Naudingiausi siūlymai
Iš Darbo partijos programos: „Visa socialinė valstybės sistema turi būti nukreipta skatinti motyvaciją, norą dirbti, pasirūpinti savimi, o ne laukti išmaldos ir išmokų iš valdžios.“
Toliaregiška politika. Žmonėms patinka gauti neuždirbtų pinigų ir tuo momentu duodantieji gali atrodyti labai geri. Tačiau išmokų forma dalinti pinigus galinčiam jų uždirbti yra meškos paslauga tiek pačiam žmogui, tiek visuomenei: žmogui, nes tada jis neinvestuoja į save ir neįtvirtina savęs kaip oraus savo ir visuomenės gerovės kūrėjo, visuomenei, nes taip iškraipomos žmonių paskatos, ima trūkti darbo jėgos, pažeidžiamas teisingumo jausmas, o paremti tuos, kurie užsidirbti tikrai negali, nebelieka lėšų.
Štai ir šiuo metu išdalinta masė įvairių pašalpų, susijusių su COVID-19 ar rinkimais, o socialinė pašalpa (kuri skiriama labiausiai stokojantiems pagal jų pajamų ir skurdo testą) lieka tokia maža, kad negali būti rimtai vertinama. Registruotas nedarbas siekia net 13,7 proc., nors darbo vietų yra. Šie iškraipymai darbo rinkoje taip pat nulemti netaikliai skirstomų pašalpų. Netaiklus ir nesisteminis pašalpų dalinimas ne tik niekais paverčia ilgalaikę kovą su skurdu, stabdo ekonomiką, bet ir didina susipriešinimą visuomenėje.
Iš Darbo partijos programos: „Atsisakysime reikalavimo juridiniams asmenims turėti fizinį buveinės adresą taip supaprastinant juridinių asmenų steigimo procesą.“
Vertinimas: nepopuliaru, bet būtina. Pasaulio banko verslo sąlygas analizuojančiame reitinge „Doing business“ Lietuva užima 11 vietą. Tačiau pagal tai, kokios sąlygos šalyje pradėti verslą, esame vos 34-oje vietoje. Įvairioms procedūroms, reikalingoms įkurti įmonę, sugaištama pusšeštos dienos, o reitingo lyderėje Naujojoje Zelandijoje tai padaryti galima per pusdienį. Tad siūlymas palengvinti verslo steigimą atsisakant fizinio buveinės adreso yra žingsnis teisinga kryptimi.
Tiesa, gali atsirasti manančių, kad tik virtualioje erdvėje egzistuojančią įmonę sunku būtų surasti mokesčių administratoriui ar kreditoriams. Tačiau kuo toliau, tuo labiau populiarėja atsiskaitymai negrynaisiais pinigais, o duomenys mokesčių administratoriui perduodami elektroninėje rinkmenoje, o ne popierių šūsnies pavidalu. Tad ir nustatyti pažeidimus ar išieškoti įsiskolinimą taip bus paprasčiau, nei „gaudyti vėją laukuose“ – ieškoti fizinės buveinės. Vis dažniau įvairios paslaugų įmonės savo paslaugas teikia tik nuotoliniu būdu, dažnai – net būdami ne Lietuvoje. Tad jau dabar jos gali būti geriau pasiekiamos elektroniniu, o ne fiziniu būdu.
Iš Darbo partijos programos: „Užtikrinsime, kad vaistų įtraukimo į kompensavimo sistemą procedūros, kriterijai ir kainodara būtų skaidri.“
Įsisenėjusių problemų sprendimas. Sistemos skaidrumą užtikrinti yra būtina. Tai būtų svarbus pirmas žingsnis siekiant užtikrinti vaistų prieinamumą. Sistema turi veikti ne tik skaidriai, bet ir sklandžiai, būti aiški ir paprasta naudotis, nebrangi tiek vaisto tiekėjui, kuris siūlo konkretų vaistą įrašyti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, tiek vertintojui – sprendimo priėmėjui (valstybės institucijoms).
Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė parodė, kad dabartinė vaistų patekimo į kompensavimo sąrašus procedūra yra brangi, darbui imli. Pavyzdžiui, nėra galimybės dokumentų pateikti nuotoliniu būdu, juos tenka versti į lietuvių kalbą ir panašiai. Pateikti paraišką vaisto įrašymui į kompensuojamųjų vaistų sąrašą sunkiai įmanoma, neįsteigus vaisto tiekėjo, gamintojo atstovybės Lietuvoje. Visa tai sukuria įėjimo į rinką barjerą smulkesniems vaistų gamintojams, tuo mažina ir vaistų prieinamumą vartotojams.
Prieštaringi siūlymai
Iš Darbo partijos programos: „Nustatysime, kad visos valstybei priklausančios įmonės dirbtų
rinkos sąlygomis, nedevalvuojant rinkos.“
Dviprasmiška nuostata. Šią nuostatą vienareikšmiškai suprasti sunku. Juk visos įmonės – tiek privačios, tiek valstybinės, veikia rinkos sąlygomis. Tik klausimas, kokia ta rinka: monopolinė ar joje veikia konkurencija. Sąlygos turėtų būti vienodos visoms rinkoje veikiančioms įmonėms, nes to reikalauja įstatymai.
Kalbant apie valstybės valdomas įmones, lygių veikimo sąlygų klausimas visada yra opus, o didžiojoje daugumoje atvejų – net neįgyvendinamas uždavinys. Tačiau šioje srityje dviračio išrasti nereikia, užtektų sąžiningai įgyvendinti visas EBPO rekomendacijas, kaip valdyti įmones, kad galėtų būti užtikrinta sąžininga konkurencija rinkose. Lietuva, siekdama narystės EBPO, gana uoliai perkėlė nemažai gerosios valstybės valdysenos principų į Lietuvos teisę, sumažino valstybės valdomų įmonių skaičių. Šiuo metu Lietuvoje veikia 50 valstybės valdomų įmonių ir 247 savivaldybių valdomos įmonės, vykdančios ūkines veiklas. Tačiau neperkėlė pirmojo ir svarbiausiojo – iki šiol nesame apsibrėžę, kokiais atvejais rinkoje gali veikti valstybinės įmonės apskritai.
Maža to, po įstojimo į EBPO valstybės institucijų uolumas veikti gerųjų valstysenos praktikų diegimo kryptimi išsikvėpė. Kai kuriais klausimais net buvo pasukta atgalios. Grąžinti vidaus sandoriai, išsigąsta nepriklausomų valdybų ir t.t. Tiek valstybės, tiek savivaldybės verslas, pradėjęs veikti konkurencinėje rinkoje, įprastai lemia privataus verslo išstūmimą, taigi programoje minimas rinkos „devalvavimas“ tokiais atvejais visada vyksta.
Iš Darbo partijos programos: „Didinsime mokestinių pajamų santykį su BVP, taip skatindami ekonomiką ir mažindami „šešėlį“.
Dviprasmiška nuostata. Iš formuluotės atrodo, kad didesnis perskirstymas yra prielaida augti ekonomikai ir mažėti šešėliui, nors yra priešingai – augant ekonomikai ir mažėjant šešėliui didėja mokestinių pajamų santykis su BVP, esant tiems patiems mokesčių tarifams. Taip pat neaišku, ar mokestinių pajamų ir BVP santykio augimą nulems kova su „šešėliu“, ar planuojama didinti mokesčius. Mokesčiai pabrangina prekes ir paslaugas bei lemia legaliai ir nelegaliai parduodamų prekių ir paslaugų kainų skirtumus. Šie kainų skirtumai skatina rinktis pigesnes nelegalias prekes.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, didžiausia dalis žmonių renkasi šešėlines prekes ir paslaugas, nes legalios yra pernelyg brangios. Taip teigė 89 proc. apklausos respondentų Lietuvoje, 83 proc. Estijoje, 75 proc. Latvijoje. Svarbu atsižvelgti ir į ekonominę situaciją: žmonės yra linkę atsigręžti į šešėlį sumažėjus pajamoms ar praradus darbą. Apklausa parodė, kad pablogėjus finansinei situacijai net pusė Lietuvos žmonių dirbtų šešėlyje ir pirktų nelegalias prekes. Jei mokestinių pajamų santykį su BVP padidinti tikimasi sumažinus „šešėlio“, tai norėtųsi matyti būdus, kaip tai padaryta. Dar nebuvo politinės partijos, kuri to nežadėtų ir kuriai tai būtų pavykę.
