Kaip teigia jis, literatūra turi leisti žmogui asocijuotis su veikėjais, o jei kūriniuose vaizduojami herojai, tai tampa labai sunku: „Herojizuojančios literatūros net nevadinu literatūra. Tai kažkokie propagandiniai žaisliukai.“
– Jūsų romanas „Žali“ pasirodė prieš 15 metų, dabar jis leidžiamas antrą kartą. Po knygos pasirodymo buvo kalbų, kad tai romanas, šmeižiantis partizanų atminimą ir pan. Kaip prisimenate tą laiką ir ar manote, kad visuomenė pasikeitė?
– Manau, kad pasikeitė. Tie 15 m. buvo visuomenės, tautos modernėjimo tarpsnis. Tačiau Rusijos agresija ir ta grėsmė vis grąžina į gynybinę poziciją, kuri ir gimdo tokį naivų patriotizmą. Man daug kas primena tarpukario laiką, apie kurį aš, rašydamas „Madagaskarą“, leidau sau ironizuoti. Ypač apie to meto galvojimą, kaip užauginti lietuvį, visokias instrukcijas.
Dabar viskas tapo realybe. Mokyklose man sako, kad vis sukamos galvos, kaip išauginti lietuvį. Ką padarysi, matyt, mes ne kartą būsime tokioje fazėje, kol turėsime nestabilią geopolitinę situaciją. Viliuosi, kad tai neilgam, nes tokia būsena niekur neveda. Aišku, vyresnė karta tai gerokai labiau stumia į viešąjį gyvenimą, jaunimas tai suvokia kiek kitaip.
– Galima pastebėti paralelę tarp jūsų romano „Žali“ ir Balio Sruogos „Dievų miško“. B. Sruoga savo personažą vaizduoja iš buitinės, kasdienės perspektyvos, o ne herojinės. Tai sovietų cenzorius labiausiai ir baugino – pasak jų, žmogus negali būti buitiškas ir privalo kovoti už komunizmo idėją.
– Mes nubraukiame tas anksčiau buvusias pseudovertybes, tačiau savo vertybėms taikome tuos pačius principus. Taip, kai kurie už legendinių asmenybių nori matyti ne žmones, o paminklus. Dalį skaitytojų erzina, kai herojai nuimami nuo postamento ir padaromi žmonėmis.
Tačiau literatūros tikslas yra leisti skaitytojui pastatyti save į herojaus vietą. Jei kuriamas didvyris, asociacijos nebus. Niekaip neįsivaizduosi savęs, dešimt metų gyvenančio bunkeryje siaubingomis sąlygomis, patiriant nuolatinę baimę ir stresą. Herojizuojančios literatūros net nevadinu literatūra. Tai kažkokie propagandiniai žaisliukai.
– Galbūt tvirčiau ir saugiau jaučiamės, kai konstruojame naratyvą su pasaulį padedančiais sutvarkyti herojais. Tuomet reakcijos į neherojinį pasakojimą tikrai būna keistos. Kad ir reakcija į Viktorijos Daujotytės monografiją apie Sigitą Gedą, kurioje rašytojas buvo pavaizduotas iš buitinės pusės, parodant kai kurias silpnybes.
– Man regis, gana įprastas dalykas čia yra diletantų kišimasis ne į savo dalykus. Tai tas pats, jei aš kiščiausi į politiką ir sakyčiau, kad ji kitokia, nei vykdoma, ir pan. Tai nebrandumo požymis. Jei žmogus nėra kompetentingas, kad įvertintų literatūros kūrinį, kontekstą, suvoktų, kas yra literatūra šiandien, o kas prieš 100 metų, jam reikėtų pasilaikyti savo trigrašį.
– Laikai pasikeitė, dabar visi socialiniuose tinkluose reiškia savo nuomonę. Tikri literatūros kritikai – niekam neįdomūs. Svarbiausia, ką pasakys kokia nors televizijos žvaigždė.
– Tai problema. Kritikai ne tik neįdomūs. Sakyčiau, jie patys kiek pasyvūs. Tikrai būna momentų, kai galima tarti žodį. Lygiai tas pats galioja istorikams. Kalbama, kad jie neįdomūs, jų raštai kažkur dūla, tačiau kai rudenį nutiko įvykis su Rūta Vanagaite, visi sakė – tegul tai įvertina istorikai. Tačiau drąsaus įvertinimo taip ir nebuvo, tik palemenimai. Manau, kad mums trūksta drąsos išnaudoti situacijas visuomenėje, kurios leidžia išsakyti paprastai negirdimą balsą.
– Kaip suprantate patriotiškumą literatūroje ir visame mene?
– Manau, kad tikras menininkas ir patriotizmas – dalykai, kurie neturi susidurti. Taip pat tikras menininkas ir gilus religingumas. Kaip žmogui, menininkui šie dalykai gali būti svarbūs, tačiau nereikia to stipriai akcentuoti mene.
Menininkas turi kurti estetinius ir etinius dalykus. Jei etika sutampa su patriotizmu, puiku. Tačiau galvoju, ar naujojoje pasaulio istorijoje yra menininkų patriotų. Vargu. Dažniausiai tai žmonės, kurie vėliau į tai nuslysta. Tokių asmenų matome Rusijoje. Pavyzdžiui, rašytojas Eduardas Limonovas ar režisierius Nikita Michalkovas ilgainiui tapo patriotais, nacionalistais ir imperialistais, todėl galima sakyti, kad menininkas ten jau mirė.
– Bet gali būti menininko veiklos forma, daugiau ar mažiau suvokiama kaip patriotiška. Šį klausimą labai kėlė ir lietuviai išeiviai, įsikūrę JAV. Alfonsas Nyka-Niliūnas kaip patriotus apibrėžė rašytojus, kuriančius lietuvių kalba, dirbančius, kad lietuvių kultūra išliktų.
– Galiu pasakyti, kokią tendenciją pastebiu. Kažkada mačiau, kad LRT net buvo laida, kur dalyviai plaukė baidarėmis Vilnele už Lietuvą. Tačiau galima pasakyti bet ką – einu, valgysiu už Lietuvą, išgersiu už Lietuvą. Žinoma, rašydamas lietuvių kalba, darai tai, kas aktualu šaliai, tačiau nereikia sureikšminti savęs. Tai naiviojo patriotizmo apraiška.