Jis teigė, jog šios stačiatikių Velykos bus visiškai kitokios, nei kad buvo prieš metus.
„Žinoma, visiškai kitokios. Nuo tu Velykų iki šių mes praėjome ilgą ir gan sunkų kelią. Jau Velykos buvo paskutinė mano liturgija, kurią aš laikiau kaip Maskvos patriarchato kunigas, po to man buvo tiesiog liepta netarnauti, o po net ir neateiti, vėliau buvau ir suspenduotas. O po to su kitais broliais mes buvome patraukti iš kunigų luomo.
Kol parašėme apeliacijas, kol viskas buvo nagrinėjama... Tai buvo vilties, tada nevilties laikas. Bedarbis, beviltiškumas kartais. Ir po to pajudėjo kiek reikalai ir nepriklausomybės dieną švenčiant mus atstatė vasario mėnesį. Ir patriarcho Baltramiejaus vizitas, kuris jau pradėjo tą procesą naujos struktūros įkūrimo“, – kalbėjo stačiatikių kunigas.
V. Seliavko kalbėjo, jog bažnyčia nėra vien pamokslai ir pamaldos, ji turi ir savo infrastruktūrą.
„Ir ji vis tiek turi kažkaip bendradarbiauti su valstybe, aplinka, turi būti juridinis asmuo, atsakingi žmonės, pastatai... Pastatų mes kol kas neturime, bet vis tiek reikės kažką statyti. Viskas turi būti registruota“, – pabrėžė LNK vidudienio žinių pašnekovas.
Jis kalbėjo, jog Maskvos patriarchate likę kunigai ir toliau turės minėti karą remiančio patriarcho Kirilo vardą.
„Ne tik per velykines (mišias, aut. p.), per kiekvienas ir ne vieną kartą. Tai yra bažnyčios tradicija. Šiaip pasaulio ortodoksijos tradicija yra tokia, kad mini savo vyskupą, o jis jau mini savo patriarchą. Ir tuo pačiu metu ta grandis kaip ir sieja visus žmones, kurie yra pavaldūs patriarchui.
Bet nuo XX amžiaus pradžios pasidarė taip, kad pradžioje yra minimas patriarchas, tada vyskupas ir jau jau kaimenė. Iki šiol Maskvos patriarchato vyskupijose visur iš pradžių minimas patriarchas Kirilas.
O su kokia sąžine kiekvienas sau tai atsako. Kai kas meldžiasi, kad Dievas duotų jam proto, jog jis to nedarytų. Kai kas turbūt ir laimindamas, kad jis yra tikrasis patriarchas, kuris yra už mus, kuris atstatys galų gale tą didingąją Rusiją. Kiekvienas savaip“, – pasakojo LNK vidudienio žinių pašnekovas.
Anot V. Seliavko, Lietuvoje esančioje stačiatikių bendruomenėje yra labai įvairūs žmonės.
„Dauguma iš jų rusakalbiai, kurių tėvai arba patys jie atvažiavo čia statyti tą komunizmą su tuo visu ideologiniu pagrindu.
Ir, žinoma, jiems labai sunku atsitraukti. 1991 metais, kai Lietuva atstatė savo Nepriklausomybę, šitie žmonės lyg ir liko už ribų. Nes dauguma iš jų nemokėjo lietuvių kalbos, nes sovietmečiu to griežtai nereikalaudavo, jie nebuvo integruoti į tą visuomenę, jie toliau žiūrėjo į Rusijos televiziją. Ir ta visa labai stipri propagandinė jėga buvo ant jų galvų.
Žinome, jie iš ten siurbia tą informaciją, ten susiformavo jų sąmonė ir pasąmonė. Jie turbūt ir negali priimti kitos informacijos, nedaug žmonių iš viso turi kritinį mąstymą“, – kalbėjo LNK vidudienio žinių pašnekovas.
Stačiatikių kunigas V. Seliavko tikino, jog ir kunigai tokiam mąstymui gali daryti labai daug įtakos.
„Bet dauguma kunigų arba vengia tų temų, kadangi geriausia pasisakyti, kad problemos nėra, jos nemato. Ir gražiais žodžiais demaskuoti, sakyti, kas skleidžiamas Šventasis raštas, Jėzaus idėjos, meldžiasi, o ne politikuoja.
Bet politika nebūna taip atskirai. Nebūna dvasinis gyvenimas ir nedvasinis. Gyvenimas yra vienas ir čia sueina viskas: indų plovimas, maisto gamyba, malda ir skaitymai, čia viskas yra gyvenimas“, – kalbėjo jis.
LNK vidudienio žinių pašnekovas sutiko, jog stačiatikių bendruomenė Lietuvoje nėra didelė, tad konkurencinė kova dėl tikinčiųjų galima.
„Aš nematau šiaip tam prasmės. Kaip tik čia bus įvairovė. Ir kas norės Maskvos ideologijos, jie eis ten, jos ten bus pilna. Ir bus net daugiau nei dabar. Kadangi Rusija nenurims vis tiek, vis tiek bandys kažką atstatyti. Ir kadangi kitų šaltinių jie jau nebeturės, darys viską per bažnyčią“, – prognozavo stačiatikių kunigas.
Visą LNK vidudienio žinių pokalbį su stačiatikių kunigu V. Seliavko žiūrėkite čia: