Apie tai pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius. Dvi kadencijas Seime dirbusiam R. Ozolui, buvusiam Lietuvos centristų lyderiui, sausį sukako 76-eri.
Sirgo vėžiu
Seimo narys, liberalas, buvęs R. Ozolo bendražygis Kęstutis Glaveckas skaudžią žinią sužinojo iš DELFI. Jis pasakojo prieš savaitę R. Ozolą aplankęs ligoninėje. Signataras sirgo vėžiu.
„Mes bendravome, žinojau, kad jam blogai, bet kad taip blogai... Jo mirtis nebuvo greita. Kaip romėnai sako, greita mirtis yra dovana, taip nebuvo. Skaudu, kad vienas miršta paskui kitą, dar neseniai sužinojome apie Algirdo Patacko mirtį... Per daug greitai iš mūsų atima tuos žmones, kurie dėjo Lietuvos valstybės pamatus“, – apgailestavo K. Glaveckas.
„Tai vienas iš iškiliausių žmonių, apie kuriuos sako – iš didžiosios raidės. Jis ne tik buvo puikus žmogus, filosofas, analitikas, manau, tokių mohikanų, koks jis buvo, Lietuvoje mažai tebuvo. R. Ozolas nebuvo piktas žmogus – tai reta politikams, buvo labai darbštus", - tęsė politikas.
Jo žodžiais, R. Ozolo palikimas - pasaulis, „kurio mes nematėme, kurį jis turėjo, pasakojo apie jį knygose, dėstė straipsniuose“.
„Įdėmus skaitytojas, kuris studijuos jo darbus, pamatys, kad tai iš tikro buvo didis žmogus. Pavadinčiau, lietuviškasis Volteras. Jis paliko daugiau nei mes matysime parašyta ant antkapio“, – sakė K. Glaveckas.
Prasitarė apie darbą, kurio nespėjo įgyvendinti
Signataras Mečys Laurinkus pasakojo su R. Ozolu paskutinį kartą kalbėjęs prieš kelis mėnesius. Jie aptarė bendrus darbus Ignalinoje.
„Jis jaudinosi, kad kažkas viduje čia bando griauti”, – sužinojęs apie nelaimę sunkiai žodžius rinko M. Laurinkus.
Lietuvos centro judėjimui kartu atstovavę bendražygiai susipažino dar prieš Sąjūdį, kartu dirbo, abu domėjosi filosofija.
„Apie jo veiklą aš žinojau dar prieš Sąjūdžio įsikūrimą. Jis priklausė Vilniaus universiteto „Romuvos“ klubui. Jo nariai buvo ir žygeiviai, ir dainininkai, ir tautinių tradicijų puoselėtojai. Taip pat R. Ozolas dažnai lankydavosi Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, kur aš dirbau – buvo smalsus, aktyvus žmogus, geras filosofas, lietuvybės gaivintojas. Todėl vos prasidėjus Sąjūdžiui jis buvo pirmose gretose. Niekam nekilo abejonių, kad tai – jo vieta. Tarp intelektualų R. Ozolas jau buvo labai gerai žinomas”, – atsiminė M. Laurinkus.
Jis įsitikinęs, dėka R. Ozolo filosofija susidomėjo daug jaunų žmonių. Pats jis taip pat niekuomet nenustojo tobulėti. Pavyzdžiui, vienas iš jo tikslų, dėl kurio įgyvendinimo pastaruoju metu dirbo, – sukurti Lietuviškų filosofinių terminų žodyną.
„Jis norėjo sulietuvinti filosofų kalbą, kadangi vartojame daug tarptautinių žodžių, svetimybių”, – patikslino M. Laurinkus.
Įpėdinių kol kas nemato
Pasak signataro, R. Ozolas „su valdžios pareigūnais turėjo daug konfliktinių situacijų”. Jos, anot M. Laurinkaus, kilo dėl to, kad jo bendražygis mėgo diskutuoti, turėjo aiškią nuomonę, kuri patiko ne visiems.
„Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė. R. Ozolas taip pat labai kritiškai žiūrėjo į Europos Sąjungą, ne visi su juo sutiko, kiti net apgailestavo, kad jis pasirinko tokią poziciją. Jis bandė sukurti koncepciją, į ką reikia orientuotis atkūrus nepriklausomybę, bandė padėti pamatus kultūros politikoje. Savaime suprantama, kad visų kitų reformų fone tai buvo pamiršta. Iki šios dienos kultūros politikos Lietuvoje kaip ir nėra. R. Ozolas norėjo apsaugoti Lietuvą nuo neigiamų vertybių, saugojo, kad iš Vakarų Europos neateitų negatyvūs dalykai. Jis su tuo kovojo ir kartais net ir aštriomis formomis, bet, iš esmės, nebuvo prieš Europos Sąjungą. Tiesiog norėjo, kad būdami joje mes neprarastumėme savitumo”, – kolegos mintis patikslino M. Laurinkus.
Anot jo, tarp R. Ozolo amžininkų, politikų nėra tokio, kuris galėtų tęsti jo pradėtus darbus. Įpėdinių esą būtų galima ieškoti nebent tarp jaunų žmonių.
„Jis turi pasekėjų, kurie žavisi jo mintimis, idėjomis, tačiau, manau, kad tai būtų net ne mūsų vaikai, o anūkai”, – kas galėtų tęsti R. Ozolo pradėtus darbus, svarstė M. Laurinkus.
D. Grybauskaitė: netekome valstybės kūrėjo
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl Nepriklausomybės Akto signataro, filosofo Romualdo Ozolo mirties.
„Netekome valstybės kūrėjo, tvirtai tikėjusio Lietuvos potencialu būti savarankiška ir oria. Mąstytojo, nepailstamai ieškojusio laisvos, stiprios ir sėkmingos Lietuvos modelio. Profesorius Romualdas Ozolas turėjo šviesią nepriklausomos ir tvirtos Lietuvos viziją, kurią įkvėpė sąjūdiečiams. Tai buvo Sąjūdžio smegenys. Jo autoritetas ir gili mintis padėjo kurti valstybę, kurios siekė mūsų Tauta“, – sakoma šalies vadovės užuojautoje.
Pasak prezidentės, nepriklausomos Lietuvos idėja, su kuria ėjome į Baltijos kelią, už kurią pasirašė Kovo 11-osios signatarai, buvo skatinama ir filosofo R. Ozolo minčių, jos maitino ir atkurtos valstybės politiką. Lietuva buvo velionio mintyse iki pat paskutinio atodūsio. Profesoriaus R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva. Iki pat paskutinio atodūsio jis ieškojo geriausio būdo mūsų valstybei išlikti ir klestėti.
A. Butkevičius: R. Ozolas gyvenimą paskyrė laisvei
Mirus filosofui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui ir ilgamečiam Seimo nariui Romualdui Ozolui, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai, artimiesiems ir bendražygiams.
„Netekome vieno iškiliausių Lietuvos politikų, gyvenimą paskyrusių kovai už savo šalies laisvę ir jos žmonių gerovę. R. Ozolas daugelį metų buvo susitelkęs ties svarbiausiu Tėvynės tikslu – jos laisvės ir nepriklausomybės stiprinimu, gimtojo krašto puoselėjimu. Telydi velionio artimuosius, bičiulius ir kolegas paguoda ir dvasios tvirtybė šią netekties valandą“, - teigiama pirmadienį paskelbtoje A. Butkevičiaus užuojautoje.
L. Graužinienė: R. Ozolas klojo Lietuvos vertybinį pagrindą
Užuojautą dėl R. Ozolo mirties reiškia ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
„Lietuva neteko iškilaus, garbingo, visa širdimi jai tarnavusio žmogaus. Būdamas aktyvus politinis bei visuomenės veikėjas, Romualdas Ozolas pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais kartu su bendražygiais kūrė mūsų valstybę.
Jo kaip filosofo, pedagogo, redaktoriaus veikla klojo mūsų valstybės ir tautos vertybinį pagrindą. O svarios publikacijos geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros temomis nepraranda aktualumo ir šiandien. Jo indėlis liks reikšmingas ir nemarus palikimas ateities kartoms“, – teigia Seimo vadovė.
A. Sakalas: R. Ozolas labai padėjo Lietuvos valstybingumui
Atkuriant Lietuvos valstybingumą Romualdas Ozolas savo pėdsaką paliko kaip vienas iš nepriklausomybės ideologų, sako buvęs jo bendražygis, signataras Aloyzas Sakalas.
„Jis buvo vienas iš nepriklausomybės ideologų. Tai svarbiausias darbas“, - BNs pirmadienį sakė A.Sakalas.
Anot jo, statant valstybę labai pravertė R. Ozolo filosofinis žvilgsnis.
„Jis buvo filosofas, žiūrėjęs iš filosofinio taško, jo pažiūros labai padėjo mūsų valstybingumui. Jis labai sutelkdavo tiek patį Seimą, tiek Seimo vadovybę, tiek visus kitus“, - kalbėjo signataras, su R. Ozolu ne vieną kadenciją dirbęs parlamente.
„Jis buvo labai mėgstamas žmonių. Kada jis kalbėdavo, aikštėse sakydavo kalbas, rinkdavosi didžiulė žmonių minia, nors ne visados jis kalbėdavo ta kalba, kuri visiems suprantama. Dažnai jo kalboje būdavo visokių filosofinių minčių, kurios ne visiems buvo suprantamos. Bet tai nė kiek nemenkino jo autoriteto“, - teigė A. Sakalas.
Buvęs kolega jam įsiminė kaip atviras ir nuoširdus žmogus.
„Labai nuoširdus, atviras ir tiesus žmogus. Niekados nesakydavo to, ko negalvoja. Sakydavo tai, ką galvoja, ir sakydavo tai šypsodamasis, mandagiai, neužgauliai“, - atkreipė dėmesį pašnekovas.
Jo nuomone, iš politikos R. Ozolas pasitraukė per anksti. Viena iš jo nesėkmių - įkurta, bet išnykusi Centro partija.
V. Radžvilas: jis buvo tikrasis Sąjūdžio lyderis
Filosofas Vytautas Radžvilas DELFI sakė, kad R. Ozolui dar tikrai buvo ne laikas išeiti.
„Jis neabejotinai buvo tikrasis dvasinis ir idėjinis Lietuvos Sąjūdžio lyderis. Juo jis galėjo būti todėl, kad buvo vienas iš nedaugelio žmonių ne tik Sąjūdyje, bet ir visoje XX a. Lietuvoje, kuris iš tiesų turėjo tai, ką galima pavadinti metafizine įžvalga, mąstė globaliai. Jo politinis ir geopolitinis įžvalgumas ir tada, ir iki paskutinių gyvenimo dienų buvo ir yra neprilygstamas.
Tai, iš dalies, buvo jo asmeninės tragedijos priežastis. Tuo noriu pasakyti, kad tokio intelektualinio rango ir įžvalgumo žmonės, jų idėjos dažnai suprantamos gerokai per vėlai“, - atsiduso V. Radžvilas.
Filosofo žodžiais, R. Ozolas Anapilin iškeliavo „daugelio nesuprastas ir, lyg tyčia, tuo metu, kai jo įžvalgos pradeda pildytis ir daugelis jų taps rūsčia tikrove“.
„Daugiau tokio dvasinio lyderio Lietuva šiuo metu neturi, jo tikrai pasiges. Istorijos vadovėliuose būtent R. Ozolas taps tuo, kuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios istorijoje buvo Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka“, – įsitikinęs V. Radžvilas.
Viena ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos asmenybių
1939 m. Joniškėlyje gimęs filosofas buvo viena ryškiausių asmenybių Lietuvos Atgimimo istorijoje. R. Ozolas buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas, Aukščiausiosios tarybos deputatas.
Kai pirmaisiais nepriklausomybės metais premjerės pareigas ėjo Kazimira Prunskienė, R. Ozolas buvo jos pavaduotojas.
Politikas vadovavo vienai pirmųjų Lietuvos politinių partijų, Lietuvos centro sąjungai. Seime R. Ozolas dirbo dvi kadencijas: nuo 1992 iki 2000 m.
R. Ozolas buvo "Atgimimo" laikraščio steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės R. Ozolas rašė geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Išleido knygas "Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją" (1988), "Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai" (1992), "Atgimimo ištakose" (1997), "Išsivadavimas" (1998).