Neigiamų pasekmių galintys turėti siūlymai
Iš Darbo partijos programos: „Nustatysime kiekvieno regiono prioritetines verslo sritis ir tam skirsime visokeriopą pagalbą: suformuosime aiškų valstybės užsakymą aukštos kvalifikacijos specialistų ir profesinio rengimo srityje, skirsime tikslinį finansavimą tų sričių mokslo ir verslo bendradarbiavimui bei kt.“
Atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Valstybės pagalbos skyrimas per prioritetinių verslo sričių identifikavimą riboja natūralų veiklos steigimąsi ir jos plėtrą. Nėra aišku, kodėl norima kurti dirbtinius ekonominius židinius, kuo tokia sistema pranašesnė už, pavyzdžiui, veiklos sąlygų gerinimą visam verslui. Valstybės užsakymais aukštojo mokslo institucijoms išties bandoma spręsti problemą, kuri atsiranda dėl švietimo finansavimo – studijuojantieji nemokamose bakalauro studijose neprisiima finansinės atsakomybės todėl mažiau rūpinasi, ar pabaigę pasirinktas studijas, gaus darbo. Nors esame lyderiai tarp šalių, kuriose didžiausia gyventojų dalis turi aukštąjį išsilavinimą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, universitetai kritikuojami, kad į studijas priima studentus, kurie neatitinka aukštojo mokslo standartų, „nespindi“ ir paties aukštojo mokslo kokybė. Esminė švietimo problema Lietuvoje yra jo kokybė, ją reikėtų ir spręsti.
Iš Darbo partijos programos: „Kadencijos metu pasieksime, kad VDU būtų ne mažesnis kaip 2100 Eur neto.“
Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Vertėtų prisiminti, kad rinkos sąlygomis politikai nenustato atlyginimų dydžių, jie nusistovi rinkoje, darbdaviams konkuruojant dėl darbuotojų. Darbo užmokestis kyla, kai daugėja verslų ir ypač tų, kurie kuria didelę pridėtinę vertę. Tam reikia itin palankių verslo sąlygų ir augančios paklausos Lietuvos bei eksporto rinkose. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1 399 eurus. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius darbuotojo mokesčius, šalies ūkyje – 889 eurus. Vadinasi, norint kad atlyginimas į rankas pasiektų 2100 eurų „į rankas“, jis per ketverius Seimo kadencijos metus turi padidėti beveik 2,5 karto. Remiantis naujausiomis Lietuvos banko makroekonominėmis prognozėmis, darbo užmokestis šiemet ne augs, bet trauksis (-2,6 proc.), o kitąmet augs vos 2 proc. Tad įsipareigojimą dėl atlyginimų augimo reiktų vertinti labai skeptiškai.
Iš Darbo partijos programos: „Užtikrinsime visiems vaikams vienodą ugdymo kokybę, sumažinsime ugdymo kokybės skirtumus didžiuosiuose miestuose ir regionuose.“
Tiksinti bomba – nenumatytų, neapgalvotų pasekmių turintis pasiūlymas. Svarbiausia ne visiems lygi paslaugų kokybė, o auganti bendra ugdymo kokybė. Panašu, kad kokybė bus „lyginama“ pirmaujančių ugdymo įstaigų sąskaita – ko mums mažiausiai reikia. Kokybiškos švietimo paslaugos yra didžiausia Lietuvos švietimo aktualija. Jas visų pirma reikia sukurti. Taigi produktyvu būtų visokeriopai skatinti mokyklas sukurti prielaidas kokybei: pritraukti ir ugdyti kompetentingus mokytojus, išbandyti ir įdiegti veiksmingas metodikas.
Deja, dažnai manoma, kad visas švietimo problemas, ypač – regionų mokyklose išspręsti galima skiriant daugiau lėšų. Žurnalo „Reitingai“ tyrimas atskleidė, kad kuo prastesnius rezultatus mokykla demonstruoja ir kuo joje yra mažiau vaikų, tuo vieno mokinio išlaikymas yra brangesnis. Yra mokyklų, kuriose vieno mokinio išlaikymas kainuoja 5-7 tūkst. eurų per metus, o mokinių žinios vienos prasčiausių šalyje, kai tuo tarpu gerus rezultatus demonstruojančiose mokyklose mokinio išlaikymas gali atsieiti 1300 eurų. Ištuštėjusios mokyklos negali ugdyti kokybiškai, nes didžiąją dalį lėšų „suvalgo“ pastatų išlaikymas. Efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą per metus būtų galima sutaupyti apie 25 mln. eurų.