėjo galimybę iš karto dirbti pagal specialybę: „Jūs mums duodate ne žuvį, kaip Vokietijoje, o meškerę. Taip daug lengviau prisitaikyti.“
Jis labai stengiasi kalbėti lietuviškai – moka medicininius terminus, gali paklausti svarbiausių dalykų: „kuo skundžiatės, ar skauda, ar yra temperatūros“ ir pan., supranta, kas jam sakoma. Kai ko nors nežino ar situacija sudėtingesnė, padeda kolegos. O pagalbos reikia, nes visa dokumentacija – tik lietuvių kalba. Aleksandras labai jaudinasi, kad ne viską gali aiškiai pasakyti ir daug kartų dėl to atsiprašo, tad su nepalankiu pacientų požiūriu nė karto nesusidūrė.
Aleksandro vadovas nemato problemos dėl to, kad jis mažai moka lietuviškai. „Jam galbūt sunku, bet aš matau, kokią pažangą jis daro. Tam ir esam kolektyvas, kad padėtumėm ten, kur kitiems kolegoms sunku. Lietuvių kalba – viena sunkiausių pasaulio kalbų. Mes patys nežinom, kaip gražiai lietuviškai kalbėti. Viskas gerai, kad reikalaujame mokėti kalbą, bet galime ir daryti kažkokias nuolaidas“, – L. Mikelis mano, kad į reikalavimus mokėti kalbą reikėtų žiūrėti lanksčiai.
Aleksandras sako apie ateitį negalvojantis. Žinoma, norėtų kada nors grįžti į Ukrainą. Bet dabar, po Kachovkos tragedijos, viskas pasidarė dar sunkiau. Viskas ten užnuodyta. Kiek metų reikės, kol viskas atsistatys? O ir Zaporižios elektrinė netoli... Gydytojo teigimu, ten likę kolegos pasakoja, kad situacija baisi: nuolat apšaudoma, dažnai dingsta internetas, neįmanoma susisiekti su žmonėmis. A. Lelikovas susitaikė, kad teks kurti gyvenimą Lietuvoje, tad natūralu, kad reikės išmokti ir kalbą. Tačiau, jo manymu, terminas galėtų būti ilgesnis.
Svetlana: jei nori gyventi šalyje, turi priimti jos taisykles
Svetlana Stepanenko augina dvejų metų sūnelį, tačiau viską spėja, planuoja netrukus pradėti dirbti. Ji, kaip ir daugelis kitų ukrainiečių, iš pradžių manė, kad Lietuvoje ilgai neliks – pusė metų, ir važiuoja namo. Tad ir kalbos mokytis nebuvo didelio poreikio. Tačiau susiklostė kitokios aplinkybės, vis labiau aiškėja, kad gali tekti čia pasilikti ilgai, taigi, ir mokytis kalbos vis didesnis poreikis.
„Jei esate šalyje metus, jūs esate svečias, kai jau 2 ir 3 metus, tai jau antrieji namai. Tai vadinasi integracija – atėjai į svetimus namus, būk malonus, išmok taisykles ir elkis padoriai, – mintimis dalijasi Svetlana. – Taip darau aš ir norėčiau, kad kiti elgtųsi taip pat. Aš nematau jokių problemų, kad reikia mokytis kalbos, ir to nebijau.“
Ji sako matanti daug žmonių, kurie dejuoja, kad išmokti kalbą labai sudėtinga. Kai kurie jos pažįstami jos nesimoko dėl to, kad neplanuoja čia ilgai pasilikti. „Bet jeigu ir taip, jei netgi netrukus teks grįžti, vis tiek gerai smegenis pamankštinti. Negi sutrukdys kita kalba?“ – svarsto moteris. Pati Svetlana lietuvių kalbos sako norinti išmokti greičiau ir dėl to, kad jai nepatinka kalbėti rusiškai, tačiau šiuo metu tai vienintelis ryšys su kitais žmonėmis.
Moteris yra baigusi teisės studijas, turi magistro laipsnį. Ji dirbo teisėja, paskui – advokato padėjėja. Vėliau turėjo savo vaistinių verslą. Prasidėjus karui viską reikėjo mesti. Jei karas greit nesibaigs, Svetlana planuoja kurti karjerą Lietuvoje. „Man dabar 34 metai, būdama 36, 37, aš juk nepradėsiu gyventi iš naujo. Turėjau padariusi karjerą, vėl pradėti nuo nulio būtų labai sunku“, – sako S. Stepananko. Dabar jai siūlo pardavimų vadybininkės darbą internetinėje parduotuvėje. Ji džiaugiasi – tai sritis, kur ji gali panaudoti visus savo gebėjimus. Svetlana labai dėkinga Lietuvai, kad atvėrė duris, sudarė galimybes ukrainiečiams dirbti. O ir vaikas lanko darželį. Dabar jis rusiškai kalbančiųjų grupėje, bet nuo kitų metų Svetlana planuoja jį pervesti į lietuvišką grupę.
Ji kol kas sako nematanti jokių galimybių grįžti į Ukrainą. Pasak Svetlanos, jos tėvai, pas kuriuos ji buvo apsistojusi, kai prasidėjo karas, gyvena prie Sumų, vos už 10 kilometrų nuo rusijos sienos. Ta vieta buvo viena pirmųjų, kurią apsupo ir bombardavo. „Dvi savaites su vaiku gyvenome rūsyje. Buvo dar žiema, šalta. Tik po dviejų savaičių buvo atverti pirmieji koridoriai išvažiuoti“, – prisimena moteris.
Tuo metu Svetlana nusprendė niekur nejudėti, nes ir tas koridorius buvo apšaudomas, bet vėliau pamatė, kad likti neįmanoma. „Nusprendžiau, kad rūsyje nesiruošiu mirti. Bent jau žinosiu, kad viską padariau. Svetlana pasakoja, kad išvažiavo savo automobiliu, įsisodinusi dešimties mėnesių kūdikį. 16 valandų per visą Ukrainą teko važiuoti tarp degančių tankų ir sprogimų garsų. Ir dabar, paskambinusi tėvams, kurie liko Ukrainoje, nes prižiūri močiutę, girdi sproginėjančias bombas. Tad puikiai supranta, kad kol kas grįžti nėra kur. Teks prisitaikyti čia. „Po truputį mokytis lietuvių kalbą nusprendžiau pavasarį. Radau nemokamus kursus Tautinių bendrijų namuose, išklausiau juos, gavau pažymėjimą“, – pasakoja Svetlana. Jos manymu, išmokti kalbą B2 lygiu nėra labai sudėtinga. Kitas klausimas – ar yra tęstinumas, ar valstybė padės mokytis aukštesniu lygiu?
Viktorija: žmonėms trūksta informacijos apie mokymus
Viktorija Romanovskaja sako, kad jos pažįstami ukrainiečiai labai nerimauja dėl reikalavimų mokėti lietuvių kalbą. Nerimą sukėlė Migracijos departamento atsiųstas laiškas, primenantis, kad netrukus dirbantiems žmonėms bus privaloma mokėti lietuvių kalbą. „Girdėjome kalbos inspektorių sakant, kad pradės tikrinti darbdavius ir reikalauti kalbos mokėjimo sertifikatų. O kaip tai bus daroma? Inspekcija vaikščios į visas įmones ir prašys pažymėjimo? O kas, jei nemokėsi kalbos? Tuomet atleis? Kuris darbdavys norės mokėti baudas? O juk taip sunkiai tą darbą gauname“, – nerimu dalijasi Viktorija.
Pasak jos, trūksta informacijos, kas bus, jei žmogus neteks leidimo dirbti – gal ir humanitarinės apsaugos nebeturės. Ar tai reiškia, kad negalės gyventi Lietuvoje? „Jei nepratęs humanitarinės, daugybei žmonių tiesiog reiks grįžti į kovojančią šalį“, – svarsto Viktorija. Jos teigimu, labai trūksta informacijos apie tai.
Viktorijos manymu, maždaug pusė Lietuvoje besiglaudžiančių ukrainiečių negalės įrodyti mokantys kalbą reikiamu lygiu. Dalis žmonių manė tuoj pat grįšiantys namo, dėl to neskubėjo mokytis kalbos. Be to, ne visi turi galimybę lankyti kursus, ne visi žino, kur jų ieškoti. O Užimtumo tarnybos rengiami mokymai anksčiau buvo skirti tik nedirbantiems žmonėms.
Pasak Viktorijos, Užimtumo tarnybos siūloma programa trunka 90, 120 valandų, ne visada yra galimybė tęsti mokslus, o per tokį trumpą laiką kalbos išmokti neįmanoma: „Esame labai dėkingi už valstybės pagalbą, bet norėtųsi kad būtų tęstinumas: išmokai iki B1, nori toliau – prašom... Kad žmogus galėtų dirbti pagal savo specialybę.“
Trečdalyje savivaldybių nėra galimybės mokytis lietuvių kalbos
Bendra.lt apklausė savivaldybes apie galimybę jose mokytis lietuvių kalbos. Iš 48 atsakymus pateikusių savivaldybių 12 paaiškino, kad nėra galimybės šiemet suaugusiesiems mokytis kalbos, 5 savivaldybės nurodė, kad nėra kalbos mokymo ukrainiečiams kursų poreikio. Taigi, beveik trečdalyje savivaldybių šiuo metu nėra galimybės mokytis lietuvių kalbos.
Tiesa, galima mokytis nuotoliniu būdu Užimtumo tarnybos organizuojamuose kursuose. Užimtumo tarnybos atstovė spaudai paaiškino, kad šiais metais iki lapkričio 1 d. per Užimtumo tarnybą lietuvių kalbos mokytis pradėjo 2222 ukrainiečiai, mokymo programas baigė 1289 asmenys. B1 lygiu – 11 asmenų, A2–B1 lygiu – 46 sveikatos sektoriaus specialistai. Lietuvoje šiuo metu dirba daugiau kaip 27,6 tūkst. ukrainiečių, įdarbintų nuo karo Ukrainoje pradžios ir dirbančių pagal darbo sutartis.
Tiesa, yra savivaldybių, kur mokymosi galimybių yra. Pavyzdžiui, Kupiškio rajono savivaldybėje lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams veda švietimo pagalbos tarnyba. 2022 m. 20 ukrainiečių baigė A1 lygio kursus. „Šiuo metu Kupiškio r. švietimo pagalbos tarnyba vykdo projektą „Pabėgėlių iš Ukrainos priėmimas ir ankstyva integracija“ ir organizuoja lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams. Projekto veiklos vykdomos birželio–lapkričio mėn. Užsiėmimai vyksta 1 kartą per savaitę po 2 val. Sudaroma galimybė seniūnijose gyvenantiems ukrainiečiams atvykti į kursus – organizuojamas pavėžėjimas. Šiuo metu lietuvių kalbos mokosi 12 ukrainiečių“, – informuoja…
Vilniaus miesto savivaldybėje Vilniaus mieste lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams ir kitų trečiųjų šalių piliečiams organizuoja suaugusiųjų mokyklos ir EDU Vilnius. Nuo Rusijos karo Ukrainoje pradžios lietuvių kalbos kursus Vilniuje baigė 1300 ukrainiečių.
Nuo 2023 m. kovo 1 d. iki gruodžio 31 d. Tauragės suaugusiųjų mokymo centre vyksta lietuvių kalbos kursai ukrainiečiams, finansuojami Tauragės rajono savivaldybės. Mokymuose dalyvauja dvi grupės: pradedančiųjų (11 asmenų) ir pažengusiųjų (9 asmenys) – po 2 akademines val. per savaitę.
Kalbos inspekcija: kalbai išmokti yra protingas terminas
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka, paklaustas, ar neplanuoja pratęsti reikalavimo mokėti kalbą laikotarpio, paaiškino, kad 24 mėnesių lengvatinį terminą nustatė Vyriausybė. „Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos (EFNIL) pateiktais duomenimis, tik vienintelėje Islandijoje nustatytas dar didesnis kalbos išmokimo laikotarpis nei Lietuvoje. Visur kitur jis yra trumpesnis arba tiesiog į darbą nepriimama be kalbos kursų baigimo“, – informuoja Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas.
„Atkreipiu dėmesį, kad kalbą išmokti reikia tik tiems darbo rinkoje esantiems asmenims, kurie nuolatos darbo reikalais bendrauja su klientais ir / arba pildo dokumentus. Kalbos egzamino pažymėjimo neturinčiam asmeniui nurodomas protingas laikotarpis išsilaikyti egzaminą (3–6 mėnesiai). Tai galioja ne tik ukrainiečiams, bet ir visiems kitiems asmenims, patenkantiems į atitinkamą kategoriją“, – sako A. Valotka.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN) būtų linkusi palaikyti siūlymą, kad pabėgėliams iš Ukrainos kalbos mokėjimo reikalavimo terminas būtų pratęstas.
„EIMIN skatina tvarią užsieniečių integraciją į darbo rinką, savarankišką verslo kūrimą ir siekia padidinti lietuvių kalbos mokymosi prieinamumą. Bendradarbiaujame su kitomis institucijomis, kad palengvintume ir pagreitintume šią integraciją. Nepritariame iniciatyvoms persekioti karo pabėgėlius ir juos įdarbinusias įmones dėl kalbos. Turime palaikyti ir rodyti empatiją tiems, kurie karo sąlygomis pasirinko Lietuvą savo naujaisiais namais ir nuolatiniu darbu prisideda prie mūsų ekonomikos augimo“, – rašoma ministerijos atsakyme.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patikino, kad leidimas dirbti Lietuvoje nesusijęs su valstybinės kalbos mokėjimo lygiu. Ukrainos karo pabėgėlio statusą turintį asmenį galima priimti į darbą, jeigu dėl to nekyla pavojaus žmonių sveikatai ir gyvybei.
Integracija turi būti pakopinė
VšĮ „Diversity Development Group“ Socialinės integracijos departamento vadovė, projekto „Profesinio kelio link“ veiklų koordinatorė Lina Blažytė mano, kad kiekvienas kitakalbis gali per metus pasiekti B1 lygį, tačiau turi būti sudarytos tam sąlygos.
„Jei valstybė norės turėti išlaikytinius, ji 100 proc. gali padaryti tai nieko nedarydama. Jei mes norime, kad tie žmonės iki galo įsijungtų į darbo rinką, tokiu atveju turi būti socialinės integracijos politika, praktika“, – patirtimi dalijasi L. Blažytė.
Kaip vykdyti integracinę politiką? L. Blažytė įsitikinusi – nereikia nuleisti standartų, bet svarbu padėti juos pasiekti. Jos teigimu, integracija turi būti pakopinė – baigė vienus kursus, tada kiti. Ji vyksta per 2–3 metus. Per tą laikotarpį kiekvienas užsienietis turėtų gauti pagalbą. To šiuo metu nėra. Užimtumo tarnybos kursuose yra apribojimai, jei pradėjo vieną kartą, negali eiti toliau. Be to, nėra daug galimybių mokytis aukštesniu lygiu.
„Jei mes neturime gydytojų, kodėl negali šitie gydytojai turėti normalų įėjimo procesą, jei neturime mokytojų, jie lygai taip pat gali užpildyti tas spragas. Socialiniai darbuotojai, inžinieriai, kas tik nori. Kuo greičiau žmogus išmoks kalbą, tuo greičiau jis įsilies ir galės geriau išnaudoti savo gebėjimus“, – sako L. Blažytė. Jos teigimu, valstybė daro labai daug, tačiau taip greitai sukurti sistemą nėra paprasta. Dėl to padėti gali nevyriausybinės organizacijos.
VšĮ „Diversity Development Group“ organizuojami kursai – kompleksiniai. Į pusės metų programą įeina kalbos mokymas (lietuvių ir anglų k.), įvairios paskaitos, susijusios su darbo paieška, darbo teise, darbo kultūra Lietuvoje, kalbama apie finansinį raštingumą, socialines garantijas, apie tai, kaip susirasti darbą, kaip pasitvirtinti turimas kvalifikacijas, nepakliūti į prekybos žmonėmis pinkles.
L. Blažytė įsitikinusi – galime prisidėti kiekvienas, ne tik valstybė. „Mes dirbame su darbdaviais, kurie perka kursus, sudaro galimybes mokytis darbo metu. Svarbu ir pagalba darbo vietoje – galime padėti susidaryti būtiniausių žodžių žodynėlį, kalbinti kolegas lietuviškai ir pan.“ Pati Lina sako organizuojanti kalbos klubą, kur užsieniečiai turi galimybę kalbėti įvairiomis temomis. „Labai svarbu, kad tie žmonės neužsidarytų tik tarp savų, kad jie bendrautų su lietuviais, kad nebūtų kažkokie getai“, – svarsto moteris.
Tokios nuostatos laikosi ir Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas: „Išmokti kalbos galima ne tik kursuose, dar svarbiau sudaryti tinkamą aplinką darbe – kreiptis į kolegę iš Ukrainos tik lietuviškai, „nesuprasti“ jos kalbėjimo ne lietuvių kalba, paaiškinti paprasčiausius kalbos dalykus“, – aiškina A. Valotka.
Kita vertus, pasak L. Blažytės, yra atvejų, kad žmonės neįvertina savo žinių – kai pabando laikyti egzaminą, pamato, kad puikiai moka.
Valstybė turėtų labai domėtis ukrainiečiais
„Mes praradome savo namus. Tai, žinote, tarsi išmušti žemę iš po kojų. Norisi stabilumo. Mes turime motyvacijos likti Lietuvoje, saugioje Europos šalyje, kur gali ramiai gyventi, dirbti ir auginti vaikus. Mes visada būsime dėkingi šitai šaliai“, – sako Viktorija. Jos teigimu, žmonės neskubės grįžti į Ukrainą, net jei ir greitai baigtųsi karas – visų pirma, 80 proc. šalies teritorijos yra užminuota, dalis žmonių iš viso nebeturi kur grįžti.
„Aš galvoju, kad pati Lietuva kaip valstybė turėtų labai domėtis ukrainiečiais. Nes Lietuvoje dirbančių žmonių skaičius yra lygus pensininkų skaičiui. Mes dirbame ir oficialiai mokame visus mokesčius, todėl būtų kvaila šaliai prarasti tokį skaičių dirbančių žmonių, gerų specialistų“, – įsitikinusi Viktorija. Ji tikisi, kad bus lanksčiau atsižvelgta į situaciją tikrinant kalbos mokėjimą, ukrainiečiai nebus atleidinėjami.
ES pratęsė laikinąją apsaugą, Ukraina prašo to nedaryti
Šį rudenį Europos Taryba susitarė pratęsti laikinosios apsaugos ukrainiečiams galiojimą iki 2025 m. kovo 4 d. Laikinosios apsaugos direktyva Europos Sąjungoje (ES) buvo aktyvuota 2022 m. kovo 4 d. Pagal ją numatyta nuo karo savo šalyje bėgantiems ukrainiečiams suteikti kolektyvinę apsaugą, kuri apima teisę apsigyventi, galimybę įsidarbinti ir gauti būstą, medicinos pagalbą, socialinę paramą, galimybę mokytis vaikams.
Įdomu tai, kad Ukrainos spaudoje pasirodė informacija apie tai, kad šios šalies Migracijos tarnyba prašo šalių, priėmusių ukrainiečius, neintegruoti jų. Tarnybos vadovė Natalja Naumenko sako, kad laikinosios apsaugos pratęsimas ES šalyse yra didelė rizika, nes piliečiai gali nebegrįžti į tėvynę.
„Mes jų nelaikome pabėgėliais, mes juos laikome žmonėmis, kurie priverstinai išvažiavo iš šalies“, – interviu „Цензор.НЕТ“ sakė N. Naumenko.
Iš viso, Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros duomenimis, ES yra per 4 milijonus karo pabėgėlių iš Ukrainos, pasaulyje – daugiau nei 6 milijonai. Lietuvoje per visą karo laikotarpį registravosi šiek tiek daugiau nei 81 tūkst. ukrainiečių.
Kokiu lygiu reikės mokėti lietuvių kalbą?
A2 kategorija: vairuotojai, rūbininkai, padavėjai, pardavėjai ir kiti prekybos darbuotojai. Tai mokėjimo lygis, kai asmuo supranta trumpus, aiškios sandaros sakytinius ir rašytinius tekstus įprastomis kasdienio gyvenimo temomis, geba kalbėti apie konkrečius žinomus dalykus, geba pildyti tipinių dokumentų formas, rašyti neoficialius trumpus tekstus.
B1: švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir kitų sričių darbuotojams, valstybės tarnautojams ir valstybės pareigūnams, kuriems būtinas ne aukštesnis kaip aukštasis koleginis išsilavinimas.
B2: valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovams, valstybės tarnautojams ir valstybės pareigūnams, kuriems būtinas aukštasis universitetinis arba lygiavertis išsilavinimas.
Kur laikyti egzaminus?
Lietuvių kalbos mokėjimo lygio ir valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos nustatymo egzaminus organizuoja Nacionalinė švietimo agentūra. Šiuos egzaminus vykdo ir juos išlaikiusiesiems pažymėjimus išduoda bazinės mokyklos – savivaldybės ar kitos mokyklos, kuriose dirba valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos ir lietuvių kalbos mokėjimo lygio nustatymo komisijos